Judita Vaičiūnaitė

1. Gimė ir iki 17 metų gyveno Kaune, vėliau persikėlė į Vilnių, kuriame visada ir gyveno.
2. Tai viena iš pirmųjų rašytojų, kuri poetizavo miestą ir jo kultūrą, nerašė apie nykstantį kaimą.
3. Kultūrinė namų aplinka pažadino meilę menui: tėvo brolis Ponas Vaičiūnas — dramaturgas, jo žmona — aktorė. Inteligentų šeima.
4. Vaičiūnaitė sakė: Menas yra būtinas žmogui, jis formuoja jį vaikystėje, lydi visą gyvenimą, auklėją jį humnazimo dvasia.
5. Vaičiūnaitė, kaip ir Henrikas Radauskas, yra grožio poetė. Grožį poetė mato mieste ir miesto gamtoje. Ji labai mylėjo Vilnių: Suvokiu Vilnių kaip meno kūrinį, kaip šedevrą.
6. Kaimas ją baidė, kaimiečių kultūra man svetima. Be to, juk aš nuo pat vaikystės esu tikra miestietė.
7. VU studijavo lituanistiką, kurį laiko dirbo įvairiose redakcijose, bet iš esmės pragyvo iš kūrybos.
8. Eilėraštyje siekiama perteikti akimirkos, meno kūrinio, miesto erdvės fragmento sukeltą įspūdį, aplinkybių, gal ir nelabai poetiškų, nuotaiką, kasdienbės grožį.
9. Istorija ne aprašoma, o išgyvenama, praeitis yra ne šalia lyrinio subjekto, o paties patyrimas, atskleidžiamas vaizduojant ne didžiuosius įvykius, o konkrečią detalę, t.y. pastebėtą senovinio koklio nuolaužą, senovinį paveikslą, po remonto tebesimėtančius plytgalius.
10. Miesto, grožio, meilės temos. Istorijos tema Kanonas Barborai Radvilaitei, kultūros tema Keturi portretai (perskaičius iš naujo Homero Odisėją).

Detalesnė biografija - 8diena.lt

Kūrybos temos

Praeities tema J. Vaičiūnaitės kūryboje neretai dera su miesto tema. Vienas gražiausių poetes sukurtų ciklų, kuriame miesto tema regima per praeitį, - „Kanonas Barborai Radvilaitei", parašytas 1971 m.3* Karaliene Barbora, palaidota Arkikatedros kriptoje, J. Vaičiūnaitei yra ypatingo likimo istorinė asmenybė: jos grožis, meilė, aistra, mirtis savaip nušviečia Lietuvos istorinį valstybingumu. į Barborą kreipiasi, savo santykį su ja išsako Elžbieta iš Habsburgų, karalienė Bona, pusbroliai Radvilos, Nežinomas dailininkas, Kotryna iš Habsburgų, Žygimantas Au¬gustas. Menami dialogai veikėjų, kurių likimai paveikti Barboros galios. Su Vilniumi labiausiai sieja Nežinomas dailininkas, karalienės Barboros portreto autorius. Šiaurietiška madona - tokią ją regi dailininkas. Pati Barbora cikle prabyla paskutinė - išsako grožio ir meiles kuriamąją galią, išlikimą Vilniuje, Vilniaus išlikimą istorijoje. Bar¬boros žodžiai kupini patoso, ryškus dvasinio amžinumo motyvas. Pasak V. Daujotytės, tai vėlyvoji romantizmo transformacija, leidusi modernėjančiai poezijai išsilaisvinti iš ideologiškumo. Sykiu tai savitas protestas prieš sovietinės literatūros primygtinai brukamą „tikroviškumą". „Iš istorijos, iš jos žmonių, iš Vilniaus ateina dvasinis pastiprinimas, kurį labiausiai ir pajunta Vaičiūnaitė.’ (V. Daujotytė)33 Eilėraščiu „Barbora Radvilaitė" kuriamas dvasios kanonas. Vilnius juntamas tarsi ūkanoje, regimas spindint bokštams ir lyjant šiltam lietui. Kanoniškumą atspindi ir meistriški ketureiliai.

Miesto tema J. Vaičiūnaitės lyrikoje labai ryški - kūrėja dažnai vadinama miesto poete. Tiesa, pati ji savęs tokia nelaikė. Anot literatūrologės V. Daujotytės, J. Vaičiūnaitė - miestietė iš prigimties, iš Kauno persikėlusi į Vilnių, bet greta senos mūro sienos matanti medį ar šaligatvio pienę3’. Panaudodama pamėgtus Kauno senamiesčio fragmentus, peizažą, mielus buities epizodus, poetė tapo šviesių spalvų vaikystės ir paauglystės miesto vaizdinį. Jauki namų aplinka rašančiajai - labai brangi vertybe. Vaikystė pirmiausia asocijuojasi su namais: tamsiu koridoriumi, sena sofa, triaukščiu namu su vijokliais, šviesa, krintančia ant vaikystės oleandro, siuvamos mašinos garsu, skambančiu sesers pianinu. Vaikystėje išgirsti pasakojimai, iš knygų perskaitytos legendos susipina su tikrais prisiminimais.

Pasak literatūrologės V. Daujotytės, J. Vaičiūnaitė XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais sukūrė vientisiausią poetinį Vilniaus vaizdinį. Eilėraščiuose kuriamas romantiškas Vilniaus, miesto, kuriame poetė išgyveno38 daugiau kaip trisdešimt metų, vaizdas. Jau pirmojoje jos poezijos knygoje .Pavasario akvarelės" (1960) Vilniaus temą atspindi ciklas .Vieninteliam miestui'19. Eilėse išskirtinė žvilgsnio svarba. Skirtingai negu Maironio eilėse, į Vilnių žiūrima ne iš aukštai, o nuo grindinio. Nuo Vilniaus pamatų, akmenų žvