<- Literatūra

Alberas Kamiu (Albert Camus)
Filosofinis romanas „Svetimas“

XX a. II p. žymaus prancūzų-alžyriečių kilmės filosofas, absurdo, egzistencializmo moderniosios literatūros atstovas.

2915 žodžiai — 14 min

12kl proza ilgas kūrinys egzistencializmas užsienio

[Alžyre / Amine Rock Hoovr nuotr.](https://unsplash.com/photos/ZUMuU3aFc5k)

Alžyre / Amine Rock Hoovr nuotr.

Skaityti

Svarbu!

Šaltiniai.info neturi pilnos knygos PDF.

  • 1-oje dalyje nėra:
    • II, III, IV ir V skirsnių
  • 2-oje dalyje nėra:
    • II, III skirsnių

Mes turime visą pilną knygą. Kviečiame skaityti trumpą romaną.

Skaityti knygą (PDF)

Turinys

  • Pirma dalis
    • I
    • II
    • III
    • IV
    • V
    • VI
  • Antra dalis
    • I
    • II
    • III
    • IV
    • V

Biografija

  • Gimė prancūzų valdomame Alžyre (angl. Algeria, 1913 m.)
  • Mirė autoavarijoje, 46 metų Prancūzijoje (1960 m.)
  • Alžyro universitete studijavo filosifiją
  • Mėgo teatrą, pats vaidino
  • 1957 m. už kūryba paskirta Nobelio premija / Nobelio literatūros premijos laureatas
  • Vadinamas egzistencialistu, nors autoriui ši etiketė nepatiko
  • Remiasi absurdo ir maišto idėjomis

Camus suprato, kad gyvenimas yra absurdiškas ir beprasmis, bet vertas gyventi, kiekviena gyvenimo akimirka gali būti prasminga.

Nobelio premijos įteikimas

„Už didžiulį indėlį į literatūrą, atskleidusią sąžinės reikšmę.“

Originali, pilna kalba

Iš Alžyro kilęs prancūzų eseistas, žurnalistas ir rašytojas Albert‘as Camus vadintas „Vakarų sąžine“. Vienas populiariausių jo kūrinių – romanas „Svetimas“ – išleistas 1942 metais. 1946 metais JAV knygynuose pasirodė vertimas į anglų kalbą – per kelerius metus jo buvo parduota daugiau kaip 3,5 mln. egzempliorių. Per premijos įteikimo ceremoniją Švedijos akademijos narys Andersas Osterlingas pasakė, kad „Camus filosofinės pažiūros kilo iš ryškios prieštaros tarp žemiškosios būties ir mirties neišvengiamumo suvokimo“. Nors A.Camus dažnai siejamas su egzistencializmo filosofija, jis pats neigė sąlytį su šia srove. Per kalbą Stokholme jis pasakė, kad jo kūryba pagrįsta siekiu „išvengti atviro melo ir pasipriešinti priespaudai“.

Skaitykite daugiau / Lrytas

Svetimas apibendrinimas (1942 m.)

Tema: apie kitokio žmogaus gyvenimą, kuris buvo nuteistas dėl to, kad nesilaikė visuomenei priimtinų elgesio normų.

Pagr. mintis: žmogus teisiamas už tai, kad yra kitoks.

Vertybės: absurdas, abejingumas, buvimas savimi, kaltės jausmas, ryžtas.

Pagrindai

Originalus kūrinio pavadinimas pranc. L’Étranger, angl. The Stranger / The Outsider.

Romano protagonistas (Merso) yra nutolęs nuo žmonių, pasidaręs svetimas. Kūrinys apie žmogaus susvetėjimą su visuomenę, apie žmogų, kurio nepriima, nepažįsta, todėl ir nesupranta (o, pavyzdžiui, Kafkos Metamorfozė apie susvetėjimą su šeima).

Veiksmas vyksta Alžyre.

Protagonistas (pagr. veikėjas) — Merso nežino, ar jis pats save supranta, nes abejingas, netiki į Dievą, galima sakyti, kad įžūlus, kišasi ten, kur nereikia. Man vis tiek (viskas jam tas pats).

