Henrikas Radauskas

Henrikas Radauskas – XX a. lietuvių išeivijos poetas estetas, vertėjas, pirmasis modernistas, grynojo meno kūrėjas. Tai vienas žymiausių XX a. lietuvių poetų modernistų. Poetas pergyveno du pasaulinius karus, pasitraukimą iš Lietuvos, tačiau šių įvykių beveik neužfiksavo eilėraščiuose. Jam menas, kultūra tapo prieglobsčiu nuo istorijos sukrėtimų, domino labiau nei gyvenimas. Esminė H.Radausko kūrybos nuostata išreikšta programiniame jo eilėraštyje „Pasaka", kuriuo pradedamas pirmasis eilėraščių rinkinys „Fontanas". Eilraštyje kuriama pasaulio ir Pasakos priešprieša. Pasaulis čia šaltas, nejaukus, priešiškas žmogui, kupinas pavojų, jis tyčiojasi iš žmogaus pastangų, kančių, svajonių. Žiauriai tikrovei priešinama Pasakos laisvė ir galybė, kuriai nėra jokių kliūčių, jos niekas negali sulaikyti. Taip žmogui atsiveria visai kita – poetinė – tikrovė, kurioje įmanomi visokie stebuklai. Nusivylęs pasauliu žmogus pasineria į Pasaką, pasiryžęs ja viena pasikliauti. „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu",- teigia lyrinis subjektas. Taigi, vaizduotė, menas suteikia žmogui prieglobstį nuo destruktyvaus išorinio pasaulio.

Gimė: 1910 m., Krokuva, Lenkija Mirė: 1970 m., Vašingtonas, JAV

Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Rusijoje, Sibire lankė pradžios mokyklą, vėliau grįžo į Lietuvą, mokėsi Panevėžio gimnazijoje, baigė Panevėžio mokytojų seminariją. Studijavo VDU humanitarinių mokslų fakultete lietuvių, vokiečių, rusų kalbas ir literatūras. Vėliau pasitraukė į Vakarus, gyveno Berlyne, JAV.

Parašė:

• Pasaka (1935 m.)
• Dainos gimimas (1950 m.)
• Orfėjo daina (lietus — verkiantis Orfėjus dėl Euridikės, kuri mirė)
• Gėlės audroje (dangus — įtūžęs Otelo, neužmirštuolė — Dzedemona)

Henriko Radausko kartos poetai išeiviai savo kūryboje dažniausiai kalbėjo apie tėvynės ilgęsi, paprastą tautos laisvę. Pavyzdžiui, B. Brazdžionis rašė: Šaukiu aš tautą, GPU užguitą. O Radauskas apsiribojo nuo politinių idėjų, didžiausia vertybė jam — grožis, gyvenimo prasmė — meno kūryba.

Alfonas Nyka - Niliūnas vadino Henriką Radauską menų alkoholiku Jo kūriniuose dažni antikos, renesanso kultūros įvaizdžiai.

Aidas Marčėnas - Henriko Radausko poezijos tęsėjas šiais laikais. Jis rašo: Pasaulis baigėsi, todėl reikia rašyti eilėraščius… Meno kūryba ir jam didžiausia vertybė, gyvenimo prasmė.

