← Literatūra

Jurgis Kunčinas
Monologinis romanas „Tūla“

XX. pab. - XXI a. pr. (1947-2002) rašytojas modernistas. Kūrinys apie meilę.

49 min (10299 ž.)

12kl modernizmas

[Nuotrauka] Iliustracija
Aa

Biografija ir kūryba

J. Kunčino prozos modernizmo stilistika pasireiškia kaip asociatyvus pasakojmas su vidinės menamosios kalbos požymiais, jis artimas vadinamajai sąmonės srauto technikai, būdingas dėmesys veikėjo būsenoms, vaizdų metaforiškumas, žaidybiškas kultūros motyvų įprasminimas, ironiškoji savistaba, grotesko stilistika, paradokso elementai, fantazijos polėkis…

R. Tamošaitis

Jurgis Kunčinas mylėjo dailininkę Gražiną Jaronytę, kurią draugai vadino Tūla. Jų meilė tęsėsi neilgai. Sužinojęs apie jos mirtį (mergina nuskendo) parašė romaną Tūla.

J. Kunčino kūrybos tyrinėtojai teigia, kad kūriniai, kuriuose pasakojama pirmuoju asmeniu, yra autobiografiški. Kaip teigia Kunčino žmona rasa Kunčinienė, autorius gyveno bohemišką gyvenimo būdą, sunkiai pritapo prie sovietinės sistemos.

Kunčino kūryboje svarbu ne objektyvus gyvenimo paveikslas, bet subjektyvus jo atspindys žmogaus sąmonėje, sapintas su dvasinėmis individo būsenomis.

(Bohema dažn. laisvųjų profesijų asmenys — aktoriai, muzikai, dailininkai, rašytojai, kurie gyvena palaidai ir netvarkingai.

Rašytojas studijavo Vilniaus universitete germanistiką, bet iš universiteto buvo pašalintas.

VU FIF. Interaktyvus Tūlos žemėlapis

I skyriaus angliškas Tūlos vertimas

Tūlos analizė

DOCX - sovietmečio valkata

Kunčinas Lietuvos televizijoje — žiūrėti gyvą istoriją ->

Tūlos recenzija

SVARBU. Perskaitykite knygą. Edukamentas Jums padės tai padaryti. Ką rasite šiame puslapyje:

Šiame puslapyje daug teksto. Kaip viską čia suprasti?

  1. Trumpas turinio apibendrinimas skirtas tam, kad prieš skaitymą arba po perskaitymo galėtumėte išskirti svarbiausius momentus.
  2. Siužetas ir citatos apima visą knygą, bet neatstoja perskaitytos knygos.
  3. Paskutinis konspektas yra detalus ir atrodysite labai protingas, bet perskaitęs tik pusę knygos.
  4. Analizė skirta rašiniui.
  5. Po jos rasite VU paskaitą, žinoma, ji puiki, bet:

Skaitykite knygą (spauskite čia dėl informacijos). Tai nėra sunku ir būdų yra žymiai daugiau nei su kita literatūra: originalas, audioknyga, PDF failas ir, be to, vertimas į anglų kalbą!

Trumpas turinio apibendrinimas

  1. Valkatos gyvenimo būdo pasirinkimas — tai yra maištavimas prieš sovietmečio santvarką — gyvenimą to žmogaus, kuris taip nusivylęs (pasibaisėjęs?) sistema, kad pasirinko savotišką maištavimo būdą - nemaištauti. Pasakotojas pavyzdys, kaip negyventi. Pasakotojas viską neigė. Neturėjo vertybių, neįprasmino savęs kaip poetą. Prasimanydavo pinigų kartais iš germanų kalbos vertimo – tai atsitiktiniai pinigai.
  2. Jis niekam nenori įsipareigoti, jam nerūpi gyvybė, rytojus, nors pats sako, kad valkata būti yra labai rizikinga (valkatos gali būti tik stipri vyrai, daugmaž iki 30 metų). Nežinai, kur miegosi, ką valgysi.
  3. Iš germanistikos studijų VU išmetė dėl nepalankumo sovietinei ideologijai. Bevardis pasakotojas turi vaiką, su žmona išsiskyrė, vaiką auginti yra atsakomybė, kaltina žmonos ideologiją. Pasakotojas lietuvis, o žmona - komunistinė.
  4. Vieną kartą alų gerdamas jis pamatė Tūlą. Ji irgi menininkė, savęs irgi neatradusi, dirba žaislų fabrike. Vieniša, nelaiminga. Ji susižava valkata. Tūla nuomojasi butą. Jam nuperka butelį. Ji buvo išsiilgusi meilės, ji norėjo šeimos ir tikro draugo. Savaitę iš namų neišėjo — atrodo, kad buvo tik seksas. Tūla laukia, kada jis pasipirš.
  5. Jie važiuoja į Kauną, nori parodyti kavalierių. Kai Tūlos tėvai pamato išoriškai degradavusį žmogų, tėvai gauna šoką. Ką tu čia parvežei? Kaip tu su tokiu žmogum gyventum — tai degradas? Todėl pasakotojas pabėgo iš namų, nes jo į žentus nenori. Tūlai irgi buvo negera, rodos, sirgo psichine liga
  6. Pasakotojas neturi cento. Važiuoja tranzuoti (angl. hitchhiking). Baltarusijoje susitiko su Marina — irgi menininkė, pažįstama iš VU laikų. Ji irgi vieniša, be vyro, bet su sūnumi. Labai nori, kad sūnus tėvą turėtų.
    • Marina galvoja, kad pasakotoją - alkoholiką - perauklės. Seksas nuo ryto iki vakaro. Po kiek laiko Marina susirūpina, ar nenori pasakotojas gyventi šeimoj. Marinos tėvas irgi buvo alkoholikas. Ji nuo mažų dienų matė skurdą, alkoholizmą, ji tikėjo, kad žmonės gali pakeisti, todėl įsileido į namus. Jai niekas nepadeda. Ji rimta. Ji neturi, į ką atsiremti. Pasakotojas vis tiek grįžta į Vilnių.
  7. Tarybiniais laikas buvo milicija, surinkinėdavo valkatas, išveždavo į blaivyklą. Rusų laikais visi turėjo dirbti. Jį paguldė į ligoninę, gydo nuo alkoholizmo. Gulėdamas rašo laiškus Tūlai — laiškus, eilėraščius (jis iš tikrųjų gana talentingas poetas). Tūla neatrašo.
    • Jie kažkaip susitiko alkoholikų ligoninėje. Ji irgi sirgo. Tėvai, norėdami ją apsaugoti, toliau nuo centro pastatė. Jie pašnekėjo. Pabuvę kartu vėl atsiskyrė.
  8. Tragiška Tūlos mirtis. Tūla buvo vakarėlyje su vyrais. Įvyko gaisras ir ji sudegė gaisre. Regis, ji irgi mėgo bohemišką gyvenimą ir neatsirinko teisingų žmonių. Tai sužino pasakotojas, po to įsivaizdavo, kad su savimi nešiojosi jos pelenus. Yra autobiografinių bruožų: Kunčinas irgi neteko mylimosios Gražinos Jaronytės, kaip ir pasakotojas, bet pasakotojo sugedė, Kunčino — nuskendo.
  9. Netgi paribio žmogus turi širdį, pasakotojui Vilnius buvo labai svarbus. Save, kaip poetas, laiko šikšnosparniu. Tai nakties paukštis, kuris kapo žemyn galva. Jis yra ne toks, kaip visi — tai yra paribio žmogus. Šikšnosparnis stebi Tūlą, jos pavydi.
  10. Pagrindinė romano mintis — meilė nenugalima jėga, ji keičia žmonių likimus ir palieka pėdsaką. O kaip reikia išlikti žmogumi sovietmečio sąlygomis?

Siužetas (nuo pradžios iki galo) ir citatos

I

Poetinis pasakojimas, prisimenant Tūlą (pasakotojas žino, kad jos jau nėra, jis jau palaidojęs Tūlą jos name po juoda klinkerio plyta) (klinkeris - keramikos produktas, iš moli supriemaišom, plytelės, trinkelės)

„Kuždėk, alsuok vos girdimai, kai aš įskrendu pro vos pravertą nakčiai orlaidę, sugniaužęs abi dideliausias alyvų puokštes, kai jau sklendžiu po skliautu – gegarsis šikšnosparnis – be garso, be šnaresio, visus meilės ir nevilties žodžius sandariai uždaręs mažutėje skraidančio naktinio drugelio kaukolėje…“

„aš budžiu palubėje virš tavo negilaus guolio, regiu, kaip tu per niūrų miegą atmeti ranką, kaip atsidengia virpantis širdies plotas, ir tada <…> aš sumoju šikšniniais sparneliais, ir alyvos jau krenta kaip lietus….“

II

12 p. pasakojimas, kur gyveno Tūla

„Anuo metu Tūla gyveno tarp dviejų tiltelių – dengto, modernaus, vedančio į buvusio Tūlos instituto duris, ir funkcionalaus, betoninio, ties senuoju Bernardinų vienuolynu. Ir į savo nuomojamą būstą, ir į parūkavusį miestą Tūla vaikštinėdavo pastaruoju – institute reikalų ji nebeturėjo. Ir aš į tamsias Užupio įsčias traukdavau tik betoniniu – ilgai nė neįtariau, kad vieninteliame tarp tų dviejų tvirtų palyginti visai naujų tiltų stūksančiame name su absida glaustosi ji, Tūla, – šmėsčioja čia rytais ir vakarais, vedžiojasi svečius – skustagalvius ir žandenuotus tapytojus ar į nusilaupiusias freskas panašias savo bičiules, irgi menų gerbėjas…“

Toliau pasakoja prisiminimus, kur ir su kuo gyveno jis patas, apibūdina žmones, vietas… „mums , Alma Matris Vilnensis humanitarams, 1967metų rudenį besiglausčiusiems viename Daševskių urvo kampe… „Volskschiute“ (liaudies trobelė)// užsukdavo trys anglistės – Atas, Portas ir Aramis_ dainuodavom dainas gerdavom alų, obuolių vyną.

THULLA - jos vardą žaliais dažais dvimetrinės raidėm išrašiau šiaurinėje Bernardinų šventyklos sienoje… netoli didžiojo altoriaus“ (girtas)

Dar jaunystėje: „Bet bažnyčios! Už viską svarbiau bažnyčios, jos bent priverčia tave užversti galvą į viršų, o viršuje visados dangus – žemas, šėmas, parūkavęs, tačiau dangus. <…> Jos jei ir nepriversdavo suklupti ir sudėti pamaldžiai rankas, tai bent, jau sakiau, pakeldavo mano akis aukštyn; anuo metu tai buvo labai daug, bent man.“

Gyveno lengvabūdišką gyvenimą pas Aurelitą Bonopartovną, buvo jos savanoris vergas, nes galėjo būti išvarytas į purviną gatvę. Gyvena iš jos malonės.

„Taip ilgai man nėjo iš galvos tie vienuoliai, kad per vieną karinių mokslų paskaitą (berods, „ognevaja podgotovka“) į sąsiuvinį oranžiniais viršeliais aš užrašiau: Naktį ir snigo, ir šalo…

Išvėso sujauktas guolis. Pakėlęs abito palą, Brido per upę vienuolis. Brido į aukštą bažnyčią,
Kur Dievui meldėsi broliai…
Koja paslydo netyčia, Pargriuvo senas vienuolis.
Nusinešė senį it savą
Įnirtus upelė, laikas…
Vien kaulai ilgai baltavo
Tarsi nučaižytas karklas…

Koja paslydo netyčia… Ką aš žinau! Bet jau tais nykiais, bet nenuobodžiais laikais aš buvau nusižiūrėjęs būsimą Tūlos namą, antrąjį jo aukštą. Tūla, beje, gyveno pirmajame, tame gale, kur apsidė. Kai pani Daševska vieną dieną atsakė mudviem su Teodoru žemaskliautį Čiurlionio kambarėlį, kai lietūs spėjo nuskalbti „praplėstą“ užrašą „VOLKSHÜTTE. HIER WOHNEN ZWEI GERMANISTEN“, teirautis stogo aš pirmučiausia čia ir užsukau. Čia, kur po dvidešimties metų visai netikėtai apsigyveno Tūla, jauna dizainerė, nė nenutuokianti, ko jai reikia šitame kvartale, Vilniuje, o ir pasaulyje…

Apie sovietmetį: „Tik šiame pasaulyje jau maža buvo belikę švento – bažnyčioje ar ne nuo pat pokario veikė sandėlis, per jos slenkstį trinksėjo sunkvežimiai ir motoroleriai…“

III

Vėl prisiminimai apie žmones ir vietas, dažniausiai Užupį. Meilė: „… juk vos savaitę tetruko mūsų keistokas, nepaisant nieko, drovus, o vis dėlto be galo glaudus ryšys, aš jį juntu iki šiol… tokie ryšiai, matyt, negali visai nutrūkti…“ (33p)

„Karinė katedra su SSSR didvyriu Volfu Vilenskiu priešaky ar užpakaly jau metė mane iš Alma Mater, nors niekada nė nesvajojau tapti nei kadriniu, nei atsargos karininku. Slampinėdavau gatvėmis laukdamas paskutiniojo įsakymo – pašalinti!”(33p)

Meilė: Tūla jo nesigėdijo nuskurusio, apiplyšuios, kiaurais nušleivintais batais. „Jau kitą dieną atidavė man savo languotus, minkštus kiniškus marškinius…“ (34p.)

