Slava Ukraini! 🇺🇦
← Literatūra

Kristijonas Donelaitis
Epinė didaktinė poema „Metai“

12 min (2515 ž.)

11kl apšvieta poezija

N   Ieškai korepetitoriaus? Susipažink su mūsų kolegomis!
[Nuotrauka] Iliustracija
Aa

Trumpai apie autorių

Apšvietos epochos (XVIII a.) Mažosios Lietuvos poetas, grožinės lietuvių literatūros pradininkas. Tolminkiemio sielų ganytojui (protestantas, pastorius) labai rūpėjo jo parapijiečių dora. Be to, Donelaitis buvo paveiktas pietistų idėjų. Pietistai stengėsi stiprinti asmeninį žmogaus pamaldumą, skatino žmones gyventi kukliai, saikingai, darbščiai, pasitenkinti tuo, kas Dievo duota.

Didaktinė poema — mokomoji.

Kūrinio prasmė

Poemoje Metai Donelaitis remiasi bibliniais pasakojimais, aiškina juos būrams (valstiečiams), kad šiems Dievo žodis būtų geriau suvokiamas.

Po XVIII a. pr. praūžusio maro į Mažąją Lietuvą atvyko daug kolonistų: prancūzų, vokiečių, šveicarų. Jiems buvo suteiktos teisės laisvai ūkininkauti. Dauguma vietinių gyventojų lietuvninkų priklausė žemiausiam socialiniam sluoksniui — baudžiauninkams.

Kūrinyje lietuviai skirstomi į geruosius (viežlybieji) ir bloguosius (nenaudėlius).

Lankytojų atsiųstas konspektas

Išvardinkite ir apibūdinkite ,,Metų" kontekstus.

  1. Istorinis ir kultūrinis kontekstas. Mažoji Lietuva – tai šiaurės rytinė Prūsijos kunigaikštystės dalis, kurioje gyveno lietuviai (tai istorinės baltų žemės). Senovės prūsai - baltų tauta. Jie kryžiuočių nukariauti XIII a., tada įvesta krikščionybė. 1525 m. įkurta Prūsijos kunigaikštystė sostinė- Karaliaučius. Absoliuti dauguma Mažosios Lietuvos gyventojų buvo baltų kilmės (lietuviai, prūsai, jotvingiai). Jie sudarė savitą etninę grupę, vadinamą lietuvininkais (LDK gyveno lietuviai, o Mažojoje Lietuvoje- lietuvininkai). Jie kalbėjo lietuviškai.
  2. Istorinė ir kultūrinė situacija Mažojoje Lietuvoje. XVIII a. lietuviai tankiai gyveno Mažojoje Lieutuvoje. Jų skaičių labai praretino 1709-1711 metų maras. Jų sodybose apgyvendinami kolonistai iš Vokietijos, Austrijos , Šveicarijos ir Prancūzijos žemių. Jiems valdžia suteikė daug privilegijų ir tai įžiebė nesantaiką tarp vietinių lietuvių ir kolonistų. Be to, Mažojoje Lietuvoje protestantų iniciatyva, plintant apšvietos idėjoms, pradedami rengti lietuvių kalbą mokantys mokytojai, kunigai, buvo pastatyta naujų mokyklų. Deja, lietuvių kultūros atgimimą slopino kolonizacija ir germanizacija, lietuviai ėmė nutautėti.
  3. Požiūris į lietuvius Mažojoje Lietuvoje. Mažojoje Lietuvoje gyvenantys lietuviai vokiečiams buvo menkavertė tauta, kuri jiems tik patarnavo (karalius Frydrichas Vilhelmas I lietuvių valstiečius vadino „vergų tauta").
  4. Religija. Mažosios Lietuvos lietuviai daugiausiai buvo evangelikai, liuteronai (protestantai), o Didžiojoje Lietuvoje - krikščionys, katalikai.
  5. Pietizmas - religinis judėjimas, kuris padarė įtaką Donelaičio kūrybai. Pietistai stengėsi stiprinti asmeninį žmogaus pamaldumą, jo jausminį ryšį su Dievu. Pietistai aukštino šias dorybes: darbštumą, teisingumą, nusižeminimą valdžiai, jie iškėlė fizinio darbo vertę, sėslų valstiečių gyvenimą. Be to, literatūra turi mokyti žmogų. Pietistai skatino žmones gyventi kukliai, saikingai, darbščiai, pasitenkinti tuo, kas Dievo duota (Donelaitis - pietistas).

