← Literatūra

Viljamas Šekspyras (William Shakespeare)
Drama - tragedja „Hamletas“

Renesano epochos klasika. Filosofinio pobūdžio pjesėje vaizduojamas taurus humanistas, vienišas kovoje prieš visuomeninį blogį. Keliami būties (egzistenciniai) klausimai.

7 min (1419 ž.)

11kl renesansas užsienio ilgas kūrinys

Aa

Vienas iš pirmųjų didesnės apimties kūrinių 11-oje klasėje, taip pat vienas iš dviejų užsienio autorių 11-os klasės kurse.

„Hamletas“ yra drama. Žiūrėti klasifikacijas. Ir kiekvienoje dramoje yra bent vienas konfliktas.

Pavyzyds, kaip galima remtis rašinyje

    Viljamas Šekspyras — vėlyvojo Renesanso anglų rašytojas ir poetas, sonetų kūrėjas, vienas žymiausių dramaturgų pasaulyje, naujųjų laikų dramaturgijos pradininkas. Jo kūryba įvairių žanrų, apima ilgą laikotarpį. Autorius remiasi istoriniais siužetai, kelia aktualias problemas. Šekspyro tragedijoms būdingi bruožai- tragiškas gyvenimo supratimas, dažnai apmąstomas gyvenimo prasmės klausimas, tragiška baigtis. Jos taip pat pasižymi veikėjų paveikslų išraiškingumu, filosofiniu požiūriu į pasaulį..

    Tragedija komponuojama taip, kad visų įvykių centre atsiduria danų princas Hamletas. Tačiau ir kiti kūrinio veikėjai išgyvena savo tragedijas. Skaitytoją sukausto nuolat auganti įtampa, įvykis, keičiantis kitą įvykį. Čia atskleidžiamas slaptas rūmų gyvenimas, santykiai tarp įvairių luomų atstovų, valdžios ir keršto troškimas. Pagrindinis tragedijos veikėjas – princas Hamletas – nepaprasta asmenybė, apdovanota įžvalgiu protu. Vienas svarbiausių HHamleto bruožų – dvasinė kaita. Jis niekada neskuba atlikti veiksmų, o pirmiausia siekia ir bando susivokti situacijoje, suprasti reiškinių priežastis ir esmę. Savo monologuose jis filosofiškai kalba apie pasaulį, gyvybę ir mirtį, žmogaus būties prasmę. Garsusis jo monologas „Būti ar nebūti“ yra visos dramos pagrindas, jos kulminacija, kur šiam veikėjui iškyla esminis klausimas, didysis pasirinkimas, lemsiantis daugelio žmonių ateitį. Viljamas Šekspyras yra žinomas sonetų rašytojas. Daugelį sonetų galima apibūdinti kaip trumpas dramas. Čia taip pat ryškėja veikėjų tragiškumas, charakteris, išsakomi jjausmai. Viljamo Šekspyro kūryba yra skirstoma į tris periodus. Tragedija „Hamletas“ buvo parašyta antrojo periodo metu. Šis periodas pasižymi optimizmo nebuvimu, visišku pesimizmu. Tikrovės prieštaravimai, neišsprendžiami konfliktai, vidinis herojaus pasaulis susiduria su išoriniu. Šiame kūrinyje išryškėja humanistinė pasaulėžiūra fantastiniai, magijos iir burtų motyvai. „Hamletas“ – lyg nusivylusio žmogaus jausmų išpažintis, jo sielos atspindys. Hamletui skaudu matyti nesvetingą pasaulį.jo akyse subyra gyvenimo vertybės, jį sukausto tarsi grandinėmis neviltis ir siaubas. Griūva visi Hamleto autoritetai ir tobulumo pavyzdžiai, lieka tik pasitikėjimas ir pasikliovimas savimi. Jis sugniuždytas pasaulio neteisybės, todėl trokšta iš jo pasitraukti. Vyrauja mirties nuotaika. Tačiau veikėjui mirtis nėra baisi, priešingai – ji gali suteikti jam prieglobstį nuo žiaurių realybės vėjų. Hamletas blaškosi tarp gyvenimo ir mirties, tikėdamasis rasti išeitį. Jo sužeista širdis gedi tėvo, reikalauja keršto. Jis jaučiasi vienišas, jam labai sunku įvykdyti teisingumą, todėl vis dažniau mąsto apie gyvenimą anapus šio kankinančio pasaulio. Soneto lyrinis „aš“ ir dramos veikėjas Hamletas labai panašūs, tarsi būtų vienas asmuo. Jie abu yra gėrio ir teisingumo pusėje, nelygioje kovoje kaunasi su visa apimančiu blogiu. Šis blogis kovoje tarsi įgyja materialų kūną. Ji įkūnija visa, kas baisiausia šioje žemėje. Sonete Hamletas visą savo neapykantą išsako tiems, kurie kitais naudojasi, prisiima nepelnytą šlovę, be jokių skrupulų siekia naudos, kitiems suteikdami daug skausmo. Čia ryškėja lyrinio aš Renesanso idealai ir vertybės, tai asmenybės įspūdingumas, jėga, kūno grožis, protas, geros manieros. Dėmesys nukreipiamas į kūną, jo teikiamus malonumus, svarbi tampa asmenybė, o ne apsimetimas ja, ne apgaulingas svetimumas ir bandymas parodyti tą, kuo neesi, išryškinamas asmenybės įdomumas, gebėjimai. Hamletas vis dar tiki didvyriais, juos gerbia, seka jų pavyzdžiu. Dramoje didysis blogis – tai Hamleto dėdė Klaudijus, kaltas dėl visų nelaimių. Jis nužudė karalių ir užėmė jo vietą, vedė jo žmoną ir apgaule pelnė pavaldinių palankumą. Hamleto akimis Klaudijus – sėdintis krauju suteptame soste, besišildantis svetimos garbės spinduliuose. Hamletui taip pat nesvetimi seni įsitikinimai, kad reikia atkeršyti tėvo žudikui, įvykdyti teisingumą, aiškiai žvelgia į pasaulį. Jis puikiai supranta visa, kas vyksta šalia jo ir pripažįsta, kad gėris pralaimi kovą, o visi jo palydovai, visos pagrindinės vertybės kaip priesaika, garbė, laisvė, gėda, ryžtas, talentas, menas ir gėris – turi tarnauti blogiui, neteisybei, melui.

Hamleto paveikslas

Ryškiausias ir svarbiausias tragedijos asmuo yra Hamletas. Tai asmuo, kurio dvasią jauste nujauti, bet negali tiksliai formuluoti. Silpniausia yra jo valia. O kas stipresnis: jausmas ar protas, negali pasakyti. Hamletas pirmiausia jausmo žmogus. Jo jausmas yra dvejopas: pažįstąs ir realizuojąs. Pažįstąs - sakome dėl to, kad jausmu, intuicija jis betarpiškai nujaučia naujas tiesas: nujaučia, kad Klaudijus yra kaltas dėl tėvo mirties; Polonijų nužudęs, nujaučia savo pražūtį. Jo jausmas yra reaguojąs; dėl kiekvieno dalyko Hamletas stipriai jaudinasi (tėvo mirtis, Ofelijos netektis). Jeigu ką jis padaro, tai padaro momento jausmų įtakoje, impulso pagautas (Polonijaus, karaliaus nužudymas). Bet šitą aktyvumą varžo antra Hamleto galia - jo protas. Hamleto protas yra gyvas, miklus, nuolatinių studijų išlavintas. Jam netrūksta minčių, sąmojo, orientacijos; netrūksta nei miklaus, stipraus žodžio savo mintims ir jausmams reikšti. Bet jo protas yra teoriškas, ne praktiškas. Teoriškas dėl to, kad jis mėgsta samprotauti, apibendrinti. Tik jo apibendrinimai nėra moksliško proto diktuojami, nėra kritiški, bet daugiau poetiški: iš vieno fakto jis daro visuotines išvadas; vienas faktas yra jam lyg poetui visos faktų rūšies tipas. Jeigu emocijos skatina jį veikti, tai proto refleksija sulaiko nuo veiksmo, traukia į pasyvumą. Impulso pagautas jis mato, kad netikęs yra jo pasyvumas, ir pasiryžta veikti, bet pasiryžimas nevirsta darbu, kai tik pradeda galvoti. Jis per daug galvoja, kad galėtų veikti. Visą energiją sunaudoja mąstymui ir jausmui, o nelieka jos veiksmui.

