← Istorija

VBE 3.4, 3,5
Napoleono Bonaparto epocha

Prancūzų generolas, kuris 1799 m. įvykdęs valstybės perversmą, įvedė karinę diktatūrą, panaikino piliečių politines teises bei laisves, o 1804 m. karūnavosi Prancūzijos imperatoriumi. Jo nesibaigiantys karai tęsėsi iki 1815 m.

5 min (885 ž.)

11kl

[Nuotrauka] Iliustracija
Aa

Perversmo prielaidos

  • karinės nesėkmės;
  • vidaus politikos sunkumai;
  • Napoleono, kaip generolo populiarumas;
  • Napoleono siekius užimti valdžią rėmė žymūs politikai bei finansininkai;

1804 m. Prancūzija skelbiama imperija, o Napoleonas – jos imperatoriumi, visa valdžia atiteko jam.

Napoleono kodeksai

  • 1804 m. priimtas civilinis kodeksas, kuris: 1) garantavo teisę į privatinę nuosavybę; 2) garantavo visiems vienodas politines teises;
  • 1808 m. įsigaliojo prekybos kodeksas;
  • 1811 m. įsigaliojo baudžiamasis kodeksas;

Kodeksų reikšmė:

1) teisiškai įtvirtino pergalę prieš feodalinę santvarką;

2) turėjo didžiulės įtakos tolesniam civilinės ir baudžiamosios teisės formavimuisi;

3) kodeksai įsigaliojo ir Napoleono užkariautose šalyse, tuo padėdami kapitalistinių santykių raidai;

Napoleono karai 1799 - 1815 m.

Priežastys: Amjeno taika (sudaryta su D. Britanija) nepanaikino prieštaravimų tarp stipriausių Europos valstybių – D. Britanijos ir Prancūzijos; Napoleonas siekė ekonominės ir politinės hegemonijos Europoje, o to labiausiai bijojo D. Britanija bei kitos stambios valstybės (Rusija, Austrija);

  • 1800 m. karas su Austrija;
  • 1800 m. konkordatas su popiežiumi Pijumi VII (katalikybė pripažinta valstybine religija);
  • 1801 m. taikos sutartis su Austrija: ši atsisakė savo valdų Š. Italijoje, Belgijoje, kairiajame Reino krante, pripažino Prancūzijos sukurtas vasalines Olandijos ir Švedijos respublikas;
  • 1805 m. Austrijos, D. Britanijos, Rusijos sudaryta koalicija prieš Prancūziją;
  • 1805 m. spalio mėn. Jūrų mūšis prie Trafalgaro. Britai laimėjo, jiems vadovavo Nelsonas.
  • 1805 m. gruodžio mėn. Austerlico (Trijų imperatorių mūšis). Napoleonas sumušė jungtinę Austrijos ir Rusijos kariuomenę (vadovavo Kutūzovas);
  • 1805 m. taikos sutartis su Austrija. Panaikinta Šventoji Romos imperija. 1806 m. Pranciškus II atsisakė imperatoriaus titulo;
  • 1806 m. įkurta Reino Sąjunga, į kurią Napoleonas I sujungė 14 vokiečių kunigaikštysčių, pripažįstančių imperatoriaus viršenybę ir atidavusią jam savo kariuomenę.
  • 1806 m. D. Britanija, Prūsija ir Rusija sudarė Prancūziją nukreiptą koaliciją;
  • 1806 m. Prūsijos sutriuškinimas;
  • 1806 m. pab. D. Britanijos kontinentinės blokados pradžia;
  • 1807 m. Tilžės taika, kurią pasirašė Aleksandras I ir Napoleonas I. Europa padalyta į įtakos sferas: Vakarų – Napoleono I, Rytų – Aleksandro I. Iš Lenkijos žemių ir Lietuvos Užnemunės, buvusių Prūsijos valdžioje, Napoleonas I sudarė vasalinę Varšuvos kunigaikštystę;
  • 1810 m. Rusija ėmė nepaisyti kontinentinės blokados;
  • 1812 m. birželio 24 d. – gruodžio pabaiga Borodino mūšis, Napoleono I nesėkmingas žygis į Rusiją. Rusams vadovavo Aleksandras I ir Kutūzovas. Prancūzai buvo sumušti keliantis per Berezinos upę;
  • 1813 m. sukurta galinga antiprancūziška sąjunga: Austrija, Rusija, D. Britanija, Prūsija, Švedija ir kai kurios vokiečių valstybėlės;
  • 1813 m. Leipcigo mūšis (Tautų mūšis). Prancūzai pralaimėjo;
  • 1814 m. sąjungininkai įsiveržė į Prancūziją, užėmė Paryžių. Napoleonas I, atsisakęs sosto, buvo ištremtas į Elbos salą. Burbonai atėjo į valdžią – Liudvikas XVIII;
  • 1815 kovo 1 – birželio 22 d. šimto dienų Napoleono valdymo laikotarpis;
  • 1815 m. Vaterlo mūšis (Belgijoj). Napoleonas I pralaimėjo;
  • 1815 m. Napoleonas I buvo ištremtas į Šv. Elenos salą, kurioje ir mirė;

Karų reikšmė

Napoleono karai buvo užkariaujamieji, tačiau jie suardė pasenusią feodalinę absoliutinę Europos sistemą.