Vilnius: „… nežinau, ar galiu mylėti miestą, kuriame patyriau tiek paniekos, skurdo ir nesėkmių. Užtat pažinau jį tiek, kiek man buvo lemta“ 936p) Meilė: ,,… dabar žinau, ko nejučia čia atklystu, iškrypęs iš kokio miestietiško savo maršruto.. <…> Tūla, štai kas. Ji čia buvo, čia girdėjau jos kimų balsą, trapų juoką…“ (36p.) Iki restauravimo užeidavo į Tūlos kambarėlį, kur glaudėsi žmonės - langai išdaužti, vyras, stora nebylė ir šuniukas… susikurdavo lauželį…. Išėjo prie Vilnielės…

IV

Meilė „Dažnai pas tave atskrisdavau ir iš beprotnamio, <…> šmurkštelėdavau į palėpę, o iš ten pro išdaužtą stoglangį pakildavau virš kalvų, <…> pašėlusiu greičiu nerdavau į tavo menką būstą.“ 48p.

„Pasmerktas gyventi patamsių gyvenimą…“ Atvežė į Raudonojo Kryžiaus ligoninę sumuštą, kruviną: „ jie išvilko mane ir paguldė lauke prie priimamojo durų – tokie patys mėlyni policininkai, o skaisčiaakės (seselės) nuvilko mane į koridorių ir paliko: girtas!” 49p.

Antrajame skyriuje „aš nuolat rydavau knygas – „TSRS tautų laiudies pasakas“, „Uzbekų pasakas“ ir nuostabų radinį <…> - Kiplingo „Kaip drugelis treptelėjo koja“<…> Naujų knygų čia veltui niekas neduodavo, <…> o aš turėjau dvi pražangas – rūkiau ne tam skirtoje vietoje – laiptinėje ir keliom minutėm pavėlavau į visuotinį ligonių ir personalo susirinkimą… 52p Antrajame skyriuje už vyrų ir moterų intymius ryšius „griežtai bausdavo abiejų lyčių ligonius, viešai gėdindavo juos….“

Meilė: „Mylėjau tave. Šildžiau tave, tavo rankas, lanksčiau tavo pirštus, guldžiau tave ant savęs, kad greičiau sušiltum. Džiaugiausi kiekviena su tavim praleista akimirka – jau tuomet vokiau, kad kiekviena, - iš kurgi vėliau būčiau taip viską gerai atminęs. Tokių žmonių kaip tu, Tūla, aš dar niekad nebuvau sutikęs – drovių, tarsi atsainių, bet be galo jautrių ir pažeidžiamų. <…> Stebėjausi, kokia tu dosni, tikra, santūriai smalsi, koks išlavintas tavo humoro jausmas, piktoka ironija, ir kaip tu nuoširdžiai moki stebėtis – buvau pamiršęs, kas yra nuostaba. Žavėjo net tavo nusišnekėjimas, naivus tikėjimas, kad mudu susitikom neatsitiktinai… mačiau, kai <…> pritūpei prie juodo katino ir glostydama kalbinai jį tarsi mane…“ 57p. „Prisimenu kiekvieną minutę, galėčiau priminti tau tūkstančius <…> smulkmenų… Štai <…> tu pirštu vedžioji aprasojusį autobuso stiklą, <…> tu kremti kriaušę ir sėkliukė tarsi apgamėlis prilimpa prie smakro, bučiniu nuimu ją, o tu suneri pirštus ant mano sprando… <…> bet taip neilgai tebuvome kartu, taip arti buvome, kad niekas nespėjo pasikartoti.“ 57p.

V

Valkatos gyvenimas ir pirmasis susitikimas su Tūla.

Ikitūlinis gyvenimas „nebuvo nei sklandus, nei malonus, nei lengvas. Toks drėgnas ir liūdnas gyvenimas -niekad nežinojau, kur nakvosiu kitą naktį…

Baiminosi, kad išaušusi diena bus toji,kai pareigūnai nutvers užklupę netekusį jėgų, <…> tėkš porą metų už tai, „kad nenešu jokios naudos, neprisidedu prie s t a t yb o s“, o ir apskritai esu šiukšlė tarp tviskančių kiemų. “ „Būtų pakakę tik užsnūsti kur nors skvere ant suolo, be dokumentų pasisukioti geležinkelio stotyje arba aplink ją…“

Buvo vykdomos „Valkatų gaudymo savaitės“. Gyventi gatvėje buvo pavojinga – nuolat pavojinga. Vivere pericolosamente! – gyventi pavojuje.

Miegodavo pas kokį vienišą padorų žmogelį iš geresnių laikų , o dar dažniau „aspirantų bendrabučio palėpėje“.

„…tie, kurie buvo visko pertekę, patys žinot, kaip prisimerkę, su kokiu nuoširdžiu pasidygėjimu žvelgia į apibrizgusius klešnių galus ir nukleiptus batelius.“60p.

Sovietinis gyvenimas: susitinka seną bičiulį iš Almae Matris laikų. Tykus girtuoklis. Gyvena mažam kambarėly, komodoje –„Židiniai“, „Romuvos“. Geria tyliai jo bute 9 kitame kambaryje gyvena brolis ekonomistas su šeima) , vieną naktį praleidžia. „Mudu priklausėm tai pačiai nevykėlių kastai. Tik jo padėtis buvo daug geresnė: nubudęs naktį galėdavo nušlepsėti į tualetą…“ 64p.

„Didžiuma mūsų bendraamžių jau seniai buvo įveikę kliūčių ruožus – kritę nuo žirgų, taškęsi, voliojęsi purvyne, pardavę ir vėl pirkę mašinas, įsitikinimus, pažiūras, seniai metę rašyti eiles, muzikuoti, tapyti arba iš šitų menų pelną gražius pinigus.“ 64p.

Užsuka į buvusius namus: žmona Lavinija savo „likimą susiejo su kompartija.“ „Saule jai švietė kompartija, į kurią buvo nelengvai priimta…“ O mėnuliu žibėjo tapytojo Romano Būko veidas. 68p.

„Partija niekuomet nepalieka savo vaikų kaip aš.“

Susimušė. Nepasiėmė skrandutės. Necariovas davė 5 rublius.

„Be paliovos, kiekvieną minutę, reikia saugoti savo menką gyvastį, galvoti tik apie šią dieną ir valandą, rūpintis, ką valgysi, ką gersi, kur nakvosi… jei tik imsi mąstyti apie metų laikus, knistis atmintyje, svarstyti, kas bus po metų ar dvejų, amen! Privalai <…> nepraleisti nė menkiausios progos užvalgyti, išgerti, nesigėdinti paprašyti padėvėtų batų ar sausų kojinių. Ir dar: turi absoliučiai nekreipti dėmesio ne tik į savo fiziologiją, bet ir į savo menkumą, niekingumą. <…> valkatiški bruožai išryškėja žmoguje ne iškart: dar ilgai gėda savo skurdo, alkio ir troškulio, nesmagu, kai nulydi žvilgsniais gatvėje.<…> Ilgainiui visa tai atbunka, susitrina, gyventi po dangum pasidaro kur kas lengviau. Nebijai nakties, tamsių gatvelių, lindynių, nepažįstamų moterų…“73p.
„Turi kaip gyvūnas prisitaikyti prie naujų sąlygų…“ 74p.

Valkatos dvasinė būsena: „Ar gyvenau aš anksčiau kokį dvasinį gyvenimą? Keistas klausimas! Žinoma, gyvenau. Ir dabar dvasios rasdavau net žvirblių būryje prie Halės turgavietės…“

Pamato milicijos džipą ir pajunta aštrų skausmą viduriuose.

Susitikimas su Tūla kavinukėje prie Parodų rūmų. 79-80p. „Klausyk, tu pasivyk ją, - ragino mane de Golis. – Patikėk, seniai nemačiau tokio žvilgsnio! Kaip ji žiūrėjo! Pasiveja, jis perka alaus, ji laukia lauke, tada eina pas Tūlą.

VI

Meilė: „Ištisą savaitę mudu nesiskyrėm nei dieną, nei naktį, nepaleidom vienas antro nei iš akių, nei iš rankų.Negalėjom vienas kitu atsistebėti ir atsidžiaugti.“ 85p. „Juk tai ji privertė mane atsispirti kojom nuo dumblino dugno…“ „Pajutau, kad dar noriu gyventi…“

Tikriausiai mus abu iškart persmelkė noras gelbėtis, laimingas instinktas pargriovė mus į tavo menką guolį ir nenuvylė: beveik iškart pajutome dvasinę giminystę…“ 85p. „… tame juoke aš išgirdau viską, ko man stigo – šilumą ir meilumą, moters didžiavimąsi savo vyru…“ 86p.

„…ji tuojau įsikibdavo man į parankę. Kaip aš anksčiau nemėgau, o ir dabar nemėgstu tų kabinėjimųsi! <…> Būtumėt matę, kaip aš džiaugiausi ir net didžiavausi jausdamas jos ranką!” 88p.

Už išverstą straipsnį invalidų žurnalui gavo 70 rublių.

„Troškau visuomet būti su Tūla, drauge srėbti žilus valgyklinius barščius, gerti vyną<…> bastytit po miestą, pavasarį pagelžkeliais rinkti rugštynes… Ir netgi daugiau – pamažu –ilti, senti…“ „Man buvo kiek per trisdešimt. Tūla - šešeriais metais jaunesnė.“

Gėrisi ja, kos judesiais: „…kokia laimė, kad ji tik nedaugeliui tokia graži ir patrauklikaip man – gražūs jos lėti judesiai, gražus goslių lūpų krustelėjimas prieš ištariant bereikšmį žodį, graži net atsisegusi aulinuko sagelė…“

Pasaulis buvo kupinas skurdo, baimės, nežinios, prievartos… <…> Laikiau ją glėbyje, galėjau ją pririšti prie savęs diržais, karnomis, virvėmis – Tūla jau užmigo – o mane suėmė baisi neviltis – žinojau, kiekvieną akimirką jau galiu ją prarasti.“

Po Tūlos mirties: „Aš vis užeidavau pas Petrylą… <…> susirangydavu ant tuščio čiužinio tame pačiame kambaryje…“

Pas petrylą gyvenanti Ofelija Ordaitė lituanistė, bandė jam padėti. Pasiliko nakčiai, ryte paskaė: „nuo šios dienos negersi“ išėjo su pinigais į parduotuvę ir negrįžo…

„Aš su siaubu suvokiau, kad tavęs, Tūla, man stigs ilgai, gal net likusį gyvenimą, netgi anapus gyvenimo…“ „kartais man atrodo, kad tu seki mane, eini iš paskos, bet vos atsigręžiu – pranyksti…“

„tau visuomet buvo svetima ir patetika, ir visažinystė.<…>tu nuolatos beveik viskuo abejojai, labiausiai, aišku, pati savimi.“ 98p.

„Tu kažko bijojai – taip bent man rodėsi. Tik ne vėlių ir nykios bedvasės gatvės. Tai ko tada? Niekad nesužinojau, ar tau tikrai užeidavo amnezijos priepuoliai, o apie atminties duobes tuokart net nepagalvojau.“

Važiuoja pas tėvus į Antrąjį miestą (Kauną) „Tavo tėvai , Tūla, nors buvo susitaikę su dukters vienišybe, uždarumu, tavo tyliu nenoru gyventi ir netgi tam tikru priešiškumu,“ vis tiek laukė, kad atveši jiems vyriškį, mokantį dirbti, pasiryžusį pasirūpinti jų dukra… „Toks aš nebuvau.“ 101p.