Merso yra abejingas, nerūpestingas, nepriklausomas, nemato gyvenime prasmės. Visuomenės buvo pasmerktas už „kitokį“ elgesį (neverkė per mamos laidotuves, kitą dieną linksminosi)

Pavyzdžiui, bendradarbiavo su suteneriu (vadas, pardavinėjantis prostitutes).

Mamą atidavė prieglaudai, nes sako, jog turėjo mažai pajamų ir ne daug laiko. Nekeliavo jos aplankyti. Motina susidraugavo su kitu seneliu, kuris ją aplankė per laiduotuves. Merso net nežinojo tiksliai, kada mirė mama.

Po mamos laidotuvių Merso eina pramogauti. Visuomenė to nesupranta, netoleruoja.

Keista, bet atsisako karjeros galimybių, nenori vykti į Paryžių.

Kūrinio absurdas tame, kad Merso teisiamas labiau dėl rūkymo, kavos gėrimo per laiduotuves, o ne dėl to, kad 5 kartus šovė arabą (saulė trukdė matyti). Jis vadovaujasi fiziniais instinktais, gyvena paviršutiniškai.

Pagr. mintis: Net ir pats stipriausias žmogus palūžtų apkaltintas žmogžudyste, bet nuteistas mirti todėl, kad neverkė per mamos laidotuves.

Taigi, mirties bausmės (giljotinuotas) dieną supranta, koks brangus gyvenimas. Pamilo gyvenimą, kai jo mažai liko. Buvo laimingas, kad jo nesigailės prieš mirtį, jeigu gailėtųsi jam būtų sunkiau tai pripažinti.


Mari - Merso moteris, darbšti, paslaugi, rūpestinga, užjaučianti, lankė Merso kalėjime, impulsyvi, meniška, jautri, linksma.

Reimonas - kerštingas, lengvabūdis, paslaptingas.

Kiti veikėjai: Selestas, Salamano, prieglaudos direktorius, Tomas Peresas, prokuroras, advokatas, kapelionas…

  • Selestas — kaimynas.
  • Reimonas - suteneris, Merso draugas
  • Salamanas - Selesto šunis

Citatos

„Aš gyvenu taip, o galėjau gyventi ir kitaip. Dariau viena ir nedariau kita. Aš nepadariau šito, nes padariau aną.” – parodo, kad Merso elgiasi taip, kaip jam atrodo tinkama ir dėl to nesigaili. „Kad ir kaip ten bebūtų, žmogus visuomet esi truputį kaltas.“ – viasais gyvenimo atvejais žmogus jaučia bent menkiausią kaltę, dėl savo poelgių, net jei ir apsimeta, kad jam nerūpi. „Net kaltinamųjų suole visuomet įdomu pasiklausyt kalbant apie save.“ – žmogui visada įdomu išgirsti nuomonę apie save, net ir tokiomis aplinkybėmis, kai, atrodo, nebėra jokio skirtumo. „<…> giljotina turi didelį trūkumą: ji nepalieka jokios vilties, absoliučiai jokios. Žodžiu, paciento mirtis garantuota“ – žmogus nenori mirti. Net ir žinodamas, kad ji neiššvengiamai artėja, jis vis tiek turi viltį išgyventi.

Sužinok, kada įkelsim naujus konspektus mūsų Instagram paskyroje. Spausk Follow!

Papildomai, šaltiniai

Wikipedia: The Stranger

Wikipedia: Albert Camus

Vikipedija: Alberas Kamiu

Trumpas atpasakojimas

PIRMOJI DALIS

Merso iš Alžyro keliauja į savo mamos laidotuves. Vyras ją buvo atidavęs į senelių prieglaudą, nes manė jai ten būsiant geriau. Atvykęs į vietą, jis nenori, kad motinos karstas būtų atidengtas, prie jo iš nuovargio net užsnūsta.Po laidotuvių grįžęs namo jau kitą dieną Merso paplūdimyje linksminasi su buvusia bendradarbe Mari, su kuria vėliau net planuoja susituokti. Tiesa, ne iš meilės, bet jei Mari to norės. Merso padeda savo kaimynui Reimonui atkeršyti jį išdavusiai meilužei. Už tai atsidėkodamas Reimonas jį ir Mari pakviečia savaitgaliui prie jūros pas jo draugą. Išėję pasivaikščioti Reimonas, Merso ir vilos šeimininkas sutinka arabus, kurie nori atkeršyti už Reimono meilužę. Vieną iš arabų Merso nušauna. Taip baigiasi pirma romano dalis.