K. Donelaitis (,,etiketė", 2-3 gyvenimo faktai, asmenybės bruožai).

Kristijonas Donelaitis (1714-1780 m.) – XIII a. poetas, lietuvių grožinės literatūros pradininkas, sukūręs pirmąjį tarptautinio lygio grožinės literatūros kūrinį lietuvių kalba – epinę didaktinę poemą „Metai". Vienas originaliausių Švietimo epochos Europos rašytojų, lietuvių literatūros klasikas. Maironis K. Donelaitį vadino Homeru. Donelaitis gimė Mažojoje Lietuvoje, laisvųjų valstiečių šeimoje. Mirė Tolminkiemyje, palaidotas bažnyčioje.

Donelaitis buvo:

  • Asketas – reiklus sau, neturto mylėtojas.
  • Darbštus – prižiūrėjo mokyklas, rūpinosi statybomis, pastatė naują mūrinę bažnyčią; klebonų našlių namus.
  • Pareigos žmogus – vedė klebono našlę.
  • Kruopštus – vietovės žemėlapiai, krikšto knygos su komentarais.
  • Meistras – šlifavo optinius stiklus, darė mikroskopus, termometrus, barometrus; gamino pianinus, neseniai išrastą fortepijoną.
  • Sodininkas – rinktinių vaismedžių sodas, siekis palikti ką nors ainiams.
  • Vertino draugystę – klebonijoje priimdavo kaimynus , skaitydavo lietuviškas eiles.

Gyvenimą, veiklą, kūrybą suvokė kaip moralinį imperatyvą, tarnauti lietuvių tautai.

,,Metai": išleidimo aplinkybės, žanras, eilėdara, laikas, erdvė, kompozicija, tematika, problematika, idėjos.

Donelaitis poemą sukūrė 1765-1775 metais. Pats nespausdino. 1818 metais kūrinį išleido ir pavadinimą „Metai" sugalvojo Liudvikas Rėza. Žanras - epinė poema. Poema siejama su daugeliu epochų: iš Antikos perimtas eiliavimo būdas - hegzametras; baroko pėdsakai - drastiški, net vulgarūs posakiai, hiperbolizuotos būrų gyvenimo scenos; su klasicizmu poemą sieja keturių metų laikų kompozicija ir didaktiškumas; su Apšvietos amžiumi - noras paaiškinti, patarti, taip pat keliami lietuvybės klausimai, domėjimasis lietuviškomis tradicijomis. Laikas - XVIII a. (baudžiava).

Tematika:

  • Mažosios Lietuvos būrų (valstiečių) buitis, pasaulėžiūra, papročiai, santykiai su ponais, su kitataučiais
  • Gamtos, kaip būrų gyvenimo mokytojos, svarba
  • Darbas parodomas, kaip žmogaus vertės matas.
  • Akcentuojama prigimtinės lygybės idėja (tai buvo viena iš svarbiausių Apšvietos epochos idėjų).

Vieta: Vyžlaukio valsčius. Donelaitis iškėlė vyžas kaip tautiškumo, lietuvių ištikimybės protėviams ženklą.

Eilėdara: hegzametras.

Kompozicija - keturios dalys: „Pavasario linksmybės", „Vasaros darbai", „Rudenio gėrybės", „Žiemos rūpesčiai".

Problematika:

  • Vargingas lietuvių gyvenimas, jų darbai.
  • Priešiški būrų ir ponų, lietuvių ir kitataučių santykiai.
  • Lietuvybės išsaugojimo būtinybė, nutautėjimo pavojus.
  • Gamtos ir žmogaus ryšys.