Tikslai, išvados, tezės

KOKĮ TIKSLĄ IŠKELIA SAU HUMANISTAS HAMLETAS IR KOKIOMIS PRIEMONĖMIS JO SIEKIA?

  1. Nutaria taisyti pasaulį.
  2. Apsimeta bepročiu, kad pažintų pasaulį.
  3. Suprato, kad visi seka vienas kitą, nebeliko žmogaus asmenybės.

IŠVADOS

  1. Hamletas kenčia, nežino, ką pasirinkti, jį kausto pomirtinė baimė.
  2. Gyventi – tai kovoti, bet jis jaučiasi vienišas ir bejėgis prieš blogio marias.
  3. Mirti jam neleidžia humanistinė pasaulėžiūra. Tai ir yra didžiausia humanisto Hamleto tragedija.
  4. Hamletas kaltina mąstymą, nes jis neleidžia nesamprotaujant naikinti blogį.
  5. Blogio blogiu nepataisysi – blogis pats turi sudegti, susinaikinti.

TEZĖS

  1. KAIP KOVOTI SU BLOGIU? (BLOGIS PATS SAVE SUNAIKINS).
  2. KAS TEIKIA DŽIAUGSMĄ? (DARBAS-GYVENIMO LAIMĖ IR DŽIAUGSMAS).
  3. KOKIO GYVENIMO DERĖTŲ VENGTI? („TUŠČIO GYVENIMO DIDI MENKYSTĖ“).
  4. KOKIA GYVENIMO PRASMĖ? (GYVENIMAS-TAI GĖRIO, GROŽIO SIEKIMAS, TOBULĖJIMAS).
  5. KO NEPASAKĖ HAMLETAS IR KODĖL? (DAR DAUG MUMS LIKO SUPRASTI IR ATRASTI).

Atpasakojimas. Pradžia

Veiksmas vyksta Danijoje (nors rašytojas anglas).

Danijoje tuo metu yra karalius vardu Hamletas, Hamleto žmona — karalienė Gertrūda ir jų sūnus yra Hamletas (taip, toks pat vardas). Hamletas studijuoja Vitenburgo universitete.

Karaliaus brolis Klaudijus labai pavydus ir norėjo pagrobti Hamleto sostą, todėl nužudo jį (gudriu būdu, todėl niekas nežino ir negali įrodyti, kad Klaudijus nužudė Hamletą).

Kaip Klaudijus nužudė Hamletą: kai Hamletas miegojo sode, Klaudijus įpylė jam į ausį nuodų. Buvo paskelbta, kad Hamletas mirė nuo gyvatės įkandimo.

Klaudijaus motyvacija:

  1. Valdžia (norėjo karaliaus sosto)
  2. Moteris (Gertrūda)
  3. Turtai

Viename monologe Klaudijus prisipažįsta per išpažintį, kad nenori atsižadėti/atsisakyti turtų.

Princas Hamletas norėjo atkeršyti tėvo žudikui.