Kūrybos bruožai

• H.Radausko kūryba stovi atokiau nuo prieškario neoromantikų lyrikos. Svarbiausiais skirtumas – lyrinio subjekto vaidmuo eilėraštyje. H.Radausko poezijos lyrinis subjektas nesiekia intymiai išsakyti savuosius jausmus, greičiau pasakoja istorijas pats jose nedalyvaudamas arba stebi savo surežisuotą vaizdų ir žodžių spektaklį; matome pagrindinius ir šalutinius veikėjus, aplinkybes, santykius įvykių užuomazgas ir atomazgas. Šiame poetiniame kalbėjime susipina ironija ir stiprus gyvenimo tragiškumo pojūtis, ypač sustiprėjęs vėlyvoje kūryboje.
• Pagrindinis H.Radausko poezijos bruožas – žmogaus gyvenimo apmąstymas, dažnai teatrališkas ir ironiškas, paremtas paradoksais. H.Radausko kūryboje pabrėžiama nuostata, kad poezija neturi spręsti politinio gyvenimo problemų, kad ji netarnauja kokiems nors aktualiems visuomeninio gyvenimo tikslams.
• Pasaulinio meno ir literatūros patirtis formuoja poeto požiūrį į žmogui iškylančius gyvenimo klausimus. H.Radausko eilėraščiuose gausu atvirų ir užslėptų nuorodų į literatūros, dailės ir muzikos istoriją. Taigi norint šią poeziją suprasti reikia išmanyti kultūros ir meno istoriją, kad galėtum atpažinti įvairių epochų meno ir literatūros užuominas. Nors H.Radausko eilėraščiai priskirtini modernizmui, juose dažnai remiamasi artimomis klasicizmo literatūrai ir menui temomis bei motyvais.
• H.Radausko eilėraščiuose vyrauja poetinės transformacijos principas, kai į eilėraščio erdvę patekę daiktai ar reiškiniai netenka įprastų savybių ir įgauna nebūdingų bruožų, kurie atskleidžia poeto kuriamo pasaulio reikšmes, pavyzdžiui. Augalai „atplėšiami“ nuo šaknų ir ima judėti erdvėje, tikrovė „nužudoma“, kad galėtų atgimti naujai kuriamame poetiniame pasaulyje.
• Poetinės transformacijos atskleidžia nuolat kintantį H.Radausko požiūrį ir vertinimus. Apie tai jis tiesiai pasako: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“ Šitas pasakiškas stebuklų, karnavalo, džiaugsmo ir žiaurumų supynimas, netikėtas gyvenimo smulkmenų sureikšminimas rodo, kad poetas atsisako įprasto, tradicijos diktuojamo žvelgimo į pasaulį ir siūlo naują, netikėtą požiūrį. H.Radausko kūryboje apskritai labai dažna kūrybos ir kūrėjo tema.
• Labai taisyklinga, skaidri H.Radausko eilėraščio struktūra: strofų sandara, eilėdara, intonacija.

Teorija

H.Radauskas – vienas žymiausių lietuvių poetų modernistų, kurio kūryba yra nutolusi nuo prieškario neoromantikų lyrikos. Jo poezija išsiskiria spalvų, vaizdų bei garsų įvairove. Poetas gamtoje, aplinkoje, buityje ieško grožio, estetinių emocijų, meninės prasmės.

H.Radauskas visą laiką stengėsi nebūti toks kaip kiti. Jis siekė, kad jo kūryba būtų savita, o ne ką nors kopijuojanti. Jo eilėraščius sunku priskirti konkrečiai srovei – visa kūryba tarsi atskira srovė ar įvairių srovių samplaika.

Radauskas gamtos grožį atskleidžia vizualiai, jis kuria eilėraštį kaip tapytojas - akvarelę, tačiau gamtos reiškiniai įgauna jiems nebūdingų ypatybių, pvz. dangus - „itališkas“ arba „įtūžęs kaip Otelo“, debesys virsta balčiausiais gyvuliais ir pan. Poetas mėgsta ir kultūros įvaizdžius: dievybes Apoloną, Fauną, Orfėją, kentaurus, literatūros kūrinių personažus ir t.t.

Radauskas mėgsta transformuoti tikrovę. Jo eilėraščiuose pasaulis atrodo kupinas netikėtumų, pasakiškas ir net grėsmingas. Gamtos reiškiniai sužmoginami, turi fantastiško judrumo, tačiau kad ir kaip sufantastintas šis pasaulis, jis vis tiek kuriamas iš regimosios tikrovės detalių.

„Vienas kraujo lašas"

Eilėraštyje kalbama apie 1940 m. (okupacija). Poeto supratimu Lietuva turėjo pasipriešinti okupantams, vienas kraujo lašas būtų nuplovęs gėdą, pasipriešinimo žodis – apgynęs garbę. Stiprybė semta iš didžios senovės ir taip išaukštinta Vinco Kudirkos, Maironio eilėraščiuose nebuvo pakankamai tvirta atėjus išbandymo metui. Komentuojama, kodėl lietuviai nesipriešino sovietinei okupacijai, patriotiniai pažadai liko netesėti.

Lyrinis subjektas kalbėdamas „mes" vardu išsako kaltę, kurią jaučia, dėl negintos tėvynės. Realios reikšmės pasipriešinimas gal ir nebūtų turėjęs, bet tautos sąmonės sprendimui jis būtų buvęs svarbus.