Idėjos:

  • Poemoje teigiama, jog nebrangindami ir negerbdami gimtosios kalbos, papročių, išsižadėdami savo protėvių gyvensenos, toldami nuo gamtos ir Dievo būrai praranda "viežlybumą". "Viežlybas" - tas "Metų" žmogus, kuris sąžiningai atlieka savo darbą, negirtuokliauja, yra garbingas, dievobaimingas, apskritai doras.
  • Būrai turi kovoti su savo ydomis (tinginyste, nevalyvumu, polinkiu į vagystes, klastas) ir dėl asmeninio tobulumo ar amžinojo išganymo, ir dėl bendruomenės išlikimo. "Viežlybumas" yra visos bendruomenės idealas, užtikrinantis jos gyvavimą ir išlikimą.

Apibūdinkite ,,Metų" pasakotoją ir veikėjus.

Pasakotojas - „visažinis", artimas autoriui, atlieka patarėjo vaidmenį, kartais tampa pokalbio dalyviu.

Veikėjai: vaizduojami būrai, ponai, kitataučiai. Būrai skirstomi į teigiamus ("viežlybuosius") ir neigiamus ("nenaudėlius").

„Viežlybieji":

  • Pričkus - tai pagrindinis poemos veikėjas, kaimo seniūnas (šaltyšius). Pasakotojas savo požiūrį išsako jo lūpomis. Būdingas Pričkaus bruožas – lietuviškumas. Pričkus yra darbštus, skelbia būrišką išmintį, brangina lietuviškumą, būriškas dorybes, papročius. Būtent jo monologe nuskamba prigimtinės žmonių lygybės idėja: ponų vaikai baudžiami kaip ir būrų, kam nors nutikus jie verkia lygiai taip pat. Donelaitis šiam būrui, kaip seniūnui, suteikia mokytojo funkciją. Pričkus išjuokia ponų valgius, bet taip pat bara būrus už tinginiavimą, vagystes, girtuokliavimą, kritiškai vertina kitataučius. Pričkaus likimas tragiškas: seniūnas yra sumušamas pono taip stipriai, kad po kelių dienų miršta (ponas pasigedo smulkaus pinigėlio). Toks Pričkaus likimas atspindi barokišką likimo permainingumo idėją. Pričkaus mirtimi pasmerkiama baudžiavos sistema.
  • Krizas. Poemoje jis charakterizuojamas epitetu "dosningas". Jis yra darbštus, nagingas, vaišingas, tinkamai laiko samdinius nors ir yra reiklus. Krizas yra sėkmę pasiekęs būras: būdamas sumanus, darbštus, taupus jis praturtėja. Krizas (trumpinys vardo Kristijonas) primena autoriaus biografija: abu maži neteko tėvo, abu kentė vargą, abu darbštumu, sumanumu susikūrė materialinę gerovę.
  • Enskys - jaunosios būrų kartos atstovas, energingas, pajuokiantis, smerkiantis apsileidėlius.
  • Lauras - filosofas, kalba apie žmogaus ir augalo likimą, sako, kad abu auga, pražysta ir pamažu nuvysta, bet žmogus užaugina vaisių - tai daro jo gyvenimą prasmingą.
  • Selmas - Jis religingas, tautiškai susipratęs, jis piktinasi keikūnais. Šis personažas idealizuojamas.

„Nenaudėliai":

  • Slunkius - tinginys, filosofas. Jis įrodinėja darbo žalą.
  • Pelėda - nusigyvenęs, nevalyvas būras. Jo troba labai apleista.
  • Plaučiūnas - apsileidėlis, girtuoklis, lengvabūdis.
  • Dočys - girtuoklis, peštukas, bet drąsiai kritikuoja ponus ir jų elgesį su būrais.

Įrodykite remdamiesi kūriniu, kad gamta – gyvenimo mokytoja.