Pas Tūlos tėvus: „Bet šiaip jau manęs ten tiesiog nepastebėjo.“
„Tu nulipdavai žemyn ir po kokio pusvalandžio grįždavai vis niūresnė ir niūresnė.“ Ryte Tūla tyli. „Šalta tuštuma atsirado pilve, pradėjau nujausti. O tu tylėjai. Aš važiavau čia ne pirštis ar pasirodyti iš gerosios pusės.“

Tūla: „… dabar tu važiuok į Vilnių, važiuok, o vakare ateik. Būtinai ateik.“ Jį apima apmaudas, išdisumas:“Kur norėsiu, ten važiuosiu, aš valkat, laisvas žmogus, savo uždarų maršrutų šeimininkas!” „Dabar aš žinau: padariau šiurkščią klaidą. Reikėjo paklausyti tavęs – važiuoti ir ateiti vakare. Reikėjo nepaleisti dabar tavęs nė sekundės, laikyti už rankos.“ 102-103p.

Važiuoja į šančius pas Erną. Po to Ernos meilužis jį veža į Klaipėdą. Rodė – masinių renginių organizatorė, nuvedė pas Oliviją – gyveno ten gal savaitę…

XVIII

112 p. Antrasis skyrius – alkoholikų gydykla. Čia patenka savo noru, per vieną pažįstamą. „Ligonlapyje įrašydavo, kad tokia ir tokiam žmogui sutrikusi nervinė sistema.“ „Gelsvame barake ilsėjosi vien alkoholikų vyrija, kituose skyriuose- mūriniai pastatai, kai kurie net su grotomis, aukštas, vielom užnarpliotas pasivaikščiojimų voljeras – čia iš proto tyliai ėjo būsimieji savižudžiai, gražūs depresijos apimti jaunikaičiai, <…> nevykėliai studentai, nutarę verčiau pagulėti kvailyne, negu eiti į kariuomenę…“ „Antrasis skyrius buvo konclageris , kurio administracija ir personalas „geriantį gyvulį“ vėl bandydavo paversti žmogumi.“ (įtaigos būdu: plūsdavo degtinę, po to pildavo į burną, laistė ant akių, veido.) „…Bet tik retas kuris, paveiktas įtaigos ar ant lūpos užtiškusios degtinės , susivemdavo. <…> Vėmikai čia būdavo visokeriopai skatinami ir keliami pavyzdžiu nevemiantiems.“ Naktimis skaitydavo, užsirašinėdavo įspūdžius, sudarinėjo aiškinmąjį slengo žodyną, dažniausiai rašydavo laiškus Tūlai (tik jų jau nebeišsiųsdavo) . Iš psichiatrinės ligoninės pirmą kartą lėkė (šikšnosparniu) pas Tūlą: „ Nieko nenorėjau tau nei pasakyti, nei priminti, nei paaiškinti. Tik troškau tave pamatyti ir bent nematomas pabūti šalia, o ką?“

Valkata: „Daugeliui atrodo priešingai – esu žalingas, naikintojas, privaląs kelti piliečių nepakantumą…“

Penktą dieną išleido į miestą pasivaikščioti. Prospekto gale susitiko Tūlą, ji iškart jo nepažino; „Ji ėjo viena <…> - ką tik ištrauktas iš vandens skenduolis. <…> Sveikas, sveikas , sukrutino patinusias lūpas, sveikas, einam kur nors? Bet į parankę neįsikibo. Vienintelis pasikeitimas ? Ne.“ Sėdi kavinukėje, kalba mažai, kalbos nykios. Jis laiko Tūlos ranką, geria vermutą. Vėlinių laikas – daug chrizantemų: „Nykus vakaras su mylimu žmogum ir graudulį kurstantis vermutas. Prietema, chrizantemos už lango, už lango kvėpuoja tik artėjančios Vėlinės… <…> „Paimk mano ranką, paimk. Imu ranką…“ „ Gal aš tave aplankysiu, sako Tūla nudūrus akis į sukeldėjusį šaligatvį, pirštine glosto mano senąjį puspaltį ir taip greit nueina, kad nespėju nė paklaust: kada gi? <…> pabuvau kelias valandas drauge – ir laimingas!“ „Visą savaitę laukiau pasirodant Tūlos – ji neatėjo.“

Pažįstamas gydytojas išleidžia jį savaitei, o po savaitės liepia jam vėl ateiti. Išėjęs iš Antrojo skyriaus pamatė atskubančią Tūlą. Ji ėjo į raštinę. Šūktelėjo – sustojo. „Atrodė gerokai suirzusi… <…> jai prireikę tokio popiergalio ligoninės raštinėje – jei nori, luktelėk. Jei nori, dar kartą pabrėžė….“ Po šitiekos metų jis sužinojo, kad motina planavo ją paguldyti į ligoninę pas lengvus pamišėlius, bet sužinojusi, kad jis čia, atsisakė savo plano. Po ligoninės tėvai ją išsiveš į Pagudę, gamtos prieglobstį, kur išvyksta visa šeima gyventi.

Tūla atvykusi su mama. Mama jos laukia. Jie eina rūkyti į remontuojamus kotedžus, kur ant sienos „kažkodėl vokiškai parašyta: „Wir sind ein okkupiertes Land!“. Ką gi, bent čia…“ „Apkabinau tave per pečius, tu nė nekrustelėjai.“ <…> „Nieko nebūtų mums išėję, vis tiek nebūtų! - sušukai staiga taip piktai… <…> „Kas nebūtų išėję? – norėjau paklausti - <…>, kas turėjo i š e i ti ? (ji nusišluostė ašarą, jis nė nenutuokė, kas jai gresia). Išsiskyrė. Kai dar kartą pasimatys, tai bus paskutinis kartas.

Po savaitės jis pakliuvo į Girtuoklių kalėjimą (Lečebno trudovoj profilaktorium – LTP). „Spindinčią panoramą aptikau, suprantama, ne iškart, kur ten, gal po gero pusmečio, kai spėjau kiek atsikvošėti, apsitrinti, susitaikyti su rutina, smarve, konvejeriu, nuolatiniais žeminimais, atvira panieka.“ Panorama: pakėliau užuolaidą ir apstulbau: nutviekstas auksu <…> spindėjo jau pumpuruojantis Vilnius: parėmiau smakrą ir įsikibau akimis į taip naujai sušvitusius bokštus, kaminus, vėtrunges.

„Vimdydavo, tik žiauresniu, priverstiniu būdu, pasitelkę apomorfino injekcijas, o vėliau, kančioms einant į pabaigą, versdvo ryti kokčius baltus miltelius, kurie dar ir šiandien, ko gero, atsirūgsta mano kepenims.“ „mes buvom priversti gyventi blaiviai, o jie ( prižiūrėtojai) pylė į lempą kone kasdien.“ „sugavę jie dažnai be jokio gailesčio sumaldavo visiškai nesipriešinantį pusgirtį bėglį“

Jis dirba bibliotekininku. Turėjo spintelę su menkučiu užraktu, kurį nuolat prižiūrėtojai išlauždavo ir tikrindavo. Kalėjimo vadovybė imdavo iš lagerio mūrininkus, stalius, betonuotojus ir aplink sostinę statėsi sau namus kolektyviniuose soduose. Ten girtuokliai gyvendavo kone visą vasarą, valgydavo ir gerdavo…

Kalėjime : „Čionykštis „bon ton“ reikalavo iš akiniuotų išminčių tyčiotis viešai ir neviešai, traukti per dantį, o prireikus užvožti per sprandą.. tokiems visuomet tekdavo juodžiausias darbas, prasčiausias gultas…“

Rašo Tūlai laiškus. „Baigdamas aš nepamiršau parašyti: tavo atsakymo aš nė nelaukiu, žinau, kad juk, kad nerašysi, leisk bent man tau rašyti, patikėk, man tai bus didelė paspirtis .<…> Ar galima dar aiškiau maldauti atsakymo? Turbūt ne. “ Po ilgo laukimo gavo iš Tūlos pirmąjį laišką, trys sakiniai: „Laišką gavau. Atsiųsk man tą eilėraštį – „…kai lunatikus iš Tūlos mėlynom karietom veš…“ Būk sveikas! Tūla. Rašydavo kasdien jai laiškus. Tik vieną kartą gale parašė: - tebemyliu tave. Antrasis laiškas, gale klausimas: „Tai ką man daryti?<…> Kodėt tu t e n?“ Priešpaskutinis laiškelis: „Prašau man nerašyti.“ (jis iškart parašė) Paskutinis Tūlos laiškas: grąžino jai nusiųstą nuotrauką su panoraminiu vaizdu, ji atsiuntė koliažą: bažnyčia, jaunavedžių pora, veidai atgrasūs. „Šis koliažas rasi turėjo man pranešti – palik mane vieną kartą ramybėje!“

Lageryje laiškus reikėjo mesti į laiškų dėžę prie vartų, juos tikrindavo cenzorius. Jis Tūlai laiškus nešdavo į miestą (kaip bibliotekininkas eidavo spaudos užsakyti ar kt.) Grįžtančius iš miesto apžiūri, ir klyną apčiupinėja. „Vivere pericolosamente!” –Andropovo laikais šis posakis tiko galybei įvairiausio plauko žmonių. Nuo geležinkelios sargo iki mafijos tūzo. Nuo stoties kišenvagio iki tankerio kapitono.“

Laišką išmeta ties Aušros Vartais ir užsuka į Parodų rūmų kavinukę, kur pirmąkart išvydo Tūlą. Susitinka žmonos meilužį Būką ir tas pasiūko konjako. „Kas mane sugundė, kas kyštelėjo koją? Niekas. Užsiverčiau iki dugno…“ Būkas: „Girtuoklis ištikimas sau!” Galėjo dar pridurti: „Kovoje su savimi sąjungininkų niekad neturėsi!” Grįžusį įmeta „ į dvokią kamerą – nakonec i etot… bannyj inteligent nadralsia! Tiu tiū, Vorkutiū!” Išmeta iš bibliotekos ir jis vėl sėda prie konvejerio.

Išleidžiant iš kalėjimo kasininkė jam skaičiuoja pinigus. „O manyje tūnantis velnias irgi skaičiasvo: butelis, butelis, dar vienas butelis…“

X

Kelionė į Krymą.

Dar kalėjime per radiją išgirdo: į Vilnių atvažiuoja Marino Pečiul gobelenai. Ji sena pažįstama, prieš 15 metų. Parašo jai laišką, gauna atsakymą, važiuoja į Minską pas ją. Ji luoša – graži, bet su kupra, augina aštuonmetį Maksimą. Marina rašo, kad jai jis tinka net būdamas tokios įstaigos kaliniu..

Važiuoja pas Marinos gimines į Simferopolį, į Krymą.

„Marina ramiausiai užsiminė, jog ji jau kalbėjusi dėl naktinio sargo vietos man, Minske, suprantama, aš nutylėjau, bet mano vidus sukilo piestu: tai jau ne! Nesargausiu aš Minske!”

„Ir ji ėmė garsisi mąstyti: viską iškęsianti, kad tik aš negerčiau! Oho, išdidžiai kalbėjo ji, už jos gobelenus siūlo gražų pinigą, taigi mums visko pakaksią, tik… <…> tai ji mano, kad aš jau toks nevykėlis, toks griuvena, kad sutiksiu su bet kuo, ką tik ji pasiūlys, ir visa tai priimsiu kaip išganymą, likimo dovaną!“ Marina užtiko jį su gražuole Maryš… niekam neišdavė, tik pasakė: „durak ty durak“.

Išvyksta iš Simferopolio vienas. Stabdo mašinas. Krovininė mašina sustoja – į Vilnių, bet be pinigų neveža. Po to pravažiuodamas su kita mašina, matys, kad ta krovininė pakely apsivertusi.

