<- Literatūra

Justinas Marcinkevičius
Poetinė drama „Mažvydas“

XX a. II p. - XXI a. pr. lietuvių rašytojas (1930-2011).

619 žodžiai — 3 min

12kl poezija

Iliustracija

Tai Lietuvos poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas, visuomenės veikėjas. Lankė Alksniakiemio pradžios mokyklą, vėliau mokėsi Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę.

Gimtinė - Važatkiemis (Prienų rajonas). Nemunas, pasak poeto, įėjo į gimtojo kaimo buitį ir dvasinę apyvartą. Kaip ir romantiką Maironį, Marcinkevičių galima laikyti tautos dainiumi.

Sovietiniais metais jo kūryba ugdė lietuvių tautinį sąmoningumą, primindama istorinę praeitį, istorinių asmenybių nuopelnus tautai, kalbos svarbą bei atskleidama tėvynės gamtos gtožį.

Sovietmečiu parašė draminę trilogiją „Mindaugas“ (valstybės kūrimas), „Katedra“ (gėrio ir grožio, dvasinių žmogaus idealų statyba), „Mažvydas“ (rašto ir knygos kūrimas). Pasak paties rašytojo, šiuo darbu siekė parodyti, kaip sunkiai gimė pirmosios mūsų nacionalinio gyvenimo formos — valstybė, raštas, menas. Taip pat norėjo priminti tų formų kūrėjų žygdarbį, įprasminti jų idėją istorijoje ir dabartyje, nusilenkti jiems. Skausmingai apmąstomas architekto kūrėjo ir tarnavimo bažnyčiai santykis bei gimtosios kalbos tautoje išsaugojimo būtinybė.

Just. Marcinkevičius, kaip ir Sigitas Geda, Saulius Šaltenis, yra Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Baltijos kelio, sausio 13-osios ir kitų įvykių liudininkas.

Dramos Mažvydas struktūra

Dramą sudaro 3 dalys.

Prologai

špitolininkų choras gieda giesmę apie Mažvydą (išvardijami geri darbai – moraliniai ir praktiniai; suteikiama žinių apie Mažvydo ankstesnį gyvenimą; Katrikės ir Berankio kvietimas į vestuves

I dalis

Mažvydą tyko daug pagundų; daug pagoniškų apeigų, 10 Dievo įsakymų laužymas; ąžuoliuko sodinimas, špitolinkinkų ir Mažvydo tarpusavio santykiai; Mažvydo dvasinė būsena (nelaimingas); pokalbis su Benigna; Mažvydo gyvenimas, rūpinimas šeima; Mažvydas su Kristupu; žiedas

II dalis

Mažvydo gyvenimas praeityje (prisiminimai); vaidinimas; mintys apie kūną; Mažvydo monologas; pokalbis su Kasparu; Mažvydo dvasinė būsena (palūžęs)

III dalis

Kasparo ir Kristupo pokalbis; Kristupo paveikslas („tamsi siela“); Benigna ir Mažvydas; Martyno atlaidų rytas; kalba apie Dievą; lietuvių savybės (girtuoklystė: „Lietuvoje ko rasi, ko nerasi,/ Bet jau degtinės – tai neatsiginsi“; vienybės stoka: „Kur du lietuviai – ten keli dievai“; priešiškumas ir žiaurumas: „Kur du lietuviai-/ Ten peilis prie gerklės“)

Finalinė scena

Mažvydas nori įsisūnyti Kasparą; Benigna pratrūksta; Mažvydas padėjęs tūkstančiams žmonių; mylėti tūkstančius lengviau nei vieną žmogų

Dramos Mažvydas esmė

  • Išryškinamas idealo ir tikrovės konfliktas. Pagrindinis veikėjas – istorinė asmenybė, pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Tačiau dramoje nesiekiama vaizduoti detalios biografijos, nes pirmiausia Mažvydas įprasminamas kaip tėvynės labui dirbantis žmogus, suvokiantis savo pašaukimą ir tam tikslui aukojantis gyvenimą. Jis nujaučia besiartinančią nutautėjimo grėsmę, todėl stengiasi saugoti lietuvišką žodį, savo misiją supranta kaip sunkų, bet suteikiantį vilties darbą, kuris ir yra gyvenimo prasmė
  • Mažvydo asmeninę dramą paryškina istorinės aplinkybės: pagonybės ir krikščionybės sankirta, protestantų ir katalikų konfliktas. Ąžuoliuko sodinimas (ąžuoliukas – dvasinės stiprybės ženklas, jo sodinimas atkartoja paties Mažvydo likimą), o Nemunas („pykčio upė“) perskiria Lietuvą į dvi dalias, nors ir viename ir kitame krante gyvena tos pačios tautos žmonės. Mažvydas ketina įstiklinti langą, kad būtų galima matyti Nemunas ir kitas krantas ir dar toliau. Langas taip pat įgyja perkeltinę prasmę – lango į pasaulį per knygą, žodį, kultūrą.
  • Pokalbyje su savo pusbroliu Baltramiejumi Vilentu, Mažvydas savo veiklą lygina su Sizifo darbu. Mažvydas yra pasiekęs vidinę ramybę, sizifišką gyvenimą suvokia ne kaip kančią, o kaip džiaugsmą: „Aš grumsiuos dėl kiekvieno žodžio… Kelsiu,/ Laikysiu, stumsius, risiu jį į kalną,/ Kaip tas Sizifas akmenį… O galgi/ Tasai akmuo Sizifui – ne bausmė,/ O laimė? Ne kančia – o džiaugsmas? Gal/ Be to akmens gyvenimo nebūtų…“
  • Mažvydui neatliekant pareigos šeimai, artimiausi žmonės pradeda jį atstumti. Žodį prilygina Dievui; nelaimingas nes negali gyventi Lietuvoje, nes dvasininkai nutolo nuo Dievo; žmogus apie Dievą žino daugiau nei apie žmogų. Nelaimingas, nes nepavyko suvienyti abiejose Nemuno pusėse gyvenančių lietuvių. Visą savo gyvenimą paskyrė krikščioniškoms tiesoms skleisti. Kaltas dėl Marijos apkaltinimo raganavimu ir jos mirties; slegia Kasparo padarytas nusikaltimas; du kartus praranda sūnų. Nelaimingas, nes draskomas abejonių dėl vertybių. Dideliems darbams įvertinti laiko reikia daugiau negu lemta gyventi žmogui
  • Žodis yra visagalis. „KO NEPADARĖ KARDAS, TĄ PADARYS KNYGA IR DIEVO ŽODIS“

💖 Nusiųskite konspektus draugams, dalinkimės žiniomis!

Panašūs konspektai

Tik Literatūra ->

Visos pamokos ir konspektai ->

Komentarai

Ar patiko šis ar kiti kūriniai? Kodėl?