Peizažas "Metuose". Apibendrinimas:

Kiekviena „Metų" dalis, išskyrus „Vasaros darbus", pradedama gamtos vaizdu. Gamta poemoje ne žmogaus gyvenimo fonas, ji sudvasinama, joje išryškėja Dievo idėja. Tai būdinga valstietiškajai, mitologiškajai kultūrai. Gamta žemdirbiui yra magiška, nuolat atsinaujinanti gyvybės galia, kuri egzistuoja, kaip amžinas laiko ratas, pereinantis keturis ciklus. Šio rato centre yra saulė. Ji išjudina visus žemės procesus, todėl neatsitiktinai "Metai" pradedami saulės įvaizdžiu. Kiti, pasikartojantys trijų metų laikų peizažuose įvaizdžiai, yra žemė krūmai, vėjai bei plėtojant šiuos įvaizdžius pasitelkiama analogija su žmogaus gyvenimu. Taigi, gamta ir žmogus sudaro vienovę.

„Metų" pradžios epizodą galima laikyti beveik atskira pasakėčia, turinčią alegorinę dalį apie gamtos pabudimą ir trumpą, pamokomą moralą. Pasakotojas moko, kad reikia dėkoti Dievui už viską, ką jis suteikia, ir mokytis iš gamtos. Tobulai sutvarkyta, darni gamta tampa žmogaus gyvenimo mokytoja: moko gyventi darbščiai ir saikingai, ragina mokėti džiaugtis net tuomet, kai gyvenimas yra skurdus, nepamiršti svarbiausių vertybių - tikėjimo ir Dievo. Gamta paprastai tampa pavyzdžiu žmogui, kuris dažnai suardo dievišką pasaulio tvarką. Poetas "Metuose" vaizduoja tobulą pasaulį - tai sezoninė metų kaita, augalų bei gyvūnų pasaulis, žmogaus gyvenimas.

Kuo reikšmingas epizodas apie lakštingalą?

Lakštingala džiaugiasi pavasariu, labai gražiai gieda ir linksmina žmones. Jos toks gražus balsas, kad net vargonai, prieš jį nublanksta. Ji yra paukščių karalienė, tačiau lakštingala kukli, jos rūbas pilkas, neišvaizdus, toks, kaip būrų. Šiam paukščiui nereikia gardžiausių valgių, ji pasitenkina paprasčiausiais dalykais. Taip ir žmogus turi daryti. Nereikia skųstis, kad kartais gyvenime būna skurdžių dienų, nes ir mažiau valgantis, prasčiau apsirengęs žmogus gali būti geras, doras, tikintis į Dievą. Šiuo palyginimu sakoma, kad lakštingala, nors ir kukli, bet turi gražų balsą, yra akcentuojamas saikingumas, ji-moralinio tyrumo pavyzdys.

Kontekstas (Biblinis). Viename NT epizode teigiama, kad žmogui nereikia rūpintis materialiais dalykais - ką valgys, ką apsirengs. Reikia pasitikėti Dievu - kaip daro paukščiai ar vandens lelijos. Svarbiausia vertybė yra tikėjimas, o rytojus, anot Biblijos, pats savimi pasirūpins. Lietuvių liaudies priežodis: "Davė Dievas dantis, duos ir duonos."

Kaip ,,Metuose" atskleidžiama žmogaus ir augalo paralelė? Kokia svarbi idėja išsakoma poemoje?

Epizode iš „Vasaros darbų" apie žmogų ir augalą filosofuoja Lauras. Jo lūpomis autorius išsako savo požiūrį. Žmonės ištraukoje apibūdinami kaip silpnos būtybės. Žmogaus ir augalo - žolelės paralelė atspindi Apšvietos epochos pasaulėjautą: paralelė išryškina su Biblija susijusią prigimtinės lygybės idėją. Samprotaudamas apie greitai bėgantį laiką ir žmogaus gyvenimo trumpumą, Lauras kuria žmogaus ir augalo gyvenimo paralelę. Jis prisimena Senojo Testamento Dovydą, kuris sakė, kad žmogus yra kaip žolelė, kuri nuvysta. Lauras optimistiškiau žvelgia į pasaulį negu biblinis Dovydas: būras sako, kad prieš nuvysdamas, žmogus užaugina "vaisius".