Buvęs karalius Hamletas dabar kūrinyje manifestuojasi kaip vaiduoklis (šmėkla). Tėvo dvasia nori sūnui pasakyti tiesą (kad Klaudijus jį nužudė). Tačiau, pamatę šmėklą, sargai išsigąsta. Pasikviečiamas princas Hamletas. Po vidurnakčio (12-os valandos), pasirodo Hamletas didysis ir princas Hamletas. Išsiklausęs savo tėvą, visiškai nėra įsitikinęs, kad Klaudijus taip pasielgė, todėl nusprendžia pats sužinoti, ar tai tiesa.

Klaudijus pajunčia, kad kažkas negerai ir pasiunčia dešiniąją ranką Polonijų pašnipinėti, klausytis, apie ką kalba Hamletas su savo motina (Gertrūda).

Princas Hamletas beldžiasi į motinos sąžinę ir priekaištauja, kodėl negalėjo gedėti. (Iš naujo susituokė po 2 mėnesių).

Gertrūdai jau neberūpi buvęs karalius Hamletas.

Princas Hamletas sako, kad šį pokalbį šnipinėja Klaudijus (matyt, princo nuojauta), todėl paima kardą ir kiša po grindim, nuduria Polonijų. Sako, kad po grindim yra „žiurkė“.

Deja, princas Hamletas nenorėjo nudurti Polonijų, o norėjo nudurti Klaudijų.

Būti ar nebūti?

Princas Hamletas viename monologe samprotauja: ar būti, ar nebūti? Jis krikščionis, todėl nežino, ar eis į pragarą, jeigu pats nusižudys (kitaip sakant, kai jo nebebus).

Klaudijus supranta, kad Hamletas įtaria jį, todėl apsimeta bepročiu. Greitai palaidojamas Polonijus. Galima sakyti, kad Polonijus išties nebuvo toks sąžiningas. Beje, Polonijus turėjo 2 vaikus: Laertą (kuris buvo Prancūzijoje) ir Ofeliją.

Ofelija ir Hamletas

Ofelija draugavo su Hamletu. Ofelija yra naivi, bet nuoširdi. Ji nesupranta, kas vyksta. Išgyvena tėvo (Polonijaus) mirtį. Deja, ji išprotėjo, nebesuprato princo Hamleto. Ofelija darė nesamonę ir nuskendo upėje. Nulūžo gluosnio šaka.

Hamletas skaudžiai išgyveno Ofelijos mirtį. Tėvo žudiko kerštas nebebuvo toks svarbus, nes dabar jis pats jautėsi vienišas. Ne tik prarado Ofeliją, bet ir nužudė ne tą žmogų.

Princas netgi puolė į Ofelijos kapo duobę. Taip pat į šį kapą įšoko Laertas, kuris kaltino princą Hamletą už šias 2 laiduotuves.

Pabaiga

Hamleto ir Laerto dvikova

Laertas buvo nepatenkintas. Ėjo į dvikovą su princu Hamletu, norėjo jį nužudyti ir taip atkeršyti.

Klaudijus norėjo pašalinti Hamletą, pasinaudodamas Laerto pykčiu. Laerto rapyre (tai kardas) yra nuodai. Taigi, tai nėra visiškai sąžininga kova. Taip pat buvo suregztas atsarginis planas, kuris irgi padėtų nužudyti Hamletą: paruoštos dvi vyno taurės. Nugalėtojo taurė bus užnuodyta (kitaip sakant, jeigu Hamletas vis tiek laimėtų, tada jį nužudytų nuodai iš vyno).

Abudu miršta.

Gertrūda išgeria užnuodytą vyną.

Paskutinėmis dvikovos minutėmis nuduriamas Klaudijus.

Hamletas paprašo savo draugo Horacijaus, kad jis pasauliui pasakytų tiesą, jog Danijos soste buvo pavydas, žmogžudystė.

💖 Nusiųskite žinias draugams!

Daugiau tokio turinio

Tik Literatūra

Visos pamokos ir konspektai →