Slava Ukraini! 🇺🇦
← Literatūra

Jonas Mačiulis - Maironis
Eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“

8 min (1607 ž.)

11kl poezija

N   Ieškai korepetitoriaus? Susipažink su mūsų kolegomis!
[Nuotrauka] Iliustracija
Aa

XIX-XX a. lietuvių romantizmo poetas

Maironis - Kauno kunigų seminarijos dėstytojas ir rektorius, Peterburgo dvasinės akademijos profesorius, o nuo 1903 m. – teologijos daktaras. 1923–1924 m. 1932 m. suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas. 1862 - 1932 m. (gyveno 69 m.) ir palaidotas Kauno arkikatedroje. Mirė nuo prostatos vėžio.

Jis – lietuvių poetinės tradicijos kūrėjas. Pirmasis vartojo silabotoninę eilėdarą, poezijai teikiančią daugiau skambesio galimybių. Maironis vadintas tautos dainiumi.

Parašė tik vieną eilėraščių rinkinį „Pavasario balsai“. Kiti žymūs kūriniai: „Trakų pilis“, „Lietuva brangi“.

Gimė Šiluvos valsčiuje, Raseinių apskrityje.

Anot jo, pirmiausiai reikia aukotis dėl tėvynės, asmeninė laimė antroje vietoje.

Tačiau pats gyveno prabangiuose namuose ir žavėjosi moterimis.

Muziejaus video

Maironis pasiliko kunigo kelią, kad galėtų dirbti ir gyventi Lietuvoje. Poetas pradėjo kurti carinės priespaudos metais. Maironis — patriotas, tautos atgimimo dainius.

Apžvalga

Istorinės / kultūtinės XIX a. II p. aplinkybės:

  • XIX a. Lietuva carinės Rusijos sudėtyje.
  • Paskutinis ATR padalijimas, 1795 m. Prarandamas valstybingumas, Lietuva ir Lenkija patenka į carinės Rusijos imperijos sudėtį. Vykdoma rusifikacija ir primetama stačiatikybė.
  • 1830-1831 m. vyko sukilimas prieš Rusijos valdžią. Jį numalšinus 1832 m. uždaromas Vilniaus universitetas.
  • 1863-1864 m. sukilimas irgi nuslopinamas. Po jo 1864-1904 m. uždrausta lietuviška spauda, lotyniškoji abėcėlė pakeista rusiška, lietuvių kalbą uždrausta vartoti mokyklose, įstaigose.

Kultūros apžvalga:

  • Kuriasi slaptos patriotinės Vilniaus universiteto studentų draugijos: Filomatų, Filaretų, Spindulingųjų ir kitos.
  • Spaudos draudimas, knygnešystė, slaptos lietuviškos mokyklos.

Romantizmo bruožai:

  • Romantikai nusivilia tikrove, ji chaotiška, neteisinga.
  • Bėgama į vaizduotės, svajonių pasaulį, stengiamasi atsiriboti nuo dabarties.
  • Tikrąjį pasaulį, begalinį, amžiną, atveria sapnas, vaizduotė, intuicija.
  • Vidinis žmogaus pasaulis svarbesnis už išorinį.
  • Dviejų pasaulių priešprieša: realaus (riboto) ir idealaus (begalinio, svajojamo).
  • Siekiama idealo ieškoma praėjusių amžių kultūrose, egzotiškuose kraštuose.
  • Gamtoje slypi paslaptingai dalykai, begalybės atspindys. Dažnai vaizduojama gamta (naktis, sutemos, jūra, kalnai), tolimi kraštai.
  • Daug dėmesio skiriama meilės temai.

Tautinio romantizmo bruožai:

  • Herojiškos praeities, liaudies kūrybos, tautosakos ir gimtosios kalbos aukštinimas.
  • Kilnių, visuomeninių, patriotinių idealų teigimas.

Kūryba

Poetas romantikas idealizavo praeitį — kovų su kryžiuociais laikus, kai lietuviai apgynė savo laisvę. Poetas išreikė nusivylimą praeitimi: Lietuva kenčia priespaudą, uždrausta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis.

Maironis keletą kartų yra atostogavęs Šveicarijoje. Ten parašyti eilėraščiai _Rigi Kulm, Vakaras dvelkia giliu tėvynės ilgesiu.