ANTROJI DALIS

Merso jau sėdi kalėjime ir laukia teismo, kuriame paaiškės jam skiriama bausmė. Sėdėdamas kalėjime jis apie daug ką galvoja, bet nesigilina į savo likimą ir neanalizuoja vidinio savęs. Teismo metu prokuroras jam pažeria krūvą kaltinimų. Daug įtakos jo kalboje turi Merso motinos laidotuvės ir kita diena po jų.Teisme jis abejingas sau, stebi aplinką. Galiausiai pagrindiniam veikėjui paskiriama mirties bausmė. Jos belaukdamas Merso vėl daug ką apmąsto. Jis atsisako kapeliono, tačiau jam atėjus išlieja visą savo širdgėlą.

Atpasakojimas (detalus, nepilnas)

Pirma dalis

I

Šiandien mirė mama. O gal ir vakar, nežinau. Gavau iš prieglaudos telegramą: „Mirė motina. Laidotuvės rytoj. Nuoširdžiai užjaučiame“. Bet kas žino. Gal ir vakar.

Susitinka su globos namų direktoriumi.

Nenori pamatyti motiną karste, atsisako. Karstas užkalamas.

Budi vėlonių naktį su mamos draugais iš globos namų.

Geria kavą (Merso kava labai patinka).

Pajuda į laiduotuves su Tomu Peresu. Bet prieglaudos direktorius, pasitaręs su gydytoju, uždraudė jam budėti prie velionės naktį.

II

Linksminosi su Mari Kardona, buvusia įstaigos mašininkė prie vandenio.

Sukrupo, kai Merso pasakė, kad vakar mirė motina, o jis pakvietė į kiną.

Ryt ir žiūrėjo filmą, kuris buvo juokingas ir kvailas. Netgi keista, nes buvo smagu.

Selestas buvo jo draugas („Nesvarbu, kad Reimonas buvo mano draugas, taip pat ir Selestas, kuris buvo daug vertesnis už jį.“).

Kai Mari išėjo pas tetą, Merso rūkė cigaretes, žiūrėjo, kas vyko už lango bute, kuris priešai priemieščio gatvę.

„Na štai, pagalvojau, prastūmiau dar vieną sekmadienį, palaidojau mamą, rytoj vėl grįšiu į darbą ir, apskritai kalbant, niekas nepasikeitė.“

III

Įstaigoje daug dirbo.

IV

Mari myli Merso ir, nors Merso sako, kad ji graži, tik tiek.

Reimonas yra suteneris ir Merso draugas.

Praleistas.

V

Praleistas.

VI

Reimonas pakviečia Merso, Mari (bei Masoną, ponią Mason) prie paplūdimio. Reimoną sekia arabai, kurie sužeidė Reimoną. Matyt, nujautė, kad bus kažkas to.

Reimonas atsisuko į mane ir tarė: Tuoj pamatysi, kaip jis gaus į kailį“. Aš sušukau: „Atsargiai, jis turi peilį!“ Bet Reimonui jau buvo perdurta ranka ir perrėžta lūpa.

Po incidento ponia Mason verkė, Mari išblyškusi.

Gydytojas apžiūri Reimoną. Žaiždos negilios, bet jis niūrus, nori vienas pasivaikščioti. Masonas nesugeba palinksminti. Merso seka Reimoną.