Važiavo be bilieto traukiniu, išlaipino. Paleido milicijos skyriuje, nes to milicininko žmona – lietuvė. Ir dar davė 10 rublių. Po to pavežė kariškis. Prie Kijevo jie lenkė karinių sunkvežimių koloną, vairuotojas išreiškė pasidžiavimą Krasnaja armija. Pradėjo kalbėti, kad lietuviai būtų išmirę jei ne rusų armija. Jis tylėjo, nes jam reikėjo parvažiuoti. Bet kai kariškis primygęs klausė, ko tie lietuviai nepatenkinti, ko jie dar nori. „Laisvės! – neatsargiai atsidusau , ir jis užkaito, pristabdė mašiną, pravėrė dureles ir taip stumtelėjo, išlėkiau lauk. Svoloč!- iš paskos išskrido ir mano krepšys. „Galėjo nušauti, pagalvojau…”

„prisiekiau sau – grįžęs žūtbūt susirasiu tave, pamatysiu bent iš tolo, pamosiu, kad atpažintum, ir viskas.“
Grįžęs iš Krymo gavo sargo vietą gamyklos poilsio namuose: kambarėlis su radijo tašku. Visai žiemai, iki gegužės. 80 rublių per mėnesį.
„Ten žiemojau vis apie tave pagalvodamas, Tūla. <…> įsidėmėjau vieną zylutę, vadinau ją Tūla”

XI

Valkata: „Tai ne sapnas. Kad kruvinas, sumuštas, zvimbiančia galva paryčiu pramerki užtinusią akį Drugelių kapinėse… ne sapnas? Ne! Antai pilkuoja Laidojimo rūmai, juk ten šliauži? <…> Šliaužk, šliaužk, žalias šūde!“ (jį priima ir į karstą ilsėtis paguldo pažįstamas, kuris užrašinėja ant juostų, atneša degtinės, nes šis tirta visas, gydo…)

„Wir sind ein okkupiertes Land“, – už tokius žodžius amžina lova beprotnamyje.

Susitikimas su Tūla po septynerių metų. Užeina į kavinukę. „Viskas aplinkui pranyksta, ištirpsta ore, nes antai šlapiu žvyrtakiu, nešdamasi rankoje basutes, per balas atbrenda Tūla! Viešpatie, ji, ji! Tūla, kurios niekad taip ir nepamiršau…“ <…> „ Stojuosi iš savo tamsaus kampo ir vėl sėduosi… <…> Nieko ji nemato, eina tiesiai į mano kampą, sėdasi atatupsta ir ūmai grįžteli tarsi apimta siaubo: tu? Tuuuuuu?!!” „Miegojęs karste, miegojęs šalia naktį mirusio valkatos šiluminėje trasoje, išsiterliojęs svetimu krauju gatvės pjautynėse, stačiom akim žvelgęs į gerą bičiulį, pasikorusiį klūpom ant beržo gumbo, girtą, žinoma…“

„Tu palauk, droviai kikena ji, aš tuoj… Ji paima mano ranką, paskui kitą…“ „Ji pati praneša : tik vienai dienai čia, trumpam… tai ką man sakyti?“ <…> „Niekur aš nevažiuoju, staiga sako, niekur… tik tu nieko neklausinėk, būk geras. Ničnieko. Eime?“ „Apkabinau Tūlą, ji glustelėjo greit, visu kūnu…<…> Suėmiau jos trumpalaukę galvutę delnais, priglaudžiau: sava, sava. <…> Žygiavom per miestą, čia susikibę, čia vėl pasileisdami, tarsi pirmukart susitikę, nors abu žinojom – tik šis vakaras.“

Plaukia garlaiviu „Taškentas“ į užmiestį ir atgal. Prisipirkę vyno. „pabučiuok mane. Dabar? Dabar. Ir garlaivy. Lipant ir išlipant.“

Tūla pasakoja plaukiant garlaiviu: „Na, supranti… jie nori mane žūtbūt ištekinti! Už žalčio, žinoma? O, kad už žalčio!.. Kviečia, užsakinėja, išrašo pagal katalogą man jaunikius, tu pamatytum kokie…“

„Padėjau galvą į jos sterblę – jutau, kaip kilojasi pilvas, jutau ant pakaušio uždėtas jos rankas. Jos rankos ant mano pakaušio… Pradėjo mausti po duobute. Juk žmogėdros ir valkatos sentimentalūs? O dar vynas…“

Iš garlaivio leidžiasi į miestą, užeina į kavinę“Yuppi Du“… po to eina į Malūnų gatvę, kur ji gyveno. Išsigąsta mėlyno džipo.. Pamato, kaip senas girtas profesorius raudonais dažais ant patrankos rašo: GORBIS BY… Geria su profesorium prie Vilnelės, ant suolelio po ąžuolu.

XII

Mylisi varnalėšų lauke, purvynas… „Tūla, mano teisingoji, kantrioji Tūla! Ko tu dejuoji? Tu verki? Tūla? Tavo veidas žemėtas. Mylimoji, dumblinas jau, pirštais, kurie sulindę į šitą tyrę, kuriais bandai į kažką remtis atsispirti, <…> klimpsta vis giliau ir giliau…“ „…smeik mane, kad nepasiryžau tavęs išvogti, surišti ir išsivežti į savo dykumas, paversti verge, tokia pat valkata kaip aš, kad galiausiai nesumokėjau už tave keturiasdešimt avių ir kuprių, kaip priimta jūsų pasipūtusiam Antrajam mieste… užmušk mane už tai, kad esu girtas, kad tik vynas teka, sunkiasi pro atsivėrusias poras, net nebe kraujas, smok ir nudėk!..“

XIII

Daugiau Tūlos nematė. Po „varnalėšų nakties“ buvo praėję gal 3-5 metai. 212 p. Iš vieno santechniko (Tūlos giminaičio) sužinojo: Tūla sudegė pirtyje. „Visi mat išsigelbėjo, o ji suspragėjo kaip pušinė pliauska.“ „Žinai, kaip būna, kai penki vyrai ir viena moteris atsiduria miške… taigi… Bet jokių skandalų niekas nekėlė . Tyliai ramiai palaidojo.“

Važiuoja į Tūlos miestelį, susiranda jos draugę Jutoką Japaką (Jutą, pusiau kazachę). Jai Tūla buvo pasakojusi apie savo meilę, apie jį. Iš jos sužino, kad Tūlą užkasė miške, netoli pirtelės, šalia tik akmuo, pelenus sudėjo į skardinę. Juta parodė tą vietą.

XIV

Praėjus metams po apsilankymo pas Jutą, leidžiasi ieškoti Tūlos kapo. Vis galvoja apie Tūlą, jos mirtį, mano, kad ją nužudė, o sudegino jau negyvą. „Atsikasiu tave ir išsivešiu iš šitų miškų – o juk manei, kad pamiršau, išdaviau, palaidojau?… ne, Tu vis dar mano, o dabar jau suvisam būsi mano, bent dabar, kai esi niekam nereikalinga, palikta viduryj miškų.“ „…sauja pelenų… gruzdėsių… angliukų. Tūla! Neprapilt pro šalį nė kruopelės tavęs!” Drėgna tu, Tūla, jaučiu, kad drėgna… gerai. Balkšvas kauliukas… ir jį į krepšelį, ir jį! Štai šitaip. Viskas, dabar jau viskas.“

T ą naktį, kai jis ėjo per mišką su Tūlos pelenais maišiukuose, čia, pasirodo, buvo ne pratybos, o miške medžiojo du draugai: Gynybos ministras ir NKVD šefas. Du šimtai treniruotų varovų. Viskas miškas apsuptas, postai keliuose. Šaudė kaip per manevrus. „Ką tu čia veiki naktį? – klausia. – Sliekus kasei? „Ne, - sakau. – Geležies rūdą. Ji čia visai negiliai“. Kapitonas kvatoja.“ Kapitonas liepia vyrams nuvežti jį į stotį: „Kad tavęs čia nė kvapo neliktų, supranti? Nes tokią rūdą, tokį šūdą iš tavęs išvirsiu… gaila… nėr kada.“

XV

Po kelerių metų atneša Tūlos palaikus į namą su apside. Sutaręs su Antonijum Kurečka, nupirko užkandos ir degtinės. Name restauracijos darbai. Čia bus dirbtuvės studentams. Jis prikrečia cemento, įspaudžia urną, uždeda juodą plokštę. Palaidoja toje vietoje, kur jie praleido pirmąją savo savaitę… Kurečka skaito laikrašį, kol jis laidoja Tūlą – lakraštyje juodu rėmeliu apvesta Černenkos galva. Baigus darbą, : Plast… perdegė didžioji lempa. „ Ir ūmai išgirdau: kažkas praskrido sparnais paliesdamas mane, praskrido ir palietė mano sukaitusią kaktą, aiškiai pajutau sparno brūkštelėjimą.“ Gal kokia iškrova? <…> ir vėl šviesu. Jam einant betoniu tilteliu virš galvos šmėstelėjo šikšnosparnis.

Analizė

Pagal sine mente

Šviesa. Susižavėjimas

Įstabus ir bene subtiliausias moters portretas lietuvių literatūroje.

Turbūt jis nebūtų toks sudievintas ir išaukštintas jeigu Tūla nebūtų mirusi, jeigu dar būtų galima kažką pakeisti (taigi įsimylėjėlis kreipiasi į savo mylimąją nesitikėdamas atsakymo). Iš pirmo žvilgsnio požiūris ir kreipimasis į moterį toks tyras, švelnus koks tik tegali būti ne butaforinės meilės, bet tikros ir vienintelės - išraiška. Kaip tik todėl nesuprantamas atrodo herojaus pabėgimas susidūrus su pirmu santykių išbandymu. Kad ir kokias emocijas sukeltų prieštaringas benamio, bohemiečio elgesys, tačiau jo kreipimaisi (kurie dažnai primena laišką ar net išpažintį) į Tūlą yra gražiausios ir jautriausios romano dalys. Taip kuriamas tyras ir trapus paprastos moters ypatingas portretas.

„Tada aš pakėliau akis ir pažvelgiau priešais: už pamerktų gėlių, už žalsvų taurių ir kavos puodelių nutrupėjusiais ar nukramtytais kraštais pamačiau tave, Tūla.“

Matome, kad Kunčino taip išaukštinta mergina nėra to meto grožio etalonas. Ji – jauna dailininkė, „lengvai pažeidžiamas ir vienišas žmogus“. Nuomojantis „menką būstą“, jos namai „vargani“, kaip ir visas Užupis. Jos „drovi, pasyvi šypsena“. „Tykiai atsaini“, smulki mergina. Jos „kimus, duslus balsas“, „tarsi užmintos samanos, sujudintos žemės, dvasios balsas“. Pagrindinis veikėjas sako, kad niekad nemėgo „tokių tylenių flegmų“. Tačiau stebėjosi kokia ji „dosni, tikra, santūriai smalsi“, „koks išlavintas humoro jausmas, piktoka ironija, kaip nuoširdžiai ji moka stebėtis“. Jis didžiavosi, kad ji ne tokia į kurią gatvėje gręžiotųsi vyrai („kokia laimė, kad ji tik nedaugeliui tokia patraukli kaip man.“).

Tamsa. Išbandymai

Tačiau antroje romano pusėje, kai pagrindinis „herojus“ pabėga susidūręs su pirmuoju išbandymu, Tūlos psichologinis portretas natūraliai pasikeičia.. Po šio įvykio, pirmasis jų susitikimas įvyksta atsitiktinai. Nuo tada viskas piešiama kur kas niūresnėmis spalvomis. Ir nuo tos akimirkos jos portretas tapomas tik tamsiais potėpiais, toks ir išlieka antroje romano pusėje - tamsus. Asmenybė pradeda byrėti, lieka sugniuždyta. Po antrojo susitikimo jau aišku, kad Tūla išvažiuoja. Tarsi padedamas taškas šioje meilės istorijoje. Abu veikėjai nekovoja už savo santykius. Ji atsiriboja nuo viso pasaulio, užsidaro savyje. O pačioje pabaigoje sužinome apie žlugusios asmenybės mirtį neaiškiomis aplinkybėmis („aptarnaudama karininkus pirtyje“). Portretas paradoksalus, nėra visiškai aiškus, paliekama daug vietos interpretacijoms.

Kalbant apie Tūlos portretą reiktų paminėti kelias tobulas citatas :

“Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats susigalvojau – iš tikrųjų tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos ir negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų.” Arba: “esu tau dėkingas, kad tik vieną savaitę mudu gyvenom kartu, kad toji savaitė atstojo – man, žinoma, tik man! – ilgus metus. Juk dar tada, jai vos pasibaigus, aš su siaubu suvokiau, kad tavęs, Tūla, man stigs ilgai, gal net visą likusį gyvenimą, netgi anapus gyvenimo, kur šiandien taip smalsiai ir godžiai vis dažniau krypsta mūsų, laikinųjų, akys.”

