← Literatūra

Jonas Aistis - Aleksandravičius

XX a. neoromantinkas, poetas, išeivis.

3 min (552 ž.)

12kl neoromantizmas poezija

[Nuotrauka] Iliustracija
Aa

Biografija

Trumpai: baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją. VDU studijavo lituanistiką, dirbdamas raštininku Žemės ūkio banke. Studijavo prancūzų k. ir literatūra Grenoblio universitete. Dirbo „Laisvosios Europos“ radijuje, rengė okupuotos Lietuvos laikraščių ir knygų analitines apžvalgas, dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone.

Jonas Aistis (tikroji pavardė – Aleksandravičius, iki 1940m. pasirašinėjo Kossu-Aleksandravičiumi ir Kuosa Aleksandravičiumi):

  • 1904 - 1973
  • Augo kalvio šeimoje
  • Mokėsi Rumšiškių pradžios mokykloje
  • Vėliau — Kauno „Aušros“ gimnazijoje
  • 1926 m., mokydamasis gimnazijoje, pirmąkart išspausdino „Gegutėlė“ žurnale „Ateitis“
  • Tada ir išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Eilėraščiai“
  • 1927m. įstojo į Kauno universitetą studijuoti lituanistikos; +
  • Gavo Valstybinę premiją už „Užgesę chimeros akys“
  • 1936 m. gauna Švietimo ministerijos stipendiją
  • Vyksta studijuoti į Prancūziją (kalbą ir literatūrą)
  • Lietuvoje taip ir nebaigė universiteto
  • 1946 m. persikėlė į JAV
    • Marianpolo kolegijoje dėstė lietuvių, ispanų, prancūzų k.
    • 1952 m. Niujorke dalyvavo Laisvosios Europos komitete
    • 1958 m. dirbo JAV Kongreso bibliotekoje
  • Mirė Vašingtone
  • 2000 m. perlaidotas Rumšiškėse
  • Po emigracijos sukurta poezija skiriasi: joje vyrauja Tėvynės meilė, ilgesio motyvai, kaltė dėl paliktos ir negintos Tėvynės
  • Aistis kuria lyrinį eilėraštį, kuriame dominuoja lyrinio subjekto skausmas ir kančia
  • Mėgsta pasakos motyvus ir situacijas
  • Eilėraštis suvokiamas kaip pasaulis
  • Dažni situacijos veikėja — karalaitė

XXa. 3-4 dešimtmečiu iškilusios neoromantikų kartos poetas, dėl nekintančios lyrinės tonacijos ir jautraus, asmeniško santykio su aplinka vadintas lietuviškuoju „Liūdnojo veido riteriu“.

Kūriniai

  • 1932 m. išleido pirmąjį poezijos rinkinį „Eilėraščiai“, kurį pasirašė kaip Jonas Kossu-Aleksandravičius;
  • Poezijos rinkiniai: „Imago mortis“ (1934 m.), „Intymios giesmės“ (1935 m.), „Užgesę chimeros akys“ (1937 m.);
  • Eseistikos knyga „Dievai ir smūtkeliai“ (1935 m.);
  • Pirmasis išeivijoje išleistas eilėraščių rinkinys „Be tėvynės brangios“ (1942 m.);
  • Išeivijoje išleistos kitos jo poezijos knygos: „Nemuno ilgesys“ (1947 m.), „Sesuo buitis“ (1951 m.), „Kristaliniam karste“ (1957 m.); Eseistikos knygos: „Apie laiką ir žmones“ (1954 m.), „Milfordo gatvės elegijos“ (1967 m.).

Kūrybos bruožai

  • „Intymi poezija“ kuriama pasitelkiant pasaulinės kultūros įvaizdžius, tautosakos motyvus, romanso stilistiką;
  • Elegija – liūdno pobūdžio eilėraštis;
  • Ironija išsakomam jausmui;
  • Pasakiškumas;
  • Gamtos motyvai;
  • Tėvynės meilė, ilgesys; kaltės dėl paliktos ir negintos tėvynės jausmas.

„VIENAS KRAUJO LAŠAS“

Kalbama apie 1940 metus – jo supratimu Lietuva turėjo pasipriešinti okupantams. Kraujo lašas būtų nuplovęs gėdą, pasipriešinimo žodis apgynęs garbę

Kraujo lašas būt tave nuplovęs,/ O varge jo vieno tu pasigedai,/ Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės-/ Liko netesėti mūsų pažadai…/ Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,/ Bet varge jo vieno tu pasigedai,/ Nors visi žadėjom mirti už tėvynę-/ Liko netesėti mūsų pažadai…

„LIKIMO GIESMĖ“

Išmintis, protas, sąmoningi veiksmai yra tautos brandumo ženklai. Niekada tau laimė nebuvo pražydus,/ Nebuvai tu niekad sąmonėj pilnoj-/ Mindaugą nužudė kerštas ir pavydas,/ Vienas Gediminas liko Veliunoj!/ Tu ėjai per amžius lyg per tamsų mišką,/ Kur nebesimatė palaukių šviesos:/ Ašaros ir kraujas tau po kojų tiško,/ Neaprėpus kelio ir savęs visos. „Tu“ yra Lietuva, kalbamasi su ja.

„PEIZAŽAS“

  • Lyrinio subjekto emocinis santykis su tėviške: „Bėga kelias ir berželiai/Linksta vėjo pučiami“
  • Atsiskleidžia gamtos motyvai, elegija, tėvynės meilė ir ilgesys; „Gera čia gyvent ir mirti!/Gera vargt čia, Lietuvoj!…“ EILĖRAŠTIS „MIŠKAS IR LIETUVIS“:
  • Žmogaus ir miško santykis;
  • Tėviškės peizažas;

„PERSEVALIS“

  • Persevalio kelionės tikslas – ieškoti meilės;
  • Peizažas virsta nelaimingos meilės istorija;
  • Eilėraštis yra kita realybė, kur, kaip ir pasakoje, viskas įmanoma.

Lyrinis subjektas

Eleginių eilėraščių subjektas – nusivylęs, pavargęs žmogus, pasmerktas pralaimėti. Lyrinis „aš“ turi atlikti žygį, tik jo įrankis ne kalavijas, o žodis.

Reikšmė lietuvių literatūrai

  • Poetas ištobulino naująją simbolistinę romantinę srovę lietuvių literatūroje, atgaivino asmeninės lyrikos versmes.
  • J. Aistis tebėra viena svarbiausių lietuvių lyrinio pasaulėvaizdžio atramų.

💖 Nusiųskite žinias draugams!

Daugiau tokio turinio

Tik Literatūra

Visos pamokos ir konspektai →