Merso nereikėjo eiti atgal, bet jis ėjo atgal: „man vis tiek – šauti ar ne.“ Pamatė tą patį arabą su peiliu. Nežinia, kodėl, bet dėl jo nuotaikos išėjo taip, kad nušovė arabą, kuris buvo išsitraukęs peilį, su Reimono duotu revolveriu 5 kartus:

Peilio plienas sutvisko saulėje, ir man pasiregėjo, tarsi ilgi blizgantys ašmenys susmigo į kaktą. Tą

pačią akimirką prakaito lašai, susitvenkę antakiuose, staiga ėmė tekėti vokais ir apgaubė juos šiltu ir

tankiu šydu. Mane apakino ašarų ir druskos uždanga. Nieko nebejaučiau, tik kaip kaktoje muša

saulės cimbolai, ir neaiškiai mačiau prieš save iš peilio iššokusį šviesos kalaviją. Ši liepsnojanti špaga

badė blakstienas ir skaudžiai žeidė akis. Ir tada viskas susiūbavo. Jūra tvokstelėjo į mane karšta oro

banga. Man pasirodė, kad prakiuro dangus ir iš jo pradėjo lyti ugnimi. Aš visas įsitempiau ir ranka

mėšlungiškai sugniaužiau revolverį. Gaidukas pasidavė, pirštas slystelėjo lygia vamzdžio apačia, ir

būtent tada, pasigirdus trumpam kurtinančiam trenksmui, viskas ir prasidėjo. Aš nusipurčiau prakaito

lašus ir saulės tviskėjimą. Supratau, kad suardžiau dienos pusiausvyrą, neįprastą tylą paplūdimyje, kur

buvau laimingas. Tada iššoviau dar keturis kartus, ir kulkos nepastebimai susmigo į nejudantį kūną.

Tai buvo tarsi keturi trumpi smūgiai, kuriais aš pasibeldžiau į nelaimės duris.

Antra dalis

I

Susitinka su tardytoju, klausė, ar išsirinko advokatą. Merso iš pradžių į jį rimtai nežiūrėjo, po to jis atrodė protingas: „Išeidamas net norėjau paduoti jam ranką, bet laiku prisiminiau, kad esu nužudęs žmogų.“ Wow.

Atvykęs advokatas kitą dieną buvo surinkęs žinių apie Merso asmeninį gyvenimą ir sakė, jog žmonės matė, jog Merso „parodęs abejingumą“.

Merso būdas: „Tačiau atsakiau, kad esu kiek atpratęs analizuoti savo jausmus, ir todėl man sunku jam atsakyti. Be abejo, aš labai mylėjau mamą, bet tai nieko nereiškia. Visi sveiki žmonės visada daugiau ar mažiau trokšta mirties tų, kuriuos myli. Čia advokatas mane nutraukė – jis atrodė labai susijaudinęs.“

„Tačiau aš jam paaiškinau, kad tokia jau mano prigimtis – fiziniai poreikiai dažnai sutrikdo mano jausmus. Mamos laidotuvių dieną buvau labai pavargęs ir norėjau miego. Todėl ne visai suvokiau tai, kas vyko. Tikrai galiu pasakyti tik tiek: man atrodė, kad būtų buvę geriau, jei mama nebūtų mirusi.“

Jis, aišku, buvo labiau teisiamas už tai, kad per motinos laidotuves buvo abejingas, bejausmis, o ne dėl to, kad nužudė arabą.

Merso advokatui gadino nuotaiką: „Jis manęs nesuprato ir todėl pyko. O aš norėjau jam pasakyti, kad esu toks pat kaip ir visi, absoliučiai kaip visi.“ Bet Merso iš tikrųjų buvo svetimas, nesuprantamas pagal visuomenę, akivaizdu visgi.

Merso klausinėjo apie tai, kas vyko tą dieną. Teisme jo nesuprato: „„Jūsų poelgyje, – pridūrė jis, – daug ko nesuprantu. Esu tikras, kad jūs padėsite man tai išsiaiškinu.“

„Pirmiausia jis pasakė, kad žmonės mane apibūdina kaip tylų ir užsidariusį, ir norėjo sužinoti, ką aš pats apie tai galvoju. Aš atsakiau: „Kad aš niekad neturiu ko svarbaus pasakyti, tai ir tyliu“.“

Merso paklausė, ar jis myli motiną. Atsakė, jog taip. Sekretorius, rašydamas išrašą, matyt, to nesitikėjo.