Istoriškas Užupis

Tiek istoriškai tiek literatūriškai - įspūdingas Užupio aprašymas. XXI amžiaus studentams, į Vilnių atvykusiems iš kitų vietovių, sunkiai įsivaizduojamas Kunčino aprašomas Užupis. O taip pat ir jaunesniems vilniečiams. Iki nepriklausomybės atkūrimo tai buvo vienas labiausiai apleistų Vilniaus mikrorajonų, kas puikiai atsispindi ir Kunčino kūryboje. Aprašomos ne tik antisanitarinės gyvenimo sąlygos, bet ir nenuspėjami bohemos gyvenimo vingiai, kuriuos lydi alkoholio upeliai. Labai detalūs Vilniaus senamiesčio aprašymai atspindi rašytojo regimąją atmintį. Net ir purvinose Užupio gatvėse lyrinis subjektas sugeba atrasti meilę šiam miestui. Aktualu sužinoti tai, kas dar visai neseniai buvo Užupio realybe. Senamiesčio aprašymai ne tik iš arčiau supažindina su jau ir taip pažįstamu miestu, bet ir priverčia jį įsimylėti iš naujo.

Homo sovieticus

Vaizduojamas sovietmečio laikotarpis kitu aspektu, nedejuojama dėl esamos situacijos. Sovietmetis vaizduojamas visai iš kitos perspektyvos: ironiškai, „ne vadovėliškai“, todėl įdomiai, tai kartai, kuri jo jau neprisimena. Pagrindinis romano veikėjas išgyvena konfliktą su visuomene, nes negali prisitaikyti prie išsigimusios sistemos. Visa tai sukuria silpno, bevalio, pasyvaus, sovietmečio sužaloto žmogaus portretą, kuris mano jog neįmanoma pakeisti tikrovės, nors net ir nebando to daryti. Tai atspindys ne tik pagrindinio herojaus, bet ir visos tuometinės visuomenės. Pasirinkęs valkatos ir girtuoklio gyvenimą kaip protesto būdą, jis atsiriboja nuo tam tikro “normalaus” socialinio sluoksnio, tačiau net ir tapęs valkata nepraranda kritinio, analitinio mąstymo. Toks gyvenimo būdas yra išaukštinimas (primena egzistencializmą), tačiau kartais iš to nevengiama pasišaipyti. Ar dažnas iš mūsų sutikęs tokį valkatą pagalvotų, kad jis gali būti toks inteligentiškas ir turėti tokius subtilius jausmus?


Argi kiekvienas išdrįstų ant restauruojamos bažnyčios sienos, kaip įsimylėjęs berniokas, žaliais dažais užrašyti „Thulla“?

Kitas labiau detalus konspektas, bet pagal turinį apima tik pusę knygos

Skaičiai atitinka skyrius turinyje, bet reikia skaityti antrąją knygos dalį, kad sužinomėtume, kaip viskas baigiasi.

  1. Miesto apibūdinimas (sovietmečio ateizmo politika uždarė Bernardinus, Vilniaus peizažai, netikra miesto gamta: „Dar ne dekoracija, ne muliažas, ne butaforija, bet jau ir ne gamta.“) ir pasakotojo, kuris poetiškai save įsivaizduoja kaip šikšnosparnis, atskridimas pas Tūlą, į jos butą; jos aukštinimas

  2. Sužinome, kad pasakotojas pasakoja apie Tūlos praeitį

    1. Kur gyveno Tūla
    2. Užupis, jį supantys tiltai
    3. Pasakotojo pažįstami, šeima: Florijonas, Zigmas (pusbroliai) ir kiti
    4. Jurgio, su juoda barzda, charakterizacija
    5. Aurelita Bonopartvna, dėdė Hansas
    6. Šeima, nusitekimas prieš okupaciją
  3. Klaidžiojimas Užupyje, Domicėlė (Doma, Domcė), Tūlos močiutė, pasakotojo studijų laikais netikėtas susitikimas su Domicėle, užuomina apie pirmąjį susitikimą su Tūlą (lyginimas su gotikine Hiacinta Palangoje), santykių ilgį (savaitė)

  4. Apie meilę Vilniui, Užupio paveikslas, prisiminimai (Tūla, štai kas. Ji čia buvo, čia girdėjau jos kimų balsą, trapų juoką, čia jos mažytė laumžirgio galvutė žibėjo virš bekešo kalno ir virš mano galvos po kambario skliautu…). Vyno gėrimas, trys bernai iš nuobodžio, o gal menko piktumo sumušė pasakotoją, kuris pats už vyną atidavė savo laikrodį. 3 dienų vartymasis Herberto Šteino pusrūsyje. Netikėtas Tūlos pastebėjimas, pievutėje po Tūlos langais sėdėjo ir gulėjo būrelis ilgaplaukių. Karo meto paštas. Ashelmo firmos tėvo pilka užrašų knygelė (pradėta rašyti nuo 1945 m. rugsėjo 11 d. — po Japonijos kapituliacijos, o tėvas vis trankėsi po Austriją ir Vokietiją iki grįžimo į Vilnių). Pasakotojas vėl poetiškai save įsivaizduoja kaip šikšnosparnį ir skrenda į senąjį Tūlos būstą, prisimena ją, senąjį vandentiekį, skaitytojui aiškina, kodėl išmoko save paversti skraidančia pele — gyvybe su paukščio širdimi ir žvėries dantimis. (Pastaba: toje pačioje pastraipoje taip pat pasakotojas save vadina ir šikšnosparniu.) Kreipimasis į jau nebegyvą Tūlą. Apie mirtį ir Negyvėlių namus (tai morgas, kuris, anot jo, neatitinka daugelį reikalavimų), vieną kartą su Aurelita pro jos buto langą pamatė negyvėlį su išpjaustytu skrandžiu. Vienišumo tema: vieniša, regis, be tikrų draugų, bandanti užmigti Tūla ir pasakotojas ligoninėje (Antroji Sekcija) skaitantis knygas, irgi vienišas, nors jį buvo aplankę kiti alkoholikai. Vaizduojamas niūrus sovietinis miestas, kur daug apribojimų, liūdna egzistencija. Tūlą aplanko albanas litografas, ją fotografavo. Pasakotojas ir Tūla ant vieno tilto randa nužudytą jauną vyrą. Kitądien Tūla pasako, jog ji myli pasakotoją; bijo, nenori eiti į darbą. Vėl žavėjimasis Tūla, charakterizavimas.

  5. Praeitis.

    1. Gyvenimas prieš Tūlą.
    2. Valkatų gaudymo savaitės buvo sovietų valdžios bandymai suvaldyti girtuoklius, laikinai juos areštavo. Nesaugus gyvenimas ant gatvės, o žmonės, turinys stabilų gyvenimą varžomi vadovų ir bosų. Pasakotojas nori stabilesnio gyvenimo (dirbti medkirčiu), bet principingas ir užsispyręs, jo sovietinėje sistemoje nepasieks
    3. Žurnalistas profesionalas. Giriasi ir, regis, bando padaryti įspūdį kitiems girtuokliams.
    4. Pasakotojas sutinka bičiulį iš universiteto (Almae Matris / Alma Mater laikų), kuris irgi mėgsta gerti vyną, mėgsta džiazą, jo teta garsi menininkė, turi savo mažą kambarėlį, nesigiria kaip žurnalistas, neina į konflinktus, nutapė freską Rusų kunigaikščiai kloja savo vėliavas po kunigaikščio Kęstučio kojom. Kartu nuvyko į Klinikų g. esantį jo kambarį ir rūkė, gėrė, pasakotojas kalbėjo nesąmones. BIčiulis gyrėsi, kad pragyveno perrašinėdamas gaidas, ištisas partitūras (muziką). Pasakotojas buvo panašus, tiesą sakant, toks pat nusivylimas kaip jo bičiulis, bet bičiulis turėjo vietą gyventi, o pasakotojas — ne.
    5. Pasakotojas neplanuoja savo gyvenimo, laiko, tad nežinojo, ką kitą dieną darys. Bičiulis jam padovanojo 10 rublių (tai jam buvo rimti pinigai), jis nuėjo į kavinę Rytas, tai buvo šilumos ir reliatyvios ramybės salelę nejaukiame, alkaname, padrėkusiame mieste.
    6. Pakeliui sustoja ir nusprendžia susitikti su buvusia žmona Lavinija (ekspati, pačiutė) ir vaiku, nors pasakotojas šeimai padėti negali, berniukas gimė prieš 3 metus. Išsiskyrė ne tik dėl to, kad žmona susidėjo su komunistų partija, kurios nariai labai turtingi (žr. istorijoje terminą nomenklatūra), nors jai (ryžtingai moteriai) buvo labai sunku prisijungti prie partijos, o širdyje partiją kritikavo. Katerina Filipovna, budėtoja, viską žinojo. Pasakotojas už durų prisiminė praeiį, tarakonus prieškambaryje, kurie keletą metų čia gyvena. Romanas Būkas — kresnas, tamsiaveidis genijus. Aktai ir peizažai. Menininkas, inteligentas. Ir pasakotojas jį vertino: Buvau įsitikinęs — ne mano pačiutės minkštimai jį čia atvedė. Vienatvė. <…> Lavinija stryktelėjo nuo sofos ir iš po Būko pažasties ėmė šaukti: ji nepakęsianti!.. jos gimtadienis, ji čia šeimininkė. Čia tai ji klydo — šeimininkas čia buvo vienas — Būkas. Bet ji vis šaukė. Būkas taip nepyko, įmantriai pasakė, kad pasigailėtų pasakotojo, jis koks sustipęs! Poetas Ivanas Necariovas viską žinojo, pasakotojas net neprašė pinigų, jam ir taip 5 rb įdavė: Be galo mielas, paslaugus, amžinai besikremtantis dėl savo tautiečių pasipūtimo ir didybės. Jau buvau numatęs paprašyti Necariovo bent penkinės, žinojau, kad duos nė nemirktelėjes. Pasakotojas išeidamas pasisakė: Šūdas esi, Būke! — pradėjau. — Eini kaip nelabasis per lovas, dediesi išminčium, seksozauru, velniai žino kuo! O juk… Ir jis nebaigė. Iš jo juokėsi, nes pasakotojas gi valkata. Visi, netgi Ivanas ir jos draugė Iveta (paprasti rusų žmonės) iš jo tyliai juokėsi. Būkas padarė vienintelę klaidą — pabandė atsistojęs apkabnti mane per pečius. Alkūne jam smogiau nė nežiūrėdamas, pataikiau į pasmakrę. Būkas nugriuvo ant sofos, o kitą akmirką tikriausiai būtų mane užmušęs, bet spėjo tik perplėsti paskutinius mano marškinius — ir pasakotojas išėjo.
    7. Bohema — Snigo, šilta, drėgna, kovo pradžio. Pamąstė, kad gerai, jog jo berniukas miegojo, nors namo viduj galėjai uždūsti. — Kalbėjo apie apgailėtinos valkatos gyvenimo sunkumus: nerimas dėl kiekvienos valandos, valgio, vietos miegoti ir t.t. Negalima mąstyti apie savo niekingumą, savo bjaurų pavydą sotiesiems. Iš to pykčio pasakotojas sako: Paspyriau negyvą varną. Ilgainiui keičiasi valkatos pasaulėžiūrą, gyvenimas tamsoje ir be namų tampa lengvesnis. Turi prisitaikyti prie žiaurių naujų sąlygų kaip gyvūnas. Būna ir gerų momentų. Kai žmogui sukanka 30 metų, tada jis tiesiog benamis ir nebeturi jėgų gyventi normalų gyvenimą arba jau surado vietą gyventi. Pasakotojas neturi savo gaujos ar tvirtos draugų grupės, kuri jį palaikytų, nes ji ją irgi turėtų palaikyti: neturiu savos, „mirtinos“ šutvės, kuri mane remtų, pasitikėtų manimi, kaip ir aš turėčiau ją remti ir pasitikėti… aš jiems per senas, nuobodus, neryžtingas, jie nepatiki man savo slaptaviečių ir tuščių butų, jie pernelyg nepatiklūs, kad įsileistų į savo gretas pirmą pasitaikiusį… ir aš nelimpu, ne… <…> ne, geriau skęsti vienam, taip ir saldžiau, ir lėčiau grimzti į dugną…
    8. Nežino, kodėl, bet eidamas į Rytą nuo gaisrinės prisimina Kardoką (fleitistas, o ir klarnetistas, architektas, kaunietis, flegma), jis pašoko, vienu šuoliu stryktelėjo prie baro ir apvertė, bloškė ant grindų visus etažere sukratus stiklus, daug stiklų — gal šimtą, gal dar daugiau. Keturi ar penki aukštai — padėklas, stiklai, padėklas, vėl stiklai… Liko, žinoma, ir sveikų, bet šukių prikrito pilnos grindys. Zoselė (barmenė) paskambino milicijai, suėmė Kardoką ir pasakotoją, nors pasakotojas galėjo pasitraukti, pabėgti.
    9. Apie tai, kaip Tūla sutiko pasakotojas, pirmi įspūdžiai — Ryte sutinka Indėnę (barmenė Ryte. Citata: liekna, tamsi, stangri, stipri) ir atsisėda, geria. Nepažinojo tik dviejų iš trijų vyrų, kurie sėdėjo su juo. De Golis niūktelėjo pasakotojui į pašonę: Ei, maestro! Gal tu aklas! Kaip ji į tave žiūri! Viešpatie, kaip žiuri! Jau buvo vėlu. Pasakotojas dar net nepažinojo Tūlos, jos keisto vardo, jos gyvenimo. Bėgo. Iš pradžių jie kartu net nesakė nė žodžio. Pasakotojas sako, jog eina nusipirkti alaus, mano, jeigu ji jo palauks, tada tai bus tarsi koks įsipareigojimas. Ji stovėjo su žaliu maišeliu ir pasakotojas į jį įdėjo 5 Tauras alaus butelius. Galiausiai, Tūla atsakė: pats neškis, o pasakotoją nustebino jos balsas, vis dar net nežinojo jos vardo. Tūla balsu, kurio nuo tol aš jau niekad nepamirau sako: Einam pas mane. Petryla jos šeimininkas. Po keletos minučių jį grįžta: Tu senas mano pažįstamas. Dvejus metus nesimatėm! Su viskuo pasakotojas sutiko, įėjo vidun: Virtuvėjė sukosėjo — vyriškas, sunkus rūkauliaus kosulys. Aha, pons Petryla! Tada pasakotojas dar nieko nenujautė.
  6. Suprantame, kad pasakotojas kalba ateityje, 15 metų po tos drėgnos kovo savaitės.