Kontekstas (biografinis): Donelaitis buvo puikus sodininkas, mėgo stebėti gamtos reiškinius.

Aptarkite epizodą apie Slunkių. Kaip jį vertina Pričkus?

Epizodas apie Slunkių „Pavasario linksmybėse" yra lyg kontrastas bundančiai gamtai, vaizdo dinamiškumui. Slunkius yra nenaudėlis, tinginys. Pirmiausiai jis pateikia pavyzdį apie ratą. Juk ratas, kuris sukasi lėtai, kartais net toliau nuvažiuoja nei tas, kuris daugiau sukasi, nes besisukdamas, jis gali ir sutrūkti. Slunkius pateikia ir kitą pavyzdį. Kuinas lėtai eidamas, kartais toliau nuneša naštą, negu šokinėdamas žirgas. O degutininkas neskubėdamas važinėja ir daugiau uždirba nei skubantis būras. Slunkius argumentuoja ir remdamasis šeimos tradicija. Jo tėvas ir senelis pamažu neskubėdami dirbo darbus ir taip mokino savo vaikus daryti, kad dar ir senatvėje jėgų turėtų. Slunkiaus kalboje retoriškai apgailestaujama, kad daug dirbama ir jog negalima tiesiog ilsėtis ir nieko neveikti.

Pričkus - kaimo seniūnas, kurio lūpomis pasakotojas dažnai išsako savo požiūrį, vertina slunkių neigiamai. Toks vertinimas atitinka „viežlybųjų" moralę. Kaimo seniūnas, slunkių vadina šūdvabaliu(retoriniai kreipiniai). Jis teigia, jog Slunkius daro gėda. Žmogus turi dirbti, nes ir pasaulio pradžioje, kai Adomas ir Ieva gyveno, jie taip pat turėjo dirbti. Dievas nežadėjo išmaitinti žmonių. Pasak Pričkaus, tingėdami žmonės pasaulyje neišgyvens, tokia Dievo tvarka.

Aptarkite, kokia darbo prasmė išsakoma ,,Metuose".

Būro vertė labiausiai atsiskleidžia per darbą, tačiau darbo tema „Metuose" dviprasmė. Viena vertus, baudžiavinis darbas yra tikras vargas, todėl poemoje girdėti daug aimanų ir dejonių. Vargas, vargti, vargdieniai yra bene dažniausi šio kūrinio žodžiai. Tokia darbo samprata leidžia pateisinti Slunkiaus „tinginystės filosofiją", suprantamesnė yra ir kitų „nenaudėlių" elgsena.

Antra vertus, darbas yra sveikos žmogaus prigimties požymis - jis teikia ekonominės naudos, skatina pasitikėjimą gyvenimu ir kelia džiaugsmingų emocijų. Darbas svarbus socialiniu ir moraliniu požiūriu - susieja žmogų su bendruomene ir gamtos pasauliu, moko išminties. Dirbantis žmogus jaučiasi esąs prasminga pasaulio dalis, o jo gyvenimas atrodo kaip pareigos Dievui ir bendruomenei vykdymas. Darbo, kuriam žmogų pašaukia ne dvaras, o gamta (pvz., putpelė šienauti), vaizdai poemoje aprašomi su pasigėrėjimu, hiperbolizuojant veiksmo energiją, motyvuojant šią žmogaus veiklą ekonominiais interesais.

Pagaliau darbas yra esminis šio pasaulio dėsnis, būro akimis - beveik religinis įstatymas. Todėl dirbti reikia su džiaugsmu, nes darbas yra žmogaus gyvenimo pagrindas, visų jo vertybių ištakos.

Kaip vaizduojama šienapjūtė ,,Metuose"? Apibūdinkite Plaučiūną.