Gyvendamas XIX a. II p., tai yra carinės priespaudos laikais, tautinio atgimimo laikotarpiu ir net Lietuvai tapus nepriklausoma 1918 metais, poetas matė, kad yra žmonių, kurie dėl savo asmeninės gerovės išsižada įsipareigojimų Lietuvai. Be abejo, Maironiui, didžiajam patriotui, dėl to skaudėjo širdį, jis nesitaikstė su tuo ir atvirai savo politinę poziciją atskleidė satyrose.

Maironis buvo kunigas, tad negalėjo žemiškosios meilės džiaugsmo. O jautri poeto siela troško artimos sielos. Poetas romantikas eilėraščiuose atskleidė gilius lyrinio subjekto išgyvenimus, kančią, nes jo širdis nenukalta iš šalto akmens.

Išnyksiu kaip dūmas

Maironis buvo tas žmogus, kuris ir daug pasiekęs gyvenime, tai yra tapęs žymiu Lietuvos poetu, seminarijos rektoriumi, gerbiamu visuomenės žmogumui, mąstė apie gyvenimo prasmę ir kritiškai vertino savo nuopelnus.

Maironis siekė būti pripažintas, norėjo tapti vyskupu, bet juo taip ir netapo, nes buvo apkaltintas erotinės poezijos kūrimu, bendru gyvenimu su moterimi ir vaikais bei litvomanija. Tokie kaltinimai jį slėgė, bet poetas santūriai tylėjo.

Tematika Maironio eilėraščiuose

Kūrėjo tema:

Eilėraščiuose„Taip niekas tavęs nemylės" ir „Poezija" Maironis atskleidžia poetinio įkvėpimo šaltinius. Pirmajame eilėraštyje – tai meilė tėvynei, kuri atrakina širdį „skaisčia savo skausmo gilybe", o kitame eilėraštyje – estetinis išgyvenimas, idealaus, užburto pasaulio atsivėrimas, kūrybos stebuklas. Maironis – pirmasis lietuvių poetas, taip daug rašęs poetinio įkvėpimo motyvais. Dažnai jo eilėraščių lyrinis subjektas – „poeta" (neįprasta gramatinė forma, perimta iš lotynų ir lenkų kalbų). Kūriniuose dažnas žaibo įvaizdis (eil. „Išnyksiu kaip dūmas", „Praeitis") išryškina audringą, neramią kūrėjo prigimtį, būdingą XIX a. per. maištingiesiems romantikams (pvz, Adomui Mickevičiui). O kituose eilėraščiuose, priešingai, panyrama į dvasios gelmes, paslaptingą minčių ir jausmų tėkmę (eil. „Nuo Birytės kalno", „Troškimai"). Maironio lyrikoje teigiama, kad kelias į poezijos pasaulį yra ypatingas (juo „retai kas eiti gali") ir sunkus, nes kūrėjas dažnai lieka vienišas ir nesuprastas, bet jo skausmą atperka nuojauta, kad įkvėpta giesmė lemia amžiną garbę. Poeto misija be galo svarbi. Jo kūryba yra susijusi su skausmu, kančia, bet ji ramina, guodžia, neša išganymą kitiems („Poeta") bei vienija, kelia tautą.

Tėvynės - Lietuvos paveikslas:

Maironis savo lyrikoje sukūrė idealizuotą Lietuvos paveikslą (eil. „Kur bėga Šešupė", „Lietuva brangi"). Tėvynė aprėpiama tarsi vienu žvilgsniu, kuriama plati panorama, lyg žmogus žvelgtų iš toli arba iš aukštai. Apibendrintame paveiksle išryškėja upės (Nemunas, Šešupė, Nevėžis, Dubysa), girios, slėniai, pievos. Meilė tėvynei siejama su kultūra (dainos, kalba), tikėjimu, atsiminimais. Kadangi Lietuva valstietiškos, žemdirbiškos kultūros šalis, todėl jos peizaže svarbi jauki, sava sodybos erdvė: gėlynai, sodas, kukuojanti gegutė ir artimieji – sesuo, broliai, sena motinėlė. Žmones jungia ne tik žemė, kultūra, kalba ar broliškumo ryšiai – svarbi ir bendra istorinė praeitis. Didžiuojamasi protėvių kovomis už laisvę, minimi Vytautas Didysis ir Žalgirio mūšis. Taigi Maironio eilėraščiuose akcentuojama visa, ką talpina tautinės tapatybės sąvoka – teritorija, giminystės ryšiai, kalba, kultūra ir istorija.