    1. Tūlos paveikslas: pasakotojas ją prisimena kaip vienišą, todėl su ja susipažino.
    2. Vyrauja pasakotojo manija (angl. obsession) ir įkyrios mintys apie tai, kaip jie kartu buvo laimingi tą savaitę, negalėjo paleisti vienas kito, niekada pasakotojas toks laimingas nėra buvęs. Pasakotojas buvo dėkingas ir už jos butą, skurdžią bet savitą aplinką.
    3. Kaip mongolai, jie greitai susidraugavo ir įsimylėjo.
    4. Vaikystėje pasakotojas gyveno provincijoje, joje gyveno ir Tūlos giminės.
    5. Beveik visą savaitę kartu praleido Tūlos bute, išėjus Tūla visada įsikibdavo į pasakotoją.
    6. Penktadienis. Ketvirtą dieną gavo atsitiktinų pinigų (70 ir dar keletą rublių) iš vertimo, invalidų žurnalo. Tema: savižudybė — ne išeitis (arba kažkas panašaus). Su Tūla išėjo į pusiau tuščią kavinę Daina. Kavinėje Tūla vienąsyk paklausė, ar pasakotojas ją tikrai myli. Ten vienas vyriškis pasipiktino dėl viešas meilės demonstravimo, bet buvo piktas dėl to, kad grįžo iš morgo, jo sūnus pasikorė praėjusią dieną. Tai galėjo būti ženklas, kad jie turėjo išsiskirti.
    7. Minima, kad šeštadienį išvyko iš Vilniaus.
    8. Grįžo namo ir klausėsi klasikinės muzikos, kuri girdėjosi iš Petrylos tuščios virtuvės. Jie užsidarė, nekreipė dėmesio į išorinį pasaulį. Romantiška. Pasakotojas žinojo, kad ją galėjo prarasti bet kada. Jie gyveno. Kodėl Tūla anksčiau negyveno? Iš Tūlos neverbalinės kalbos (kūno judesių, apkabinimų) pasakotojas suprato, ko norėjo Tūla: ar tylos, ar veiklos. Intymus epizodas. Prabyla apie darbą: regis, viršininkai norėtų, kad Tūla išeitų iš darbo, nes jos darbininkai tenai nemėgsta.
    9. Pasakotojas vis grįždavoo pas Tūlą, ją supančią aplinką.
    10. Pasakotojas jį apibūdino kaip (6 skyriaus pabaiga) nesveiką fermentų gamyklos darbuotoją. Tęsia: Petryla tuomet buvo dar nesenas palyginti vyriškis, bet irgi jau pažymėtas — vis garsiau duso, kosėjo, spjaudėsi… O koks senas jis man tada atrodė! Dabar gi aš jau pats beveik prisivijęs aną Petrylą! Atrodė jis pūzras, piktas, kandus, palaidojęs dvi žmonas, o šlakuotą liesą sūnų išleidęs į kariuomenę. Petryla buvo kilęs kažkur nuo pamario — nei senas namas, nei prošal gurganti upelė jam nekėlė jokių sentimentų. Mudu sėdėdavom virtuvėje prie butelio, bet apie Tūlą niekad nekalbėdavom. Tam tikra prasme abu buvom jos atstumti. Pasakotojas jį nelaiko blogu (jam vienąsyk davė buto raktus, nes niekas nesinuomojo patalpos), bet supranta, kad girtuokliavo iš nuobodžio, kartais atsivesdavo moterį, kuriai turėjo vietą apčiupinėti. Bet jis nepasiilgo Tūlos, nors buvo panašumų tarp jo ir pasakotojo.
    11. Po dviejų savaičių atsirado nuomotojai, kurie atėjo su portfeliais (portfolio, dgs.) ir pastatė 500 rb ant stalo. Merginos (baltoji Dovilė ir rudoji Joana) buvo tapytojos. Beveik įtikino Petrylą nusirengti ir joms leisti jį nutapyti nuogam. Dovilė pasakotoją provokavo, skatino stambių krūčių glostinėjimą, tad aš nebeištvėriau — išbarškinau ją čia pat, šalia knarkiančios bičiulės, toji nė nenubudo.
    12. Po to ilgai pasakotojas Tūlos buvusiame bute nesilankė, po metų duris atidarė visai nepažįstama mergina. Tuomet Petryla buvo ligoninėj. Pasakotojas vis prisimena jos didžiulę krūtinę. OK. Tai buvo Ofelija, matė jį Skargos kieme, pasakotojas šnekėjosi su jos dėstytoju. Lituanistė Ofelija Ordaitė juo pasirūpino (nuvalė veidą, regis, su juo miegojo) ir kvietė sugrįžti, jei nori, nes ji norėjo, kad jo gyvenimas pasikeistų ir į gerą pusę: Nuo šios dienos aš nergersiąas!. Skaitė ji savo trapią lyriką. Tai buvo paskutinis jo vizitas į namą su apsida. Po kelių metų, grįžęs iš Girtuoklių kalėjimo, žiūrėjo į jos langą. Tamsa. Širdgėla. Instituto darbuotojai susirūpino, nes jam dar nebuvo ataugę plaukai, o jis atrodė įtartinas.
  7. Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats susigalvojau — iš tikrųjų tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos ir negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų. Arba: esu tau dėkingas, kad tik vieną savaitę mudu gyvenom kartu, kad toji savaitė atstojo — man, žinoma, tik man! — ilgus metus. Pasakotojas negali pamiršti Tūlos. Poetiškas sąmonės srautas.

    1. Daiktai, liudijantys Tūlos buvimą (Yra keli trumpučiukai laiškai, koklio nuolauža iš tavo senojo būsto, yra galiausiai brolio daryta nuotrauka — beveik visas tavo veidas šešėlyje, viena ant kitos atsainiai užmestos kojos gėlėtomis kelnėmis, prietema.)
    2. Toliau charakterizuojama Tūla.
    3. Valentinas: pedantas
    4. Kapinės, rodos, išsigandusi Tūla.
    5. Tūla netyčia parodo krūtis.
    6. Pasakotojas sutiko su Tūla traukiniu nuvykti į Antrąjį miestą, kad pasakotojas susitiktų su Tūlos tėvais. Tai buvo, kaip vėliau pasakė Tūlos brolis, klaida.
      1. Tūla papasakoja apie estą, kuris jos namų palėpėje pasikvietė lietuviškas merginas, linksminosi. Palėpėje buvo beveik nebegrojantis klavikordas (muzikinis instrumentas).
      2. Pasakotojas valkata ir tikrai negyvena stabilų gyvenimą, į jį Tūlos tėvai net nekreipė dėmesio ir neklausė apie jo ateitį, praeitį, nieką. CITATUOTI
      3. Tūla palaipsniui pasidarė vis labiau ir labiau nelaiminga. Pasakotojas naiviai manė, kad viskas pasitaisys. Tą naktį jie pirmą kartą miegojo atskirai. Pasakotojas palėpėje, Tūla kažkur šiame tipinio Antrojo Miesto buržuaziniame name. CITATUOTI Viskas buvo nuspręsta, ryt pasakotojas atsisveikins su Tūla, nes jausis įžeistas. To skausmo iš pradžių net nesupras, nesupras, ką prarado. Jis vėl bus valkata ir gyvens pavojingai (itališkai, vivere pericolosamente, Musolini). Akivaizdus gailesys: nereikėjo Tūlos paleisti nei sekundei.
      4. Sančiai, pasakotojo draugas žaidžia azartinius žaidimus kortomis, jo draugas net nesupranta, kiek pasakotojas rizikuoja, gyvendamas gatvėse: Ot gaila, kad bijai rizikuoti! Ot, ot, ot! Nė nenujautė, kaip aš lošiu ir rizikuoju — kasdien, kasdien, kasdien!
      5. Kitą dieną bridžo asas paskyrė man „premiją“. Tiesa, šimtinė su Leninu Antrajame mieste net ir anais laikais nebuvo kaži koks pinigas, bet man tai buvo tikras turtas! Duona su sviestu, kumpis, dešra, degtinė, vynas, alus, bilietai į pasaulio kraštą ir netgi truputėlį toliau.
      6. Erna: Seniai bebuvau sutikęs tokią girtuoklę kaip šita Erna. Anksčiau tokia, rodos, nebuvo. Studijų bičiulė, kažkada vienoj kompanijoje trankėmės po Karpatus. Dabar energinga, be galo emancipuota senmergė, chemikė, dirbo čia restauracinėse dirbtuvėse. Erna gėrė kaip vyras, bet iki galo nesmigo. Tiesa, skeryčiojosi, bevyzgojo, gyrėsi, kaip ir visi girtuokliai, ką padarysi. Kiek vyrų raitęsi po jos kojom! Kaip jie verkę, maldavę! […] Bet man jau neberūpėjo, ar ji tikrai galėjo ištekėti už kažkokio akademiko, ar ne. Man ji buvo ne moteris — laiku pasitaikęs sugėrovas. Buvom jau girti ir vis tiek gėrėm.
      7. Erną į Trečiajį miestą — Klaipėdą — pakvietė Robertas, aukštaūgis gražuolis odiniu paltu, odine skrybėle ir odinėm pirštinėm. Jis, be to, Architektas, fachverkinės architektūros specialistas. Tokie moka bent dešimt frazių angliškai ir rūko ggeras cigaretes. Šaltas ir mandagus. Oda ir blaivystė! Ji atsisakė: eikit visi šikt, niekur aš nevažiuosiu! Robi, vežk tu jį iš čia! — rodė į mane. Erna agresyviai purtė galvą. Pasakotojas susiruošė keliauti: Malonus, ramus balsas. Ne, ir tokio egzemplioriaus senai nebuvau sutikęs — valkataudamas, matyt, tikrai nutolau nuo padorių žmonių: visur man veidenosi tik sotūs miesčionys,, pliuškiai ir nuoširdžiai nekenčiami protmaišiai, protmaišiai — dažniausiai. […] Pakštelėjau Erną į žandą: sudie, motin maitintojaĄ Netek4k niekad, gal kada vėl užsuksiu, lauk! O ji: nebijok, triperiuko negavai, kiškuti! Ir rūgščiai šyptelėjo. Taip, be makijažo jos amžiaus tetos jau nekaip atrodo.
      8. Pasakotojas norėjo keliauti kuo toliau nuo Kauno, juolab Vilniaus. Pakeliui jis pamatė moterį, kuri atrodė kaip Tūla… deja, tai buvo vyresnė moteris. Tai, ką ar vaidensis visi, visur ir visada!? Robertas padavė lydytą sūrelį ir kamščiatraukį — [anot pasakotojo] aukso žmogus! Kėlionės metu jis gėrė vyną ir rūkė.
      9. Netikra valkatėlė Klaipėdoje su noru režisuoti, vaidinti, mylėti, negėrė: pavardė latviška — Rododendra Rozenbliumė, adresas — Kulių septyni, trys. Tik neabejotinos latvių kilmės Šiaurės Lietuvos ūkininkas galėjo išrinkti savo gležnam ūdikiui tokį vardą. Draugužiai ją vadino Rode. Rodė tarėsi studijuojanti masinių renginių režisūrą. […] panaši į pasišiaušusią pajūrio pempę, be galo draugišką, sukalbamą ir beveik su visais linkusią aktyviai bendrauti. Tos reikalavo pati jos profesija — masiniai renginiai. Man ji kliuvo netikėtai ir dovanai, kaip ir viskas valkatai. Andai į Vilnių Rodė tranzitu atlyėjo jauną rusų poetą, genijų, aišku. Jau kelyje Rodė su Denisu — toks poeto vardas — gerokai nukaušo […] įsigeidė aplankyt savo buvusią gražuolę žmoną ir sūnų Salvadorą — nujaučiat, žinoma, kieno šlovei šitaip pavadintą… […] Štai kokia buvo toji Kulių vartų gyventoja. Narsi, itališka, be galo smalsi masinių reginių režisierė. Rododendra! Galgi neišvarys?
      10. Neišvarė, parodė Olyvą (Olivija, nuvedė į kitą gatvės pusę pas savo draugę - liūdno, putlaus veido blondinę). Olyva, pasirodo, irgi ruošėsi tapti režisiere, tik niekaip negalėjo išsirinkti, kokį veikalą statyti - linksmą ar liūdną? […] Apkūni, niūri, nuoširdi. Netgi nelabai ištvirkusi. Gyvenau ten gal savaitę — tik trečią naktį ji pakvietė mane į savo patalą: man rodos, mudu jau pradedam susidraugauti? Bet pūkštė iš širdies. Palydėjo mane ir į traukinį — jau iš tolo pamačiau Denisą, vėl vykstantį aplankyti Salvadoro. Olyyyyvaaaa! — suklykė jis, išvydęs mudu, anei kiek nenustebo. Jis kalbino važiuoti ir Olyvą — greit, lipam, liuks, nueisim pas Begbį, pas Runkelį, a? Olyva? Bet Olyva nevažiavo. Prašė, kad aš parašyčiau jai bent vieną laišką — ji renkanti visus. Buvo pusmetriu už mane aukštesnė ir centneriu sunkesnė. Visąlaik filosofiškai nusiteikusi, kartais net mylėdamasi. Trumpam išėjusi, visuomet grįždavo su vynu ir kiaušinių dešimtimi. Baskišlco omleto specialistė.
  8. Kreipiamasi į Dominę, kalbama apie: Nebėr ko slapukaut: Antrasis skyrius buvo menkai užmaskuota alkoholikų gydykla — ligonlapyje dažniausiai būdavo įrašoma, kad tokiam ir toldam žmogui sutrikusi centrinė nervų sistema.