Vaizdingiausias būrų darbų paveikslas „Metuose" yra šienapjūtė. Pasakotojas gėrisi dirbančio žmogaus kolektyvine jėga, ją hiperbolizuoja. Gyvybės proceso antroji puse yra mirtis, todėl į šienapjūtės paveikslą įterpiamos barokui būdingos personifikacijos. Būrų su dalgiais vaizdą staiga pakeičia visą gyvybę be gailesčio šienaujančios giltinės vaizdiniu - tokia yra gyvenimo tikrovė, pasaulio tvarka, su kuria žmogui tik lieka susitaikyti.

Greta mirties vaizdo kontrasto principu prijungiamas ir pasyvios mirties vaizdinys - tai apleistos tingaus Plaučiūno pievos, kuriose nematyti jokių gyvybės ženklų. Plaučiūnas savo energiją išlieja ne dirbdamas, bet girtuokliaudamas (darbo ir malonumo principų priešprieša), o pyktį dėl ūkininkavimo nesėkmių grubiai išlieja ant savo šeimos. Šį veikėją traukia ir žavi kitoks gyvenimas: nuvykęs į Karaliaučių pirkti darbo įrankių Plaučiūnas pasiduoda įspūdžiams, nieko nenusiperka, bet dar ir prageria savo kuiną, o namo grįžta pėsčias tik po dviejų savaičių. Jo pievos „pridergtos", o jo naudą pasisavina svetimi žmonės.

Tautinė tematika ,,Metuose".

"Metuose" vaizduojama gimstančios tautinės savimonės tema. Donelaitis vaizduoja ne šiaip abstraktų valstietišką pasaulį, bet tautinę tapatybę suvokiančią bendriją. Svarbūs tautinės tapatybės ženklai yra lietuviška apranga (ypač vyžos), maistas (duona, šiupinys, lašiniai). Svarbia lietuvininkų atrama tampa praeitis, kuri vertinama, kaip darnesnis pasaulis, į praeitį žvelgiama su ilgesiu, ji lyg pavyzdys: tuomet lietuviai nekalbėjo vokiškai, nesivaikė prancūziškų madų, buvo doresni. Būrai neatsparūs išorinio pasaulio poveikiui: jie susižavi naujomis madomis, bažnyčią iškeičia į karčemą, nyksta dorovė. Todėl pasakotojas griežtai smerkia lietuvių nedorumą. Taigi, tautiškumas siejamas ne tik su kalba, papročiais, bet ir su dora. "Viežlybumas" būtinas lietuvių bendruomenei išlikti, naikinančiam germanizacijos poveikiui pasipriešinti. Teisingai, tvarkingai gyvendami, laikydamiesi krikščioniškos etikos ir savų tradicijų, lietuviai nenutols nuo Dievo ir išsaugos tautiškumo pagrindus. Be to, tokiu būdu jie gali pelnyti ir kitataučių palankumą.

Aptarkite, kaip poemoje vaizduojami ponai.

Vardais poetas mini 7 ponus ir jų tarnus. Visi jie vaizduojami neigiamai ir satyriškai, vienintelis geras ponas, kuris minimas, yra jau miręs. Apie jį sakoma: "širdings buvo pons". Jis neniekino būrų kaip kiti ponai, užstodavo būrus, kreipdavosi į juos "jūs" kartais ir lietuviškai padarydavo garbę.

Epizodas apie apsirijėlį poną (pirmasis ponas kuris vaizduojamas „Metuose" „Pavasario linksmybėse"). Kūrinyje pateikiamas apsirijėlio šaržas, pono portretas yra groteskiškas. Vaizduojamas kenčiantis nuo besaikio persivalgymo, persigėrimo ponas. Jis voliojasi ant aslos, keikiasi, raunasi plaukus, plėšia nuo smakro barzdą, susidrasko veidą, nuverčia stalą, galiausiai ištiesia ranką ketindamas gerklę su stemple perpjaut. Toks pasakojimas yra satyrinis, groteskinis, nes pono kančios hiperbolizuotos. Pono tetėnas taip pat persivalgė ir perplyšo. Ši yda yra paveldima.