Praeities tema Maironio eilėraščiuose:

  • Praeitis Maironio lyrikoje vaizduojama galinga, garsi, brangi, tačiau ir skaudi. Lietuviai visada turėjo gintis nuo kryžiuočių, o Vytautas Didysis vedė tautą į pergalingą Žalgirio mūšį. Žinoma, tėvynė yra svarbesnė net už gyvybę, todėl žmonės dėl jos aukojasi. Net žinodami, kad gali atgulti į kapus, jie ryžtasi būti patriotai, tampa tikrais didvyriais, ąžuolais, lietuvių milžinais. Juk tėvynės laisvė svarbiausia, nes antros tėvynės nebus. Tai suprantantys tautos didvyriai verti angelų nupintų deimantų vainikų. (kontekstas: Bronius Krivickas)

Praeitis Maironiui – tai, ką verta atsiminti, ko jau nėra, bet kas sudaro tautos patyrimą. Žmogaus atmintyje tebegyvi didingos praeities ženklai: Vytautas Didysis, Žalgirio mūšis, kovos su kryžiuočiais, garbingos pilys. Jų galybė tarsi atgyja eilėraščiuose „Milžinų kapai", „Trakų pilis". Praeityje gyveno kilnūs bočiai, išmintingi seneliai, milžinai, didvyriai, galiūnai. Beveik visuose Maironio eilėraščiuose dabartis yra kontrastas praeičiai. Dabar nyku, griūva pilys, aplink naktis. Tačiau Maironis, vaizduodamas didingą praeitį, siekė įkvėpti ilgesį tokių laikų, tokios būties, kuri būtų verta praeities nugrimzdusios didybės. Tėvynė pati yra vertybė, dėl kurios verta aukotis, kovoti ir net žūti: „Kas tėvynę praras, / Antros neišmels apgailėjęs",-teigiama eilėraštyje „Oi neverk matušėle!"

Tėvynės tema eilėraščiuose „Vilnius prieš aušrą", „Užtrauksime naują giesmę":

Maironis suvokia, kad tėvynės ateitis priklauso nuo pačios tautos . Tautos atgimimą Maironis jaučia kaip esminių permainų laiką: po ilgų miego, apmirimo amžių, tauta bunda aktyviai, prasmingai būčiai. Poetas apie tautos atgimimą dažnai kalba gamtos vaizdais. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Aš norėčiau prikelti" per Lietuvos kraštovaizdžio detales norima prikelti tautą: minima viena žinomiausių upių – Nemunas, prisimenami milžinų kapai bei didingos praeities girios:

Gal suprastų tada, ką jiems Nemunas šneka,

Kai nakčia mėnuo teka;

Ko tos tamsiosios girios griaudingai vaitoja?

Apie ką jos dūmoja?

Eilėraštyje vartojami retoriniai klausimai, kurie priverčia skaitytoją susimąstyti apie didingą praeitį. Juk nežinodamas praeities, žmogus negali kurti ateities. Todėl Maironio tikslas buvo pirmiausiai prikelti tėvynės praeitį. Iš idealo aukštybių žvelgdamas į tautiečių gyvenimą Maironis negailestingas visokiems „tautos pabėgėliams", kurie pažadus „vargti už žemę mylėta" pamiršo dėl asmeninės gerovės. Tad Maironio misija buvo pažadinti inteligentiją bei tautos ir šalies praeitį, kuri su pasitikėjimu skatina žvelgti į ateitį, nori pažadinti inteligentiją, kad galėtų kurti.

  • Bendra išvada: (eil. „Užrauksime naują giesmę") Maironio eilėraščiuose išsakoma mintis, kad tautinis atgimimas įvyks savaime, kaip po nakties ateina rytas. Eilėraščio žmogus tvirtai žino, kad tėvynė egzistavo ir egzistuos. Tai esminis žinojimas, svarbi vertybė, kuri niekur nedings. Eilėraštyje „Užtrauksime naują giesmę" sakoma: „Paimsime arklą, knygą, lyrą/Ir eisim Lietuvos keliu!" Arklas, knyga, lyra – tai tautinio sąjūdžio siekių simboliai, pozityvistinė programa. Tikėjimas veiklios meilės galybe – tai tarsi kvietimas kovoti už naują pasaulį. (eil. „Užtrauksime naują giesmę", „Vilnius prieš aušrą")

Tėvynės ateitį Maironis regi šviesią ir viltingą. Nors dauguma patriotinių eilėraščių sukurti carinės priespaudos metais, tačiau jokios panikos ar pesimizmo nėra. Lyrinio subjekto pozicija vienareikšmiška: „Čia mūsų tėvynė ir buvo ir bus", -teigiama eilėraštyje „Kur bėga Šešupė". Be to, atgimimas jaučiamas kaip neišvengiamas permainų laikas – juk po nakties išaušta rytas, po žiemos ateina pavasaris, po ilgo miego – prabudimas. Vis tik poetas kalba ir apie tai, kad ateitis priklauso nuo pačios tautos. Meilė tėvynei turi būti veikli – tai darbas, kova, bet kova plačiąja prasme: reikia kurti kultūrą, rūpintis mokslu ir ekonomika: „Paimsime arklą, knygą, lyrą/Ir eisim Lietuvos keliu!' (eil. „Užtrauksime naują giesmę").

Tėvynės ilgesys:

Tėvynė – tai Lietuvos kraštovaizdis ir jos žmonės. Maironio eilėraščiuose atsiskleidžia poetinė Lietuvos geografija, tačiau tėvynės grožis itin pastebimas iš tolo. Eilėraštyje „Vakaras" (ant ežero Keturių Kantonų) atsiskleidžia dvi erdvės: svetima (Šveicarijos) ir sava (Lietuvos). Svetimos šalies peizažas tampa priežastimi individo tautiškumui atsiskleisti – išorinis svetimas peizažas leidžia išgirsti ir pamatyti vidinį Lietuvos kraštovaizdį. Svetimo krašto gamta veikia, žadina visas jusles: regą – matomas ežero žalias smaragdas, linguojantis laivas, klausą – girdimi bažnyčios varpai, uoslę – iš kalnų atsklinda rožių kvapas. Visos juslės perauga į tėvynės atsiminimą, tačiau svetimas peizažas sustingęs – nėra žmonių, tik lyrinis herojus, O Lietuvos gamta pilna gyvybės, ji kupina vyriškų ir moteriškų elementų: sesučių, brolelių, personifikuotų gėlių (žiūri žemčiūgų žiedai, „raudonmargę kreipia kepurę/Jurginų pulkai"). Gyvybingą tėvynės vidinį peizažą sustiprina Dubysos upė, kuri čia susijusi su laiku (galima palyginti su A. Mickevičiaus poemoje „Ponas Tadas" įžangoje minima Nemuno upe). Lyrinis herojus atsiminęs tėvynę verkia (tai eilėraščio kulminacija), nes tėvynės peizažas susijęs su individo praeitimi. Tėvynė graži dėl to, kad brangi, susijusi su jaunystės prisiminimais. Taigi meilė tėvynei išgyvenama asmeniškai.

Kontekstas: A. Mickevičius „Akermano stepės".

Ryšys su gamta

Eilėraštyje „Nuo Birutės kalno" atsiskleidžia žmogaus ir gamtos ryšys. Lyrinis subjektas nuo Birutės kalno žvelgia į neramią jūrą. Bet iš tikrųjų kūrinyje svarbiausias dalykas yra ne jūros reginys, o vidiniai išgyvenimai. Jūros grožis, jos nežabota, gaivališka didybė sukelia jausmų audrą – ilgesį, liūdesį, vienatvę, skausmą, nerimą, pagaliau tai, ko negalima net tiksliai nusakyti žodžiais, o tik įspėti, nujausti. Kreipdamasis į jūrą kaip į artimiausią pasiilgtą draugą, eilėraščio žmogus užsimena apie savo ir jūros panašumą – žmogus lygiai toks pat begalinis, paslaptingas, neramus ir iki galo nesuvokiamas. Toks jausmų pakilumas ir neapibrėžtumas – būdinga romantikui būsena. Taigi eilėraštyje skleidžiasi turtingas, romantiškai pakilus, audringas vidinis žmogaus gyvenimas.

💖 Nusiųskite žinias draugams!

Daugiau tokio turinio

Tik Literatūra

Visos pamokos ir konspektai →