    1. Jis buvo iškart užrašytas į eksperimentinį seansą, regimas liesas, nervingas daktaras. Glėbas, krovikas iš „Krasnūchos”, seanso metu gulėdavęs mano de- šinėje, neretai net užknarkdavo - mūsų visų siaubui ir savo paties nelaimei. Mane imdavo juokas, bet psichoterapeutas, piktai riktelėjęs, dar bakstelėdavo Glebui į nuogą pilvą ir pra- dėdavo antrąją eksperimento dalį: kupinu patoso aukštu bal- su imdavo karštai plūsti degtinę, vyną ir alų, butelio kaklą lygindamas su speniu; jo akys tikriausiai kibirkščiuodavo. Mes šito nematydavom - būdavo įsakyta gulėti stipriai už- simerkus ir nekrustelėti, antraip viskas nueisią velniop. Tik vargu ar jis pats patikėdavo savo įtaigos galia

    2. Pasakotojui neretai sunku užmigti, čia Antrajame skyriuje jis rašo laiškus Tūlai, bet jų nesiunčia: kai jau nebeįstengdavavu užmigti ir niekur nerasdavau sau vietos, ateidavau čia su bloknotu - užsirašydavau kai kuriuos įspūdžius, bandžiau sudarinėti aiškinamojo slengo žodyno minimumą, bet užvis dažniau rašydavau laiškus tau, Tūla, - jų jau nebeišsiųsdavau… ir ne vien dėl to, kad nežinojau jo- kio tavo adreso… Žodžiu, jis rašė daug, rašė ir poeziją, kuris, rodos, Tūlai patiko:

      Tarsi nuodas voro siūlas Tįsta per tamsias gatves, Kur lunatikus iš Tūlos Mėlynom karietom veš…

    3. Glėbas privertė pasakotoją gerti, nors jis ilgai buvo negėręs. Rytą rado jį negyvą, žmonos reakcija: širdį veriantys Glebo žmonos verksmai - trečia diena ji nesitraukė nuo mūsų barako durų, netikėdama, kad jos Glebčiko čia jau nebėra. Rodos, ją jau ruošiasi patalpinti į moterų skyrių - ji mat ne tik rauda, bet ir maukia atsineštą vyną. O dar sako - niekas girtuoklių nemyli. Myli, girtuoklius myli tokie patys girtuokliai, ir kaip jie rauda netekę artimųjų.

    4. Pirmą kartą pasakotojas čia įsivaizduoja save skrendantį, kad tiesiog pamatytų Tūlą.

    5. Kitą dieną išeina į Vilnių, labai tamsu, rodos, niekad taip nėra buvę tamsu. Savęs nekenčia: naudos iš manęs jokios ir niekam. Daugeliui atrodo priešingai - esu žalingas, naikintinas, privaląs kelti piliečių nepakantumą; argi epizodas Antrajame mieste nepatvirtina šito? Pasakotojas apibūdina Antrosios sekcijos baraką kaip mano ėdžios ir mano guolis.

    6. Netikėtai sutinka Tūla pasvaikščiojant: Niekas nezvimbė mano blaivioje galvoje, neturėjau jokių tikslų ir nieko netroškau sutikti. Ėjau, ir tiek. Ir prospekto gale, jau už aikštės, kaktom susidūriau su Tūla - ji ėjo viena, lygiai tokia pat kaip ir visi - ką tik ištrauktas iš vandens skenduolis. Tikrai susidūrėm - ji murmtelėjo „tsiprašau!” ir buvo benueinanti; sulaikiau jos lėtą rankovę, tada atsisuko ir pažino. Sveikas, sveikas, sukrutino patinusias lūpas, sveikas… einam kur nors? Bet į parankę neįsikibo. Vienintelis pasikeitimas? Ne.

    7. Kartu apsilanko pustuštėje kavinaitėje, prie baro. Pasakotojas geria kavą ir vermutą (vynas). Nesvarbu, apie ką kalba, pasakotojas tiesiog džiaugėsi, kad galėjo su ja būti ir paliesti ją, jos vyšninę suknelę, kuri beveik juoda. Apibūdinami ir kiti kavinės žmonės. Tūla sako, kad galbūt kažkada jį įstaigoje aplankys, žinoma ne naktį. Tada ji greitai pasišalina, kad pasakotojas net neturi galimybės paklausti, kada, bet jis laimingas, nes tiek jam tereikia malonės gyvenime: keletos valandų su Tūla: Taip menasi man tas „neorealistinis”, itališkas vakaras, nykesnio nesugalvotum, o vis dėlto!

    8. Grįždamas į Antrąją sekciją, suprato, kad durys jau bus užrakintos, o jeigu supras, kad pasakotojas ir gėrė, išmes. Jo laimei, jį sutiko seselė, kuri jį atpažino kaip Domicėlės… Domičiūtės pusbrolį. Pasakotojas net nežino tam tikrų jos gyvenimo detalių (pavyzdžiui, kad įsimylėjo jau susituokusį ir užsispyrusį estą). Seselė pamiršo apie tai, kad pasakotojas pažeidė taisykles, o jam iš tikrųjų net nerūpėjo. Su juo buvo elgiamasi skirtingai, jis buvo išskirtinis: kai ėmiau dejuoti, kad man baisiai trūksta mažo lašelio, ji atsiduso ir įvarvino į menzūrėlę lašeliuką gryno spirito, praskiedė jį vandeniu iš mūsoto grafino ir padavė: te, sprok! Bet nepiktai, nepiktai…

    9. Prabėgo savaitė ir Tūla jo neaplankė. Vyriausiasis daktaras pakvietė pokalbiui: Brolis man viską papasakojo… na, supranti, kad tu… toks ubagas. - Jis pabandė sukrizenti. - Praėjo keturiasdešimt penkios dienos, jau daugiau net… Tylėdamas žvelgiau į jį. Tiek truko gydymo kursas, numatytas specialistų - keturiasdešimt penkias dienas. Išrašysiu tave, - pasiryžo gerasis žmogus. - Ryt. Pagyvenk savaitėlę kur nors, gerai? Na… gersi, negersi… kaip tau išeis. Geriau, žinoma, negerk! O pirmadienį vėl ateik, priimsiu. Šiandien dar pabūk. Tik gera tikriausiai linkėjo man šitas neurasteniškas, kaip vėliau patyriau, savaip nelaimingas vyras, bet ir jis nebuvo visagalis, ne.

    10. Vėl netikėtai pamatė Tūlą, ji atrodė nepatenkinta, palaukė, kol susitvarkys savo dokumentus kokį pusvalandį, po to tyliai nužingsniavo į kavinę Rytas: Išėjau į kiemą, užsirūkiau po rudu kaštonu ir jau iš tolo išvydau žvyruotu takučiu atskubančią Tūlą. Net prigulus lėkė į bjauriai žalias raštinės duris. Taigi ne pas mane. Širdis vėl ramiau sutuksėjo, kraujospūdis pasidarė normalus. Ne pas mane. Tik į raštinę. Šūktelėjau. Atsisuko, prisimerkė, pažino. Palaukė, kol prieisiu. Atrodė gerokai suirzusi, gal net įtūžusi, nors šnekėjo pusbalsiu, kaip visada.

    11. Tūla turėjo atsigulti į Pirmąjį skyrių, bet dėl to, kad pasakotojas buvo netoli Antrajame, atsisakė idėjos. Dabar Tūlos paveikslas pradeda tapti kuo mažiau romantiškas, o piktas… Tūla atsisveikino, apsisuko ir nežiūrėdama atgal ėjo savo keliu, vis greitėjančiu tempu.

      1. tu, Tūla, turėjai atsigulti į Pirmąjį skyrių pas lengvus pamišėlius ir romantiškos depresijos gniaužomus nevykėlius. Bet tavo motutė, patyrusi, kad net čia velkasi mano niūrus šešėlis - tu juk niekad nuo jos ničnieko neslėpdavai, ar ne? - kaipmat atsisakė šito plano… Taip, Tūla, tu tik per mane išvengei pieniškos sriubos vakarienei, MGB į veną, kvailų praktikantų su testų aplankais…
      2. Nieko nebūtų mums išėję, vis tiek nebūtų - sušukai staiga taip piktai, kad aš krūptelėjęs nuslydau ant grindų; pirmukart girdėjau tokį piktą, žemą tavo balsą, Tūla, kaip jis skyrėsi nuo visų ild tol girdėtų atspalvių, niuansų, moduliacijų […] ar matai, aš verkiu! Didžiuokis!
    12. Į Antrąjį skyrių pasakotojas nebenorėjo sugrįžti. O kitą savaitę jį suims į Girtuoklių kalėjimą, nebeišleis į lauką. Su Tūla nebesimatė tris metus, o kai pasimatys — tai jau bus paskutinis kartas.