Vienos kongresas 1814 – 1815 m. (Šokamasis)

  1. Tikslas – sureguliuoti Didžiosios Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono karų politinius padarinius ir teritorinius klausimus;
  2. lemiamą vaidmenį turėjo: Austrija, D. Britanija, Prūsija, Rusija;
  3. nutarimai:
  4. Prancūzija neteko visų užkariautų teritorijų;
  5. Baigiamasis aktas numatė sukurti tvirtą barjerą prieš naują Prancūzijos agresiją (tuo turėjo tapti Prūsija, Austrija bei į Nyderlandų karalystę sujungtos Belgija ir Olandija);
  6. Iš Vokietijos valstybių dalies Austrijos žemių sukurta Vokietijos sąjunga;
  7. Norvegija buvo atskirta nuo Danijos ir prievarta sujungta su Švedija;
  8. Valstybės nugalėtojos gavo šias teritorijas: Rusijai atiteko diduma Varšuvos kunigaikštystės; D. Britanijai atiteko kolonijos, atkariautos iš Olandijos ir Prancūzijos; Prūsija gavo dalį Saksonijos, Vestfaliją, Reino provinciją; Austrijai atiteko Lombardija ir Venecija;
  9. Šveicarija buvo paskelbta neutralia valstybe;
  10. reikšmė: kongreso nutarimai laikinai sustiprino feodalinės Europos monarchijas ir įtvirtino naują jėgų santykį (D. Britanija ir Rusija tapo įtakingiausiomis valstybėmis);

Šventoji sąjunga 1815 m.: Rusijos ir Austrijos imperatoriai bei Prūsijos karalius pasirašė aktą, kurio tikslas – išsaugoti Europos valstybių sienas ir ginti absoliutines monarchijas. Sąjungos narės slopino tautinio išsivadavimo ir revoliucinius sąjūdžius. Ji iširo XIX a. 4 deš.

Atėjimas į valdžią

  • Nuo 1785 m. tarnavo Prancūzijos kariuomenėje, 1794 m. jam suteiktas generolo laipsnis;
  • Po Termidoro 9-osios perversmo pasižymėjo slopinant monarchistų maištą;
  • 1798 m. bandė užimti Egiptą, tačiau nesėkmingai;
  • 1799 m. lapkričio 9 d. (Briumerio 18)valstybės perversmą (išvaikė Direktoriją ir Konvertą) – valdžia atiteko 3 konsulams, iš kurių vienas buvo Napoleonas. Prancūzija liko respublika, bet faktiškai įsigalėjo Bonaparto diktatūra.

Po Jakobinų nuvertimo (Termidoro perversme, 1794 m.) vykdomąją valdžią perėmė Direktorija (5 protingi žmonės). Ja nepasitenkino, buvo korupcija. Vienintelė jėga, kuri užfiksavo tvarką, buvo kariuomenė Todėl susiklostė sąlygos stipriai asmenybei kaip jaunui generolui Napoleonui, kuris galėtų išlaikytų revoliucijos laimėjimus

1799 m. Briumerio perversmas išvaikė Direktoriją ir užgrobė valdžią, pasivadino pirmuoju konsolu, praktiškai tapo diktatoriumi, o kiti 2 konsulai buvo patarėjai

Palaipsniui, Napoleonas lieka vienintelis konsulas. Nors konsulas iki gyvos galvos, negali būti vienvaldis.

Nusprendžia pats užsidėti sau karūną, tampa imperatoriumi. Pirmą kartą istorijoje buvo toks įvykis.

Vidinės reformos

Centralizuoja Prancūzija, atskiria į prefektūras - dalis, už kurias atsakingas vienas žmogus, duoda ataskaitas Napoleonui (apie gyventojus ir t.t.) Visiška kainų kontrolė nauji pinigai (aukso frankai), suvienodinti mokesčiai, sukurtas Centrinis bankas, įvesti suvienodinti ilgio, svorio matai Pirmasis konkordato (sutarties) sudarymas su Popiežiumi teigia, kad vyriausias valstybėje yra Napoleonas ir ne bažnyčia

Civilinis Napoleono kodeksas (VBE — 1804 m.)

Anot Napoleono, jam tai itin svarbus dokumentas, kuriuo didžiuojasi, o už kitus dalykus – lai baudžia

Privati nuosavybė neliečiama Visi laisvi ir lygūs Panaikinta baudžiava (visoje Europoje) Panaikino luomų skirtumus

Valdžios seka

1794-1799 m. Direktorija 1799-1804 m. Konsulatas (1802 m. jis liko vienintelis konsulatas) 1804-1815 m. Napoleonas imperatorius (pats užsideda karūną)

Teritoriniai pokyčiai

  • Nepadidino Prancūzijos
  • Sunaikino Šv. Romos

💖 Nusiųskite žinias draugams!

Daugiau tokio turinio

Tik Istorija

Visos pamokos ir konspektai →