Metuose vaizduojamas dar vienas ponas, kuris pasigedęs šilingo, mirtinai sumuša Pričkų.

Ponai metuose vertinami neigiamai, nes neturi saiko, per daug geria, valgo, jie keikiasi, niekina Dievą, yra šykštus ir žiaurūs

Dvaro tema ,,Metuose".

Dvaras poemoje stebimas iš tolo, ponai priklauso svetimam pasauliui, kitoks jų santykis su Dievu, su gamta, gyvenimo būdas. Jie vaizduojami satyriškai, hiperbolizuojamos, šaržuojamos jų charakterių savybės. Bjaurimasi jų elgesiu, maistu(varlės, rupūžės). Dažniausiai piktai pajuokiamas jų išdidumas, girtuokliavimas. Deja, šiomis blogybėmis, pamažu užsikrečia ir būrai. Tačiau, anot Donelaičio, pasaulis Dievo yra tobulai sutvarkytas. Tos tvarkos dalis yra ir skirtingi visuomenės luomai. Svarbiausia, jog kiekvienas žmogus turi atlikti savo pareigas. Dažniausiai šiai tvarkai nusižengia ponai, bet už tai jie turės atsakyti Paskutinio teismo dieną.

Ką, anot K. Donelaičio, reiškia būti ,,viežlybam"?

  1. Žmogus turi paklusti gamtos įstatymams, būti natūralus, tenkintis tuo, ką duoda gamta ir Dievas.

  2. Žmogus turi būti darbštus, darbai sudėlioti kaip gamta. Darbai: šienapjūtė, mėšlavežis. (Pietizmas)

  3. Svarbios vertybės: dievas, tikėjimas.(gandrų, lakštingalos epizodai)

  4. Žmogus turi gerbti savo papročius(tautiškumas siejamas su viežlybumu)

  5. Žmogus turi jausti saiką, nepersivalgyti, nepersigerti, neiti į karčiamą(Apsirijėlis ponas; Selmo kalba).

  6. Žmogus turi nesikeikti, būti pavyzdžiu savo vaikams.(Kaip Plaučiūnas)

  7. Žmogus turi jaustis esąs kolektyvo dalis, būti bendruomeniškas. Būrai gyvena bendruomenėje-tokia jų socialinė realybė. Bendruomenėj žmogus negali gyventi pats sau, neatsižvelgdamas į kitus. Neigiami veikėjai veikia skatinami prigimties impulsų, jie nežiūri bendrų normų. Todėl bendruomenei tokie žmonės yra pavojingi. Plaučiūnas skatina nesaikingą gyvenimo būdą: girtuoklystę, apsirijimą, nerūpestingumą. Kenkti galima ir neveiklumu: gudriai postringaujantis tinginys Slunkius daro gėdą bendruomenei, pažeidžia jos tautinį orumą. Abu jie nepritampa prie visuomenė.

Kas būdinga ,,Metų" stiliui?

Stilius : ryški fonika, aliteracijos, asonansai (Donelaitis buvo gabus muzikai).

Leksikos raiškumas : daug šiurkščių žodžių, vartojama daug daiktavardžių (būras, Dievas, ponas). Hiperbolėmis akcentuojami blogi dalykai. Retoriniais klausimais/sušukimais reiškiamas susižavėjimas arba kritiškas požiūris.

Būdingi periodai (ilgi sakiniai; iš Antikos perimta).

Anaforos, vaizdingi veiksmažodžiai, palyginimai, metaforos, alegorijos perteikia savitą emocinį santykį.

Hegzametras – Antikinė eilėdara, kuri buvo skirta aprašyti herojiškiems žygiams. Tačiau Donelaitis pasakoja ne apie didingus herojus, bet apie žemiausią socialinį sluoksnį – būrus. Autorius suderino aukštąjį ir žemąjį stilių (Antika - buitiškasis).

💖 Nusiųskite žinias draugams!

Daugiau tokio turinio

Tik Literatūra

Visos pamokos ir konspektai →