  9. Girtuoklių kalėjimas, kuris buvo baisesnis už Antrąjį skyrių ir panašus į koncentracijos stovyklą, pasakotojas instituciją vadina ir lageriu, laiškai Tūlai ir meilė Vilniaus panoramoms (Vilnius, nors ir gerokai nutolęs nuo Baltijos, turi didelį pranašumą ir prieš išdidžias pajūrių sostines.) **Girtuoklių kalėjimo bruožai:

    1. Prievartinis ir beprasmis darbas prie konvejeriaus (Šarka per pustrečių metų uždirbo 30 rublių). Per 6 mėnesius pasakotojas sugebėjo persilaužti (literatūrinis kontekstas: panašiai gavosi ir su Baliu Sruoga, kad prasimušė į tam tikrą geresnę poziciją.) ir pasiekti karjeros viršūnę: dirbo institucijos bibliotekoje, kurioje, skirtingai nei kitiems kalėjime:
      1. nebuvo nuolat tikrinami stalčiai, todėl jis galėjo paslėpti tam tikrus dalykus draugams (žiedas, laikrodis, pinigai, butelis)
      2. priklausė sočiai Ūkio brigadai
      3. galėdavo kone kasdien išeiti į miestą.
    2. Gydymo procedūros: nieko labai naujo jie ir čia neįstengė sugalvoti: iš pradžių irgi vimdydavo, tik jau žiauresniu, priverstiniu būdu, pasitelkę apomorfino injekcijas, o vėliau, kančioms einant į pabaigą, versdavo ryti kokčius baltus milčiukus, kurie dar ir šiandien, ko gero, atsirūgsta mano kepenims. Baltus chalatus medikai užsivilkdavo tik retkarčiais […] O kur dar privalomas „gydymo kursas” - apomorfinas į raumenis ir stikliukas degtinės ar vyno tuojau po to. Gerti būdavo būtina, antraip nelabai kils šleikštulys… Nuo injekcijos kaipmat sustangrėdavo varpa, tik vos sukilus geismams, juos nustelbdavo begalinis tąsymas, galvos kvaitimas,- vėmikai ir čia buvo aukštai vertinami ir netgi turėdavo privilegijų - neoficialiai jiems buvo leidžiama gerti čefyrą.
    3. Siniūgom” vadino jie mus, ligonius, mat buvom aprengti mėlynom palaidinėm, mėlynom plonom kelnėm, maukšlindavomės mėlynas beretes, o žiemą į darbus traukdavom su mėlynom šimtasiūlėm.
    4. Nehumaniška aplinka: šitoje negali apsimesti, kad esi kietas ar dar kažkas, kaip ir armijoje arba tikrame kalėjime, žmogus parodo savo perkeltine prasme tikrąjį kailį. Kaliniai čia buvo tiek nuskurdę, kad negalėtų, grįžę į „laisvę”, išgyventi nei savaitę.

    **_kai garsiakalbis imdavo_** _per visa zona **vardinti paleidžiamus laisvėn girtuoklius**, vargšai būtų įmanę užsikimšti ausis, taip **bijojo išgirsti savo vardą pavardę**! Kurgi jie iš čia galėjo eiti - išsižadėję, išsižadėti, **pusgyviai**, **benamiai**, **niekam seniausiai nebepavojingi** - nei kitiems, nei sau. Pats mačiau, kaip **Daugų miestelio gyventojas Šarka, išgirdęs apie savo paleidimą, pasislėpė tokioj lyg šuns būdoje po laiptais**, kur buvo laikomi šluotražiai ir skudurai - **tris dienas iš ten niekur nelindo**, virkavo užsisklendęs iš vidaus, besiartinantiems kalifaktoriams **grasino nusižudysiąs** ir, ko gero, būtų taip ir padaręs, bet jį apgavo, **pažadėjo palikti lagery, tegul tik išlenda pavalgyti**! Peralkęs Šarka užkibo ant šito jauko, išlindo - žilas, įdubusia krūtine, smailu, apšepusiu smakriuku. Jį tikrai pavalgydino, tikrai davė žadėtus du pakelius „Primos”, [cigarečių — aut._ Edukamentas.lt pastaba] o tada iššveitė už vartų, iš paskos nusviedę ant sniego šimtasiūlę, ryšelį ir voką su trisdešimčia rublių - tiek jis čia užvargo per pustrečių metų!

    Be to, jeigu tu esi benamis, tai atrodo situacija nebloga, nes gauni: 1. nemokamą maitinimą 2. nemokamą lovą 3. nemokamus drabužius 4. neįdomu, bet vis tiek kažkokį dažniausiai nesunkų darbą 5. Dar viena Vilniaus panorama, už juodų šviesą blokuojančių užuolaidų, tai vėl pažadino ir nustebino pasakotoją. Tai nutraukia garsiakalbiai, pasigirsta kvietimas sutikti komandos/brigados lyderį. 6. Pasakotojas: _Tik vėliau **iš bibliotekos manė išėdė striukas kapitonas**, toks **pusmokslis Andeika** - ir iš kur tokia pavardė? […] Juk net savikritiškai pasižiūrėjus buvau visai pakenčiamas bibliotekininkas, bent kontingentas buvo manimi patenkintas. **Buvau ir gan savarankiškas** asmuo šitoj uždaroj erdvėje - netgi galėjau planuoti savo dieną, kartais ir naktį, o šiaip jau keičiau knygas, dalijau nučiurintus, nebeįskaitomus detektyvus, segiau laikraščių komplektus ir laukiau vasaros - žiedų ir laisvės!_ 7. Dar daugiau pasakotojo negatyvų: **_buvau nuolat prislėgtas, niūrus, irzlus_** _kaip vabzdys nutraukytais sparneliais. Bene labiausiai slėgė tai, kad čia jau **niekur nebegalėdavai pabūti vienas** - net iš nuošaliausio kampučio pažvelgdavo tokios pačios piktos akys - o tau čia ko?_ 8. _Pirmas laiškas Tūlai: Tą pavasarį ir parašiau tau - jūs tebegyvenot Antrajame [Kaune — aut._ Edukamentas.lt pastaba], o adresą aš visai nesunkiai sužinojau mieste iš tos ilgakojės su getrais: net keista, kad ji iškart pasakė, atmintinai išpylė: tak tak, talc, talc! Pasakotojas parašė ilgą, nuoširdų ir beprasmį laišką, pridėjo ir Pedro sukurtą karikatūrą, kurioje pasakotojas atrodė kaip tipinis alkoholikas. Įsižeidė, bet buvo ir nustebintas: juk taip ir yra. Taip pat nupiešė ir pats per linksmą paveikslėlį. Parašė, jog nelaukė atsako, bet, žinoma, atkakliai laukė ir visada tikrindavo, kada gautų žinią iš Tūlos. Kadangi galėjo išeiti į miestą, ten išsiuntė laišką, kiti turėjo (a) arba pereitą cenzūrą, (b) arba įduoti laišką eksžurnalistui ir mėgėjui poetui Inocentui Vaclovui Venislovui, itin jautriam neteisybei ir smurtui vyručiui 9. Pasakotojo draugai: Pedro, eksskulptorius, vienas iš tų, kuriuos aš nuoširdžiai mėgau, dirbo kur kas meniškesnius darbus. Kad ir židinio grotas bei įnagių komplektą pačiam lagerio viršininkui Vaidevučiui Tribandžiui. 10. Daugelis būtų gyvenę kuo puikiausiai, jei ne „šustriakai” - lėtiniu alkoholizmu nepagydomai sergą dažniausiai atletiško sudėjimo besmegeniai jaunikaičiai. Neradę įkalčių įgrūsti juos į perkimštus kalėjimus, „organai” dėl viso pikto įkišdavo juos į Girtuoklių lagerį - gėrė tai juk visi aliai vieną! […] Beveik visi „šustriakai” buvo gausiai tatuiruoti 11. Išėjęs nusiųsti laišką mieste taip pat nusprendė nueiti į kavinę, bet ne tam, kad gertų ir sutiko Romaną Būką, kuris jį privertė gerti pirmą kartą po šešių mėnesių, veidas netgi kitoks tada atrodė. Kad galėtų grįžti, Būkas jam įdavė 10 rublių. Grįžęs į Girtuoklių kalėjimą, kai jį patikrino, surašė ir 5 rublių kyšio neužteko (nors tiek dažniausiai užtekdavo iš kitų), todėl prarado patogią kėdę bibliotekoje ir tris dienas praleido Girtuoklių kalėjimo požemiuose. Kavinėje Būkas atsiprašinėjo, bet pasakotojas galvojo tik apie Tūlą, ne apie seną žmoną ar ką, bet Romanas juo tikrai susirūpino, sako esą jis vienintelis pasiryžęs išgyventi Girtuoklių kalėjime, ten turi būti visi jo tipai. 12. Ir tik pačioje balandžio pabaigoje Pedro atnešė man tavo voką: matyt, išbalau, nes Pedro padėjo laišką ir nieko neklausęs išėjo. Trys sakiniai: „Laišką gavau. Atsiųsk tą eilėraštį - „…kai lunatikus iš Tūlos mėlynom karietom veš…” Būk sveikas! Tūla.” Parašymo vieta, data. Viskas. 13. Tada jis pradėjo jai rašyti kasdien. Vieną sykį net parašė: aš vis tiek tave myliu. Tyla. Birželį pasakotojas pabėgo iš Girtuoklių kalėjimo, bet pats grįžo, kad nereikėtų sėdėti ilgiau — metus. 14. Ir tada atėjo antrasis tavo laiškas, irgi trumpas, bet su klausimu gale: „Tai ką man daryti?” - klausei tu. […] Vėl rašiau tau ir rašiau, bet tik vėlyvą rudenį (man dar kartą pridėjo devyniasdešimt dienų!) atėjo priešpaskutinis tavo laiškelis, jį visai nesunku buvo išmokti atmintinai: „Prašau man nerašyti. Tūla.” Žinoma, parašiau tuojau pat, bet dabar jau vien iš įpratimo vaikštinėjau į rūsį 15. Jei didelis skydas su užrašu „Kiekvienas yra savo laimės kalvis!” kieme atrodė juokingai, tai kuklesnis transparantas šitam rūsyje, viršum vargdienių galvų, nuteikdavo iškart liūdnai: „Gersi be saiko, mirsi be laiko!” 16. Pasakotojas svarstė, ar išėjus į laisvę įsidarbinti kroviku „Litenergosnabe", taip vadinosi ši nemaža bazė netoli Geležinkeliečių kultūros rūmų. Pasakotojas vengė miesto, nes SSRS vadovavo naujas komunistų partijos sekretorius po Leonido Brežnevo mirties — tai Yuri Andropov. Tai reiškia, VEIKSMO DATA — 1982-1983 m., minima jo politika ir šito lėktuvo atakavimas:

Dar daugiau

VDU dėstytojo Mindaugo Grigaičio paskaitos tiems, kurie nori pasiekti aukštesnįjį lygį

Aprašymas. „Tūla“ – meilės romanas, vienos savaitės meilės istorija, kurią išgyvena valkataujantis rašytojas, pašalintas iš universiteto, girtuoklis. Veiksmas vyksta apleistame Vilniaus Užupio griuvėsių rajone. Šio romano pagrindu menininkai Užupyje įsteigė savo valstybę. Romanui būdingas barokinis kalbėjimo būdas, formų netolygumas, pakylėtas veikėjų emocingumas, vidiniai prieštaravimai, būsenos netikrumo ir fantastiškumo pojūčiai, nesugebėjimas išreikšti emocijas natūraliai ir paprastai.

Svarbiausias šios istorijos personažas – paprasta, tačiau subtili mergina Tūla, kurią prisimena ir apie kurią pasakoja pagrindinis romano veikėjas. Nuo pirmųjų iki paskutiniųjų romano puslapių pasakojas, autoriaus alter ego, įtaigiai kuria intymią atmosferą, atskleisdamas pačius slapčiausius savo ir Tūlos meilės istorijos niuansus, negailestingai apnuogindamas savo nuopuolio istoriją.

Romane pinasi Vilniaus senamiesčio, sovietmečio realijų vaizdai ir intymus žmogiškųjų ryšių pasaulis.

💖 Nusiųskite žinias draugams!

Daugiau tokio turinio

Tik Literatūra

Visos pamokos ir konspektai →