Negalėjo atsakyti, kodėl į lavoną šovė 4 kartus. To labiausiai nesuprato tardytojas, kuris tikėjo į Dievą ir viskas buvo aišku, išskyrus tą pauzę. Merso impulsyvus:

„Tiesą pasakius, aš menkai tesigilinau į jo samprotavimus pirmiausia todėl, kad man buvo karšta ir kabinete skraidė didelės musės, kurios nuolat taikėsi nutūpti man ant veido, ir dar dėl to, kad šis žmogus mane truputėlį gąsdino. Aš žinojau, kad tai juokinga, nes, šiaip ar taip, juk nusikaltėlis buvau aš. Tačiau jis tęsė toliau.“

Merso ateistas. Tai piktino tardytoją/teisininką. „Karštis dusinte dusino.“ Tardytojas pyko, nes manė, jog visi yra krikščionys, jog tik su religija gyvenimas turi prasmę.

Merso buvo nuobodu. Pradėjo sutikti su tardytoju, linktelti, kol atsipeikėjo, kad išties netiki Dievu. Tardytojas jau buvo pavargęs.

Visi nusikaltėliai, anot jo, verkė, o Merso turi sudiržusią sielą.

Merso sugeba prie visko prisitaikyti.

Pirmieji mėnesiai kalėjime buvo sunkūs.

  1. Kankinamai geidė moters
  2. Bet gavo vyriausiojo prižiūrėtojo palankumą. Jis paaiškino, kad būtent tai ir yra laisvės (moters) atėmimas.
  3. Bėdos su cigaretėmis. Nėra jų. Bet jau atprato Merso. „Niekaip nesupratau, kodėl iš manęs atima daiktą, kuris niekam nedaro bloga.“
  4. Nuobodulys visiškai liovėsi mane kamuoti, kai išmokau gyventi prisiminimais.
  5. Padėdavo miegas. Miegodavo po 16-18 valandų per parą. Todėl reikėjo prastumti mažiau laiko.

Taip ir bėgo laikas. Vieninteliai žodžiai, išlaikę savo prasmę, tebuvo „vakar“ ar „rytoj“.

Negalėjo suvokti, kad taip prabėgo 5 mėnesiai.

Skyrius baigiasi tuo, kad tardytojas pavadina Merso ponu antikristu.

II

Pasimatymas su Mari kalėjime. buvo sunku šnekėti. mano, kad merso liks laisvas

III

Teismas prasidėjo per patį karštį, spiginant saulei.

Net negalėjo matyti liudytojų veidų.

Teisme liudytojai:

  • Prieglaudos direktorius su durininku
  • Senasis Tomas Peresas
  • Reimonas
  • Masonas
  • Salamano
  • Mari

Dalyvavo Selestas, kiti pažįstami

Karštis didėjo ir netrukus prasidėjo apklausa. Pradės klausti apie kitus įvykius, kurie galbūt yra artimai susiję su žmogžudyste.

  • Kodėl atidavei mamą į prieglaudą? Dėl pinigų. Ir mamai, ir Merso tiko.
  • Ar grįžai prie šaltinio vienas, ketindamas nušauti arabą? Ne.
  • Tai kodėl buvote ginkluotas? Atsitiktinumas.
  • Kodėl šovė? Net juokinga, bet dėl saulės. (Tai paminėta teismem IV skyriuje.)

Advokatas: „Tai kuo pagaliau jis kaltinamas: ar kad palaidojo motiną, ar kad nušovė žmogų?“

Reikia pratęsti.

IV

Praleistas.

V

Merso susitaiko su savo lemtimi, pasmerktas mirti. „Išsitiesiu, susidedu rankas po galva ir laukiu.“

Trečią kartą atsisakė sutikti kapelioną (kunigą), bet jis vis tiek apsilankė ir jie kalbėjo apie gyvenimo prasmę paskutinius gyvenimo momentus

Mąstė, ar buvo būdų išvengti mirties bausmės (giljotinas):

„Jau nežinau kelintą kartą klausiu save, ar buvo tarp pasmerktųjų mirti tokių, kuriems būtų pavykę ištrūkti iš to nepermaldaujamo mechanizmo, dingti prieš pat egzekuciją, prasiveržti pro policijos kordonus. Prikaišioju sau, kodėl anksčiau neskyriau pakankamai dėmesio egzekucijų aprašymams. Visuomet reikėtų domėtis tais klausimais.“

Valdantieji yra prancūzai, ypač po 1789 metų Didžiosios Prancūzijos revoliucijos išpopuliarėjo giljotinas — tai ne tik bausmė, bet ir viešas renginys.

Be to, šiame skyriuje sužinome, jog Merso nepažinojo tėvo. Vieną kartą Merso tėvas ėjo pažiūrėti, kaip vykdoma mirties bausmė ir, anot motinos pasakojimo, pamatęs vėmė visą rytą. Dėl to Merso neigiamai vertino savo tėvą.

Mąstė tik apie aušrą, malonės prašymą, kada galiausiai viskas pasibaigs.

Anot Merso, nuteistasis turėtų būti suinteresuotas bausme, turėtų būti vilties. Pavyzdžiui, galėtų sukurti cheminį junginį, kur 9 atvejais iš 10 pacientas mirs, o dešimtą — gyvens.

„Galop nusprendžiau, jog protingiausia — susitaikyti.“

Prisiminė motiną: „Mama dažnai sakydavo, kad niekuomet žmogus nėra visiškai nelaimingas.“ Todėl Merso irgi sugebėdavo surasti teigiamų dalykų ir, žinoma, prie daug aplinkybių prisitaikyti.

Apmąstymai prieš egzekuciją:

„Na ką gi, vadinasi, aš mirsiu“.

„Bet visi žino, kad gyvenimas nėra vertas tų pastangų, kuriomis už jį mokama.“

„Pirmą kartą po ilgo laiko pagalvojau apie Mari. Jau seniai ji man neberašė. Šį vakarą ilgiau pasamprotavęs supratau, kad jai tikriausiai nusibodo būti nuteistojo myriop meiluže. Taip pat pagalvojau, kad ji gal serga arba numirė. Nebūtų nieko nuostabaus.“

Galiausiai, atėjo kapelionas (kunigas) ir paklausė, kodėl atsisako jo priimti. „Atsakiau, jog netikiu Dievu. Jis pasiteiravo, ar aš tuo įsitikinęs. Atsakiau, kad nesigilinau į šį klausimą, nes man jis nėra svarbus. Tada jis atsitiesė ir atsikolė pečiais į sieną, pasidėjęs rankas ant kelių. Tarsi kalbėdamas su kuo nors kitu, o ne su manim, jis pasakė, kad dažnai mes tariamės esą kuo nors įsitikinę, o iš tikrųjų taip nėra. Aš nieko neatsakiau. Jis pažiūrėjo į mane ir paklausė: „Ką jūs apie tai galvojate?“ Atsakiau, kad tai visai galimas daiktas, kad, šiaip ar taip, jeigu aš nesu tikras, kas mane iš tikrųjų domina, tai esu visiškai tikras tuo, kas manęs nedomina. Ir būtent tai, apie ką jis kalba, manęs nedomina.

„Jo manymu, žmonių teismas yra niekas, o Dievo teismas — viskas.“

Kapelionas tiki, kad gyvenimas nesibaigia mirtimi.

Merso nėra įsitikinęs, ar žino, kas yra nuodemė.

Kapelioniui pasidarė liūdna ir jis norėjo pabučiuoti Merso. Kažkodėl. Merso atsisakė.

Merso: „Jo buvimas mane slėgė ir erzino.“

Kapelionas mano, jog Merso iš tikrųjų nori kitokio gyvenimo. Merso sutinka, bet mano, kad tai „svajonės“.

„Jis norėjo dar pakalbėti apie Dievą, bet aš priėjau prie jo ir paskutinį kartą pamėginau paaiškinti, kad man liko nedaug laiko ir aš nenoriu jo gaišinti su Dievu.“

Merso negalėjo sulaikyti emocijų (pykčio protrūkis) ir pradėjo šūkauti („Pritrūkau kvapo bešaukdamas.“).

„Nežinau kodėl, bet tada mano viduje kažkas trūko. Aš ėmiau visa gerkle šaukti, plūdau jį ir draudžiau jam melstis už mane. Aš sugriebiau jį už sutanos apykaklės. Išliejau jam viską, ką turėjau širdy, peršokdamas nuo džiaugsmo prie įsiūčio. Koks jis atrodo teisuolis, ar ne? Tačiau jokia jo tiesa nėra verta nors vieno moters plauko. Jis netgi nėra tikras, ar gyvena, nes jis gyvena kaip numirėlis. Taip, aš jam atrodau nieko neturįs. Bet aš esu tikras savimi, tikras viskuo, tikresnis už jį, tikras tuo, kad gyvenu ir kad tuoj ateis mirtis. Taip, aš teturiu vien tai. Tačiau ši tiesa bent priklauso man, lygiai kaip ir aš jai. Aš buvau teisus, esu teisus ir visuomet būsiu teisus. Aš gyvenau taip, o galėjau gyventi ir kitaip.- Dariau viena ir nedariau kita.

„Stovėdama ties mirties slenksčiu, mama, matyt, jautėsi išsivadavusi nuo jos ir pasiruošusi viską pergyventi iš naujo. Niekas, niekas neturėjo teisės jos apverkti. Ir aš taip pat pasijutau galįs viską vėl išgyventi iš naujo. Lyg ši didžiulis pykčio protrūkis būtų mane nuvalęs nuo blogio, išvadavęs nuo vilties, šią naktį, pilną ženklų ir žvaigždžių, aš pirmą kartą atsivėriau švelniam pasaulio abejingumui. Išvydęs jį, tokį panašų į save, tokį giminingą, pajutau, jog buvau ir dar tebesu laimingas. Kad viskas būtų baigta, kad aš jausčiausi ne toks vienišas, man belieka palinkėti sau, kad mirties bausmės įvykdymo dieną susirinktų daug žiūrovų ir kad jie sutiktų mane neapykantos šūksniais.“

Kai kurie žodžiai, pavyzdžiui Merso ir esė, yra nelinksniuojami. Nebus Mersos, Mersą ir panašiai.

Esė Sizifo mitai ir romanas Maras

Perskaityti dalį straipsnio

Patronai gali perskaityti visą straipsnį

Mums atsiųsti šaltiniai

Biografija

Albertas Kamiu (1913- 1960) – prancūzų filologas, rašytojas, teatro režisierius, žurnalistas visuomenės veikėjas. Egzistencializmo atstovas. Gimė ir augo Alžyre (iki 1962 m. Prancūz. kolonija). Tėvas žuvo per I P.K. Motina turėjo sunkiai dirbti, kad išlaikytų šeimą ( du sūnūs, sena motina ir ligonis dėdė). Vaikystėje mokė senelė, vėliau gavostipendiją ir mokėsi licėjuje, vos nemirė, nes sirgo džiova (būdamas 17 m.). Studijavo filosofiją Alžyro universitete. Po studijų tapo Alžyro radijo autoriumi ir laikraščio reporteriu. Per II P.K. norėjo stoti į kariuomenę, tačiau dėl silpnos sveikatos negalėjo. 1940 m. neteko darbo, išvyko į Prancūziją, dirbo laikraščio redaktoriumi, pokariu didelį dėmesį sjyrė teatrui. Kūryba įvertinta Nobelio premija. 1960 m. žuvo autoavarijoje. Kūryba : rašė straipsnius, esė, romanus, noveles, draminius kūrinius.Savo kūryba dalijo į 2 didžiuosius ciklus: apie absurdą (neigimo ciklas) ir apie maištą (teigimo ciklas). Filosofinė esė „Sizifio mitas“, romanas „Svetimas“. Žmogaus gyvenimą traktuoja, kaip absurdą, neturintį jokios aukštesnės prasmės. Žmogus svetimas ir priešiškas pasauliui, nes pasaulis priešiškas ir nepavaldus žmogui. Beviltiškumui ir absurdui priešintis galima tik maištaujant, protestuojant ir kuriant. Vienintelė pateisinama maišto forma- kūryba.Tik patyręs ir suvokęs absurdą žmogus gali patirti nors ir trumpą, tačiau prasmingą džiaugsmo akimirką.

💖 Nusiųskite konspektus draugams, dalinkimės žiniomis!

Panašūs konspektai

Tik Literatūra ->

Visos pamokos ir konspektai ->

Komentarai

Ar patiko šis ar kiti kūriniai? Kodėl?