← Literatūra

Juozas Tumas - Vaižgantas
Apysaka „Dėdės ir dėdienės“

Aprašomos dėdės ir dėdienės, jų vaidmuo šeimoje.

3074 žodžiai — 15 min

11kl proza neoromantizmas

[Nuotrauka] Iliustracija
Aa

LRT dokumentinis filmas

LRT straipsnis

Moters paveikslas lietuvių literatūroje

Įžanga

Pasakotojo žodis. Pradžioje kalbama apie šeimos svarbą: kaip gera turėti didžiulę giminę, laukti jų, vaišinti, kokia garbė. Po to pasakoma, kad visai ne apie tokį ryšį tarp šeimos narių bus kalbama šioje knygoje, o apie tai, kad Lietuvoje dėdės ir dėdienės tėra žodžiai tam tikram socialinio sluoksnio giminaičiui pavadinti

Labai seniai: Mykoliukas ir Severiutė

Veikėjų apibūdinimai

Veiksmas vyksta praeityje, prieš baudžiavos panaikinimą. Mykolas yra trisdešimtmetis vaikinas, kuris gyvena su savo broliu ir jo šeima. Brolis turi vaikų, todėl Mykolas yra dėdė. Mykolas savo dukterėčiai ir sūnenui dažnai duoda saldumynų ir kitokių vaišių, tačiau šeimoje jis yra nevertinamas. Kaime, Mykoliukas buvo laikomas gan taikus žmogus, niekada su niekuo nesipešdavo ir buvo daugelio mėgiamas. Mykoliukas turi smuiką, su kuriuo jis dažnai griežia. Jo mėgstamiausia melodija yra „Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju“. Tačiau jis jaučiasi liūdnas, kadangi neturi nei merginos, nei motinos jau nebeturi ir pas ką prisiglausti negali. Kaimas jo liūdėsio nesupranta. Mykoliuko muzika pagyvėja, kai minioje jo besiklausančioje yra Severiutė ir tyliau griežia, kai Severiutės nėra, nors jis pats to nesuprato. Severija buvo grybų rinkėja, todėl net vaikščiodavo visuomet galvą nuleidusi. Ji turėjo labai baltą ir lygią odą.

Geišė buvo tijūnas, kuris mėgo susirinkimus ir plepėti su kitas bei kuo daugiau pasakotis. Jis buvo labai ištikimas savo ponui tijūnas, griežtas ir atsidavęs darbui. Jam labai pradėjo patikti Severija. Geišė net užmiršinėjo savo darbus ir eidavo žiūrėti, kur čia dar Severija būtų galima sutikti. Geišė manė, kad Severija niekuomet už jo netekėtų ir tai būtų net nevisai tinkama, kadangi jis buvo 30 metų vyresnis už ją.

Mykolas ir Rapolas - abu myli Severiją.

Buvo karšta vasarą. Mykoliukas jau bagia 3 dešimtį metų eiti ir mato, kaip jo draugai ir artimieji tuokiasi, susilaukia vaikų ir pan. O jis tik eina dėdės pareigas, kai jo sūnėnai ir dukterėčia vis prašo iš jo žaislo ar riestainio kai tik jis ateina. Pasakotojas apibūdina liūdna galima ateiti, kaip Mykolas liks vienas ir gal net nesutars su savo giminaičiais. O jei jis ir susirastų antrą pusė, tai jo brolis ir žmona turbūt neįsileistų jų į tą pačią trobą gyventi. Mykolas vis prisiminė ir pajuto, kad jam labai artima yra Severiutė, tad nusprendė, kad be jos jam gyvenimas – ne gyvenimas. Severja išgirdusi Mykoliuko giesmes ėjo kartu su drauge pasiklausyti jo. Abudu jie ėjo ir atsidurė pakalnėjė, Mykolas jau nebegriežę, bet bendravo su Severiute, vėliau tik sedėjo nieko vienas kitam nesakantys. Daisia ėjo susirasti Severiutė, nes jam nepatiko, kad ji ten viena sėdi kaip pora su Mykolu. Mykolas į Rapolą žiūrėjo kaip į tijūna, pono akį, o Geišė į Mykolą žiūrėjo kaip į vergą, kuriam vadovauja. Tad Mykolas jautėsi pavergtas: namie - brolio ir jo šeimos, darbuose – tijūno Geišės. Daisia kalbėjo su Severiute apie ją ir jos darbus, klausinėjo ar nebijo miško, nes ten yra daug gresmių mergaitei. Daisia sako, kad nei Severiutė nei Mykolas nenorėtų grybauti lušių gyvenamuose vietose. Mykolas sutiko, o Severiutė susilažino su Geiše iš jos sutikimo tuoktis, kad ji ateitų į vieną miško vietą.

Severija savo pirkios taip nepuošė ir nedabojo kaip kiti. Jai pirkia buvo tik ruošos ir darbo vieta. Ji ją retai tetvarkydavo. Pas Severiją neretai atbėgdavo draugės ar kaimynės prašyti iš jos grybų, nes Severija juos labai skaniai paruošdavo.

Severijos pasirinkimas ir vestuvės

Severija išėjo grybauti ir nueiti į tą vietą, kur sutarė su Geiše. Gražiai pasipuošė ir tiesiai per šlaitą nuvyko į lušių miškus. Ten sutiko Geišę ir net suklykė jį pamačius, tačiau vėliau nusiramino. Geišė ramino Severiutė šnekėjo su ja ir vedė, vis priglausdavo prie savęs. Tada Severiutė bėgo greitai namo atgal ir net nėjo į bažnyčią tą dien. Ji vis negalėjo pamiršti Geišės ir mąstė tik apie jį, svarbu buvo tik jis. Tad ji svarstė iš ko rinktis: Mykoliuko ar Geišės, nesuprato, kuri meilė yra tikra. Tuomet kitą dieną Geišė atėjo ir pasipiršo Severiutei. Rapolas nieko neprašė iš tėvų už santuoką – nei žemės, nei gyvulių nei dar ko tad šie sutiko. Mykoliukas išgirdo apie jų santuoką, tačiau nieko padaryti nebegalėjo dėl to. Geišė dažnai lankydavo Severija, bet tik bučiuotis ir glamonėtis su ja. Severija nujautė, kad Mykolas ją mylėjo, o jam buvo labai sunku ištverti visas jos piršlybas. Severija atėjo pas Mykolą pasakyti, kad tuokiasi ir pamatė jį merdinti. Už tai ėmė atsiprašinėti už jos keliamą skausmą ir bučiuoti jį. Mykoliukas vėl patapo laimingas ir nusprendė Severiutei per vestuves pagroti, prieš tai jai padekojęs už viską patį paskutinį kartą. Per vestuves jis griežė ne vesutvininkams, o jai ir griežė jis iki kol stygos trūko, tuomet dingo.

Dzidorius Artojas – dėdė Mykolas

Vienišiaus likimas

Aprašomas vasaros galas ir kaimo apylinkės. Pasakojama apie artojo lauko darbus su jaučiais laukuose. Tas artojas- Mykolas po trisdešimties metų. Sodžiuje vadinamas Šiukštų dėde, o apylinkėje žinomas kaip Dzidorius artojas. Mykolas vis dar yra vienišas ir labai pasikeitęs, nei kad ankščiau buvo. Mykolo rolė keitėsi, kai jo sūnėnai pradėjo augti ir pastumdelio darbai perėjo kitiem. Šituo metu, baudžiava jau panaikinta ir Aužbikų šeima gerokai praturtėjusi. Mykolas jiem arė pūdymą ir vasarojų. Ėjo metai ir mirė jo brolis su žmona, tačiau Mykolas vis dar liko dėdė, vos pakenčiamas. Brolis iš baudžiavos paleistas praturtėjo, tačiau niekuomet neklausdavo Mykolo nuomones tvarkant reikalus. Mykolą dažnai užgauliodavo, tačiau jis neparodydavo, jog jam tai svarbu. Nors tai buvo svarbu, jis tai slėpė, nekalbėjo apie tai. Šiukštų dėdė pats šiek tiek praturtėjo ir net turėjo savo gyvenamą vietą. Kambaryje turėjo savo senąjį grojimo instrumentą ir seną žalią šaliką. Tai jam priminė laimingesnes jaunystes dienas. Jis dažnai lankydavosi bažnyčioje. Namuose taip pat meldėsi, priklaupęs ir dėkodamas Dievui už gerą dieną ir jaunystę. Dažnai save peikdavo ir kunigui sakydavo, kad daug nuodemių pridarė. Labai mėgo savo jaučius ir dažnai juos glostė, šėrė ir kitaip rūpinosi, taip atgailaudamas jei kada užvoždavo. Jaučiai prie jo taip pat buvo labai prisirišę. Mykolui ėjo jau 70 metai.

Laimingoji dėdienė Rapolienė

Mykolas dažnai matydavo Severija bažnyčioje, tačiau niekada nekalbindavo jos. Severija atsikrausčiusi pas Rapolą sukėlė šurmulį jo gyvenvietėj. Daug kas ėjo jos pažiūrėti ir apkalbinėjo. Pas ją į namus užsunka jos kaimynė, Severija jai paruošia savo kremblių. Jos grybai labai sužavėjo kaimynę, kaip seniau sužavėdavo dar kai gyveno pas tėvus. Severija turėjo dukrą, kurią labai mylėjo ir gerėjosi. Rapolas taip pat labai džiaugėsi tiek savo dukra, tiek žmona. Net nepastebėdavo, kaip ji viską sutvarkydavo ir sudarydavo. Dažnai girdavo savo žmoną kitiem ir dėl to kitos moterys pradėjo nemėgti jos iš pavydo. Severija dažnai grįždavo pas tėvus, tačiau Mykolo niekuomet nelankydavo ir stengėsi jį pamiršt. Pasakojamu laikotarpiu buvo aišku, kad baudžiava turės būti panaikinta. Tijūno net baudžiauninkai beveik nebeklausė. Daisia prieš panaikinant baudžiava jautė baimė, bijojo, kad kils baudžiauninkų revoliucija. Kaip tik tuo metu jiem ir gimė dukra ir visos nemalonios mintys trumpam pranyko. Tačiau atėjus laisvei, Geišė neturėjo ką dirbti, pasijautė senas ir silpnas. Neilgai trukus, naujas bajoras atėjo ir paėmė visą Geišės turtą bei išvarė jį ir jo žmoną lauk. Neturėdami kur eiti, jie nuvyko pas Rapolo brolį Dovydą, kuris atsisakė priimti jį ir jo šeimą į jo namus. Tačiau tuomet Rapolas užšaukė ant savo brolio ir pasakė, kad atims puse valako iš jo, jeigu jis nepriims jo šeimos pas juos. Tada Dovydas davė broliui gyventi viename iš pastatų šalia jų namo, nors jo žmona daug dėl to skundėsi.

Karšinčius – dėdė Rapolas

Beprasmės dienos

Rapolas labai susibendravo su savo sūnėnu Adomu. Per velykas, Adomukas nuėjo pirmiausia mušti kiaušinių su Rapolu. Rapolas paruošė Adomą eiti prašyti kiaušinių iš kitų kaimo vietų. Adomas bando kopijuoti savo dėde ir eis kiaušiniauti pasiramsčiuodamas. Daugelį dalykų Adomas ir Rapolas darė kartu. Rapolas jau nedirbo, tačiau buvo pasiilgęs darbo. Neretai pykdavosi su brolio Dovydo žmona, kuri dažnai jį varinėdavo ir skūsdavos, kad jis nieko nedaro. Dažnai erzina Severiute dėl jos vyro ir prikaišioja tai, kad mirė Severijos ir Rapolo dukra, į ką Severija labai agresyviai reaguodavo. Vėliau, Severija pradėjo apsiimti daugeliu darbų namuose ir Dovydienei nebeliko nieko veikti, tapo vos ne ponia. Dovydas su Rapolu jau nebesipyko, net ir kai Rapolas nebuvo labai veiklus. Sodiečiam jis taip pat patiko ir buvo jų gerbiamas. Tik kartais jiem nepatiko, jog jis darbų nedirbo, nors nebuvo visai susenęs. Rapolas dažnai patarinėdavo sodiečiam kaip darbus dirbti. Severija Rapolą laikė žuvančių. Senasis jos gyvenimas jai atrodė miglotas, it sapnas. Rapolas Severijai buvo it praeities relkikvija, laimingesnių laikų prisiminimas. Rapolas pasidarė Adomuko auklė, labiausiai kalbėjęs su juo. Ir Adomui Rapolas po truputi pradėjo patikti vos ne daugiau nei jo motina. Rapolas Adomui dovanų neduodavo, tačiau sekdavo pasakas ir su juo rimtai kalbėdavo, kas vaikam labai patinka. Dėdienė irgi buvo maloni Adomui. Apklodavo prieš einant miegoti ir rytais iškepdavo pirmam valgyti. Dėdė dažnai lepindavo savo sūnėną šeimininkės bulvėm su sviestu. Tačiau kartą bevalgant jam pasidarė bloga ir jis mirė, netyčia pavalgęs žiurkių nuodų. Atėjo kunigas į namus ir buvo pasodintas užstalėj. Tačiau nieko nevalgė ir Dovydienė mąstė, ko jis čia vis sėdi. Dovydienė vis vaidino gedinti. Atėjo ir Adomukas bei priėjo prie kunigo. Labai susigraudino ir pradėjo verkti, kunigas net pašoko. Pasakė, kad Adomui vienam dėdės gaila ir Rapolas tik jam tenorėjo sudiev tarti. Tuomet išėjo kunigas. Kitą dieną, Rapolas buvo išveštas palaidoti. Rapolienė po laidotuvių negrįžo namo, tik po savaitės. Kai grįžo, jau nebedirbo už 2 ar 3. Po dėdės mirties, barniai namuose liovėsi. Severija pradėjo eiti miegoti pikta ir net dažnai nesimelsdavo jau.

Tas vienas nusiraminimas

Aprašomas žmonių ėjimas į bažnyčia ir džiaugsmas ja. Dėde Mykolas taip pat džiaugiasi bažnyčia ir ten giedomis giesmėmis. Severija kiek kitokia. Ji netapo tipiška našle dėdiene. Bažnyčioje nepatirdavo tokios vienybės ir nirvanos, kaip Mykolas, tačiau vis tiek ten jautėsi patenkinta. Žmonės dažnai po bažnyčios eina pirktis alkoholio ir švesti visi. Rapolienė taip pat ten nueina ir visi girtuokliai šūkauja, kad esą už ją. Tačiau jai pasidaro blogą nuo viso kvapo ir kitko. Karčemoje ji iš dalies pasijaučia sava, nes ją ten užtaria ir visi už ją, ko ankščiau nebūdavo. Dovydas su žmona jau žinojo apie jos gėrimą. Baigdama senti, Rapolienė pradėjo siusti dėl savo gėrimo. Kartą dingo Dovydo pinigai ir jie nusprendė kaltinti Severija, nes ji nusigėrusi pagal juos. Tačiau niekas tiesiai jos neklausė, o ji ir tylėjo, nieko nesakė. Tai dar labiau juos įtikino dėl vagystės. Po kiek laiko, pinigai sugrįžo, o Severija pasidarė tokia pat nieko nereikalaujanti ir rami, kaip Mykolas, su vienu Dievu tebendraujanti.

Aptariamos problemos

Kodėl šeima yra menkėjanti vertybė Lietuvoje?

Šeimos svarba žmogui

Žmonės gaili gero žodžio viens kitam.

Kodėl žmogaus gerumas yra nuvertinamas?

Kodėl buvimas kitokiu dažniausiai atneša socialinį atskirimą?

Ar amžius kliūtis meilei?

Kuomet savoji laimė svarbesnė nei kito?

Gimtinės svarba žmogui.

Meilė daro žmogų turtingą vidumi

Žmogaus tinginystės ir darbštumo priešprieša

Kodėl, nors ir matant neteisybę, sunku įsikišti ir užstoti kitą? Vagystė ir sąžinės graužatis.


Citatos. Pagrindai

  • 🎯 Veiksmas vyksta Aužbikuose

Aužbikų kaimas, išsitiesęs ilga virtine abipus neapsakomai purvinos gatvės, kur vežimai rudenį ir pavasarį kiaurai klimpo, stovėjo nuostabiai gražiame kalne, ne kalne, veikiau skardyje gilaus slėnio, kur žėlė miškas. Per jo viršūnes buvo matyt antras skardis, dešinėj ežeras. Apylinkė juos vadino keturių bažnyčių vieta, nes tiek jų iš Aužbikų buvo matyti. Tiek jiems iš to ir tebuvo gerumo. Šiaip jau pilkas, surūgęs buvo jų, kaip ir kitų kaimiečių, gyvenimas

  • Gyvenimas buvo be patogumų, moterys neturėdavo indų:

Jei reiktų trumpai apibrėžti anų laikų gyvenimas, pasakytume: minimum ištaigų, bet kokių patogumų. Viskas daryta tik tiek, kiek būtinai reikalinga, be ko jokiu būdu neapsieisi, norėdamas išlikti gyvas. Pilkos dūminės mažutytės pirkelės, pilkos mažutės klėtelės, pilki ir kiti trobesiai. Ir viskas mirštamai nuobodžiai, vienodai sustatyta.

(…)

Moters, mazgodamos indus, neturėjo tam tikro didelio indo samplovoms supilt. Jei jų buvo daug, kiekvieną kartą nešė laukan ir pylė pro duris į kiemą. Jei buvo nedaug, pamazgojus dubenėlį ar ką kita, tingėjo durų darinėti, ypač šaltyje, ir šliukšėjo čia pat į aslą; kad palaidos, nebesuplūktos žemės duobutėse nekeltų dulkių, tyčia buvo laistomos.

(…)

Langai aklinai užkalti, nei žiemą, nei vasarą neatidaromi. Tai gali suprasti, kiek viduje buvo šuto, drėgnumo.

  • Jeigu domina skirtumas:

Tebuvo vienas skirtumas. Kas visą sodybą turėjo iš vienos pusės gatvės, destis platesnę, tas pirkią ir klėteles statės abipus kiemo. Kas sodybą turėjo siauresnę, bet ilgesnę, tas pirkią statės vienoje pusėje gatvės, klėtį – antroje. Ar šiaip ar taip, tos dvi trobos stovėjo, iš pirkios lango turėjo būti matomos klėties durys, matomos dieną, matomos ir tamsią naktį. Tam tikslui buvo šviesiai dažomos, kad ir tamsoje baltuotų ir reikštų, ar uždaros, ar vagis bus jas atsidaręs.

  • 2 laikotarpiai:
    • per baudžiavos laikotarpį
    • 15 metų po baudžiavos panaikinimo

Mykolas Šiukšta (Mykoliukas)

  • 30 metų
  • Labai geras, pasiaukoja save brolio vaikams, kad jie neliktų elgetoms

Vienas brolis nebepavaldys valako, ir dvaras išmes jį kur į trobelę medsargiu ar laukabėgiu. (…) Ne, tikrai ne! Jis negali suardyti broliui gyvenimo, vaikus paleisti iš neturto į tikrąjį badą. Jis turi būti taip, kaip yra, bent kol vaikai paūgės.

  • Įsimylės Serveriutę

Mykoliukas dar nebuvo sau pasisakęs, jog čia pat jau per ištisus dvidešimtį metų jis žiūri į Pukštų Severiutę. Atmena jos krikštynas. Paskui bėgdavo jos verkiančios pasupti. Paskui nešiojo ją ir žadino. Paskui vedžiojos, piemeniuku būdamas, kai visas būrelis sodžiaus mažiukų prie jo prikibdavo. Paskui drauge vakaravo, jai šokti griežė, kas dieną matė. Galų gale visame pasaulyje juk nėra gražesnės, stipresnės, meilesnės, išmintingesnės, doresnės, tėvam paklusnesnės… (…) Taip, dabar Mykoliukui aišku: be Severjos jam gyvenimas ne gyvenimas, ar jis jos neves, ar ji už kito ištekės. (…) Aš tau pačią saulę atiduosiu, nes tu man skaistesnė už saulę. Aš tau visas žvaigždes nuraškysiu, nes tavo dvi akelės gražesnės ir meiliau mirksi už visą dangaus skliaustą giedrią šaltą žiemos naktį. Tegul sau iškerta visą mielą mūsų raistelį, – liks man tavo plaukeliai…

  • Jam Severja duoda gyvenimo prasmę:

Ne, jis dabar nebenori mirti, nes jis dabar be galo turtingas, be galo pilnas, kažin ko prielektrintas, nors plyšk ėmęs. Tai buvo begalinis džiaugsmas, kad jis gyvas, jaunas, Mykoliukas, gimęs ir augęs Aužbikuose šalia Severiutės ir iš jos turbūt išmokęs griežti…

  • Darbštus
  • Niekas jam neatsilygina už darbą

Ak jis tik – Mykoliukas, ne Mykolas, tai ir reikalai jo maži. Jis ir pats sau buvo kažin koks mažas, tikras – Mykoliukas. Tai ir nesistebėjo, kad visi juo, mažuoju, pasivaduoja. (…) Dėdė – tai ta pati tyli žemė: vaiso nesididžiuodama, nesigirdama.

  • Tėvų jau senai nebėra
  • Muzikantas, artistas, pasidarys smuiką („gamtos žiogas“, PDF: psl. 10)
  • Mykolas dažnai dainuoja ir sako: „Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju.“
  • Niekas jo nemuša, bet duoda įsakymus:

Jau keliolika metų jo ausyse skamba vis tie patys dėdės Geišės raginimai: „Mykoliuk, šen, Mykoliuk, ten.“

  • Vyresnysis brolis ūkį išlaiko, jis suskubo tuoktis ir apsikraut vaikais
  • Jis myli savo brolio vaikus:

„Vaikelįėmė minkštai, moteriškai, prabildamas gražius maloninamus žodžius, glaudėį save abiem didelėm kaip vėtyklės saujom už pakalio ir už nugarėlės. Jis myli savo brolio vaikus, su jais žaidžia, iš laukų jiems nešioja paukščiukus, kiškiukus, iš miesto riestainius.“

  • Kasdienis valgis prastas

Severja Pukštaičia (arba: Severija, Severiotė)

  • 20 metų
  • „Ji buvo savotiškai laiminga, slauni ir verta nemenko likimo. Tačiau gyvenimas kitaip pasuko savo ratą.“
  • „Severja Pukštaičia mažiau už kitas buvo panaši į vantą. Ji buvo be palaidinės nažutkos, skiriamos, kaip ir ispanių, moteriškumui paslėpti.“
  • „Apie Severją sakydavo, tereikią paliesti siena, ir ji tuoj ant kojų: tokia esanti budri ir klusni.“
  • „Galų gale visame pasaulyje juk nėra gražesnės, stipresnės, meilesnės, išmintingesnės, doresnės, tėvam paklusnesnės…“
  • Ji buvo vienatinis žmogus, kurs mėgo ištaigą ir dailę
  • Mėgsta krembliauti. Vadinasi krembliautoja specialistė

Visi pasakoja, kad tu esanti pirmoji šiame miške krembliautoja, pirmoji išrenkanti pačius gardžiuosius kremblius.

  • Švariai gyvena:

Pas tave taip švaru, jog net nedrąsu stotis, – kalbėjo draugės atbėgusios pasikieminėt ir nairydamos; ne ko nauja ieškojo: jos aliai daiktelį čia žinojo, tik kad akis mėgo. Gražiai obliuotos ir sandariai suleistos grindys ir lubos. (…) Ak, sesel, kur tu ir laiko begauni visam kam taip padaryti?

  • Išvaizda:

Pasileido plaukus, ilgus, tankius, geltonus kaip vašką, išsitraukė iš už balkio šerinį šepetį sakuotu kotu, nusistebėjo, kaip jis gražiai, sumaningai ir tvirtai storais siūlais apipintas, ir ėmė juo šukuotis. Plaukai – ne nuobraukos, buvo jauna, tai nepiga buvo išpešti. Džiaugės, kad dar nesmunka, ir šukavos, braukinėjo per juos, atsisėdus ant slenksčio, ir visai užsimiršo, ką bedaranti.

  • Ką mano apie Mykoliuką:

O koks geras! Jau tokio kito visoje parapijoje nerasi… Mums jis kaip ir nesvetimas, tik saviškis. Drauge augom… O koks jis nedrąsus… Mes, mergelės, savo tarpe drąsesnės. Jokio palaido žodžio… O kad griežia! Girdi? Visas raistas jam taria. Gaus man pagriežti per vestuves…

Bet meilė sužlugs tarp Mykoliuko per vestuves, kai griežia.

Dėdė Rapolas Geišė, Daisia

  • 50 metų
  • Dvaro prievaizdas (tijūnas)

Rapolas užtiko tikrąjį savo pašaukimą – tijūnauti. Taigi tijūnavo tokiuo atsidėjimu, kokio sunku buvo iš jo laukti: nematytu teisingumu ir ištikimybe Pats-Pamarneckui.

  • Rapolo Geišės brolis Dovydas
  • Nesikeikė, nerūkė:

Taigi nedūko, nesikeikė, ypač niekas nebūtų pasakęs, kad Rapolas bent ką perliejo savo rimbu, kuriuo nuolat pliaukšėjo ar tik mojavo.

  • Tolerantiškas, neskirė žmonių pagal lytį:

Mergų darbininkių visai neskyrė nuo bernų darbininkų. Visus vienodai muštravo ir kvailiais vadino; visi jautė tai iš pertarmės, ne iš pažeminimo ir niekinimo. Doras, švarus, skaistus vyriškis nei ką žemino, nei aukštino, nei dviprasmiais žodžiais moterų kibino.

Citatos. Siužetas

  • Mykolas ir Severja myli vienas kitą, bet to abudu nesako:

Mykoliukas ir Severja ėmė vienas antru domėtis, lyg juodu būtų tik dabar viens antrą pažinusiu, ne iš pat mažens, lyg tik dabar pasimačiusi, ne per dvidešimtį metų kasdien. Dabar, šią vasarą, darėsi jie viens antram naujas ir įdomus; vienas ir antras ėmė tai pastebėti, ko pirmiau nebuvo pastebėję.

(…)

Ką jiedu galėjo vienas antram pasisakyti? Kad myli viens antrą, kad jiedviem gera draugėje? Juk tai ir be žodžių aišku! Dar pilniau. Žodžiai arba ne viską tepasako, arba per daug pasako ir atvėsina vidų.

Žodžiai – garas, išsišnypščia ir nebekečia vidaus.

  • Taip pat ją mylėjo ir Rapolas:

“Tematė vieną Severją, nes į ją vieną težiūrėjo savo vidaus, ne kaktos, akimis.”

  • Pasipiršia jai:

Tą pačią dieną, lyg tyčia neleisdamas Severjai ar sau ataušti, Geišė Rapolas, Saveikių dvaro tijūnas, piršlėmis atėjo į Aužbikų Pukštus, Saveikių dvaro baudžiauninkus. Atėjo pats vienas, be piršlio, buteliu degtinės kišenėje nešinas, ir išgąsdino visą Pukštų šeimą, visus Aužbikus. Pukštų samdiniai nustėro.

– Tijūnas! Pats dvaro tijūnas (ar tai juokai?) peršasi! Užbartiems pastumdėliams rodės, jog nė Pats-Pamarneckas didesnės garbės nebūtų padaręs Pukštams.

Brolis nesakė nieko, tačiau širdyje buvo nemaža pradžiugęs. Jis jau buvo pradėjęs dairytis į klėtelę, kaip čia jam pačiam joje susisukus lizdelis, ištekinus seselė.

Tėvai iš pradžių nusigando, kaip išgirdę savo nelaimę. Tik degtinė tėvą atvėsino. Jis ir visai nurimo, kai Daisia griežtai pasakė, nieko jam nereikią, nei pinigų, nei galvijų. Žemės negi pirksiąs, gyvuliais negi dirbsiąs jis, dvariškis. Pasiims, girdi, Severja savo skrynią su rūbeliais – ir viskas.

  • Mykoliukas groja per jų vėstuves.
  • Kai groja smuiku, sulūžta styga. Tai galima interpretuoti kaip meilės pabaigą. Po vėstuvių Mykoliukas nebekalba su Severja.

  • Galiausiai, Geišę nunuodija su žiurkių nuodais Dovydienė (Rapolo brolio Dovydo žmona), nes jaučia Severjai apykantą.

💖 Nusiųskite žinias draugams!

Daugiau tokio turinio

Tik Literatūra

Visos pamokos ir konspektai →