Slava Ukraini! 🇺🇦
← Literatūra

Antanas Baranauskas
Lyrinė romantinė poema „Anykščių šilelis“

XIX a. vid. lietuvių poetas romantikas. Be to, kunigas, vyskupas, kalbininkas, vertėjas, matematikas.

5 min (1041 ž.)

11kl poezija

N   Ieškai korepetitoriaus? Susipažink su mūsų kolegomis!
[Nuotrauka] Iliustracija
Aa
Skaityti knygą

Būsimą poetą žavėjo graži gimtojo Anykščių krašto gamta: čia teka Šventoji, į ją suteka daugelį upelių, kurie minimi ir poemoje: Marčiupis, Piktupis, Šlavė ir kiti. Anykščių šilelyje yra vienas didžiausių Lietuvoje riedelių (akmenų) Puntukas, legendomis apipintas Marčios akmuo, Karalienės liūnas.

Pasakojama, kad kunigų seminarijoje Baranausko retorikos dėstytojas paskaitė ištrauką iš Adomo Mickevičiaus Pono Tado ir pasakė, jog poezijos kūrinius galima parašyti tik lenkų kalba, o lietuvių kalba — mužikų kalba, todėl netinkanti poezijai.

Antanas Baranauskas įsižeidė ir nutarė įrodyti, kad ir lietuvių kalba tinka poezijai. 1858 - 1859 m. vasaromis mažoje klėtelėje gimė giesmių giesmė, himnas Lietuvos gamtai — lyrinė romantinė poema Anykščių šilelis.

Antano Baranausko kūrybai, be abejo, darė įtaka poeto romantiko Mickevičiaus kūryba, Simono Daukanto romantiniai istoriniai veikalai, kuriuose aprašytos senovės lietuvių girios.

Iškirtas šilelis — carinę priespaudą kenčiančios Lietuvos simbolis.

Lankytojų konspektas

1. Lietuviškas romantizmas. Kas jam būdinga?

Lietuviškasis romantizmas – 19a. pradžioje literatūra Lietuvoje kuriama dviem kalbomis: lietuvių ir lenkų. Lenkų kalba vis dar tradiciškai buvo laikoma rašytine kalba. Pamažu ėmė gausėti kūrėjų, pasirenkančių lietuvių kalbą. Lietuvių kultūroje romantizmas išryškino ne estetines idėjas, o tautines problemas. Svarbiausi tautinio romantizmo bruožai: herojiškos praeities, liaudies kūrybos, gimtosios kalbos aukštinimas, patriotinių idealų teigimas. Šios idėjos labiausiai išryškėjo Maironio, Daukanto, Baranausko tekstuose.

2. A. Baranauskas („etikete", 3-4 faktai)

A. Baranauskas – žymiausias XIX a. vid. Lietuvių poetas romantikas, kalbininkas.

Biografija: gimė laisvųjų valstiečių šeimoje, Anykščiuose. Mokykloje išsiskyrė rimtu požiūriu į mokslą, neeiliniais gabumais. Baigęs Anykščių pradžios mokyklą, vėliau mokėsi Rumšiškių raštininkų mokykloje. Ima kurti lyrika lenkų kalba. 18 metų jis suvoki esąs lietuvis, supranta ir mato kaip yra niekinama gimtoji kalba ir įsipareigoja melstis lietuviškai. Dirbdamas raštininku Žemaitijoje kuria eiles lenkiškai, bet susipažinęs su žinoma Žemaitijos poete, jos paveiktas ima rašyti lietuviškai, taigi Karolina Praniauskaitė tampa poeto mūza. Baranauskas studijuoja Varnių kunigų seminarijoje – lietuvių kultūros centre. Čia stiprėjo jo tautinis sąmoningumas, galutinai apsisprendė kurti lietuviškai, baigęs seminariją išvyko mokytis į užsienį, todėl išvengė brolių draugų likimo – trėmimų. Tačiau vėliau M. Valančiu jį pakvietė grįžti į Lietuvą. Dirbo Kauno kunigų seminarijoje, pasinėrė į kalbotyrą, rašė lietuvišką kalbamokslį, domėjosi matematika, vertė bibliją. Paskirtas vyskupu seimuose, ten ir mirė.

3. Kokią Lietuvą regi A. Baranauskas eilėraštyje „Dainu dainelę"?

Kontekstas: Sukurtas 1857m. Tuo metu Baranauskui buvo 22 metai. Eilėraštis plito nuorašais po Lietuvą. Jis buvo perdainuojamas, kaip daina. Yra išlikę 60 variantų šio eilėraščio.

„Dainų dainelę"

Viename pirmųjų lietuviškų eilėraščių „Dainų dainelę" (parašytas 1857 m.), kuris tapo populiaria XIX a. patriotine daina, perteikiamas lietuvių tautos istorinės patirties vaizdas nuo priešistorės iki dabarties. Jis interpretuojamas kaip dramatiškas ir permainingas laisvės įgyvendinimo ciklas nuo pirmykštės laisvos tautos, vėliau įsigalėjusios vidinės, paskui išorinės vergijos iki laisvės atgavimo vilties. Kūrinys sukurtas kaip daina (romantikai žavėjosi liaudies dainomis, laikė jas įkvėpimo šaltiniu) ir dar tebedainuojamas. Eilėraštyje vaizduojama didinga senosios Lietuvos (LDK) panorama su snaudžiančiais miškais, piliakalniais, šventais ąžuolais. Senovė idealizuojama, apie ją kalbama kaip apie ,,aukso amžių", kai žmonės ,,laimingi buvo turtingi", kai ,,niekur nebuvo vergijos" (baudžiavos). Eilėraštyje nužymėta krintanti istorijos linija: pagoniškosios Lietuvos didybė, krikštas, valstybės žlugimas, baudžiavinės priespaudos stiprėjimas. Žmonėms telieka vienintelė paguoda ir prieglobstis – Bažnyčia, su ja ir siejama viltis atgimti. Eilėraščio lyrinis subjektas tiki šviesia tautos ateitimi ir įtaigiai pranašauja auštančią dieną, kai žmogus vėl bus laisvas. Juk laisvė – prigimtinė kiekvieno teisė. Veržli kūrinio pabaiga (ekspresyvūs veiksmažodžiai, aliteracijos) metaforišku vaizdu 1863 m. sukilimo išvakarėse iškalbingai byloja apie bręstančius maištingus sumanymus. Gamta romantiniame kūrinyje tarsi atspindi žmonių jausmus (vėliau gamtos ir žmogaus ryšio tema svarbi ir garsiausiame poeto kūrinyje – poemoje ,,Anykščių šilelis"). Eilėraštyje „Dainų dainelę" minimos pievos, girios augina ,,kelio vedėją" – tautos vadą, kuris turi parodyti tautai kelią, kryptį, turi ją pažadinti ir vesti. Jis – romantinė asmenybė, poetas pranašas, per jį kalba tautos dvasia, jis saugo tautos vertybes.

4. „Anykščių šilelis"(sukūrimo istorija, žanras, kompozicija, tematika, problemos, idėjos)

Metai :1858-1859 m.

Sukūrimo istorija :

Žanras – romantinė lyrinė poema.

Kompozicija: poemos sandara pagrįsta romantiniai literatūrai būdingu praeities ir dabarties kontrastu. Poemą sudaro dvi dalys: pirmoje dalyje (lyrinėje) vaizduojamas miško grožis praeityje, antroje dalyje (epiškesnėje) perteikiama šilelio istorija nuo pagonybės iki nykios dabarties.

Temos: 1) miško grožis;

  1. miško ir lietuvių tautos likimas;

  2. miško naikinimas.

Problemos: 1) Kodėl kyla prieštara tarp dabarties ir praeities.

  1. Ar žmogų supanti gamta turi įtaką tautos būdui.

Idėjos : Miško likimas- Tėvynės likimas. Antano Baranausko aprašytas Anykščių šilelis- amžinas ir nesunaikinamas, iškirstas, išparduotas ir vėl atželiantis, laiminantis ranką, kuri kirvį išrado ir atgyjantis poetų giesmėse. Tai nenugalėtos Tėvynės metafora.

PASTABA. Reikia sakyti poemos kalbantysis (ne pasakotojas).

5. Aptarkite 1 „Anykščių šilelio" dalį

Pirmoje poemos dalyje aprašomas praeityje žaliavęs miškas. Jo vaizdus atkuria žmogaus atmintis, jie visu grožiu švyti tik vidinėje erdvėje. Žmogaus vaizduotėje atgyja didingas miško paveikslas – uogų, grybų, krūmų, medžių, žvėrių, paukščių, garsų ir tylos pasaulis. Giria primena dangų ar rojų, kur žmogui gražu, miela, linksma ir ramu. Čia matomi samanų patalai, uogienojai, ,,krūmai žoliabarzdoti", ,,krauju varvantys putinai". Rega, akimis suvokiami poemos vaizdai gali būti suprantami kaip rūmo, šventovės atkūrimas – pradedama nuo samanų, uogienojų ir grybų, o baigiama miško viršūne – medžiais (pušų ,,liemuo liemenį plaką"). Taigi žvilgsnis kyla aukštyn – į dangų, visaton. Tai ir kvapų gausybė primena šventovėje aukštyn kylančius smilkalus, kurie rūksta ,,Dievui ant garbės". Lyrinio įsijautimo viršūnė – nakties tylos aprašymas, kai nuščiuvusi žmogaus širdis gali išgirsti giliausius gamtos slėpinius (žvaigždžių plevenimą, šventą medžių kalbą), patirti būties begalybę. Gamta nutildo kasdienius žmogaus rūpesčius, nerimą, jos grožis pripildo sielą šventų pajautų, gerumo, išlaisvina kūrybines galias. Tokią jausminę patirtį A. Baranauskas apibendrino vienu sakiniu: ,,Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino." Taigi gamta nuteikia žmogų džiaugsmui ir susimąstymui, jaudina ir kelia įkvėpimą.

6. Aptarkite 2 „Anykščių šilelio" dalį

Atskleidžiama istorijos tema – miško, tėvynės likimas. Iškirstas, išparduotas, bet atželiantis šilelis – nenugalėtos tėvynės metafora.

Apibendrinimas – antroje dalyje pasakojama šilelio istorija, kurią galima susieti su Lietuvos likimu. Ir tauta, ir miškas išgyveno didybės ir nuosmukio laikus. Pagonybės laikais augo galingi medžiai, būta šventų miškų. Girios pradėtos naikinti įvedus krikščionybę, o vėliau ir bado metais. Tuomet smuko ir žmonių moralė (vogė, gėrė, buvo pasileidę). Trečiasis šilelio naikinimo etapas – caro valdžios metai. Sunyksta ne tik miškai, nyksta ir tautos dvasia. Vis dėlto giesmėje atgyjantis tautos atmintyje saugomas miškas yra tautos nemirtingumo simbolis.

Kontekstas – miškas ilgaamžėje istorijoje buvo ne kartą sunaikintas. Priežastys 1. Po krikšto Jogaila iškirto mišką, kad nebūtų pagonybės stabmeldystės. 2. Badas (maras) 3. Carinės Rusijos priespauda Lietuvai tapus jos dalimi.

💖 Nusiųskite žinias draugams!

Daugiau tokio turinio

Tik Literatūra

Visos pamokos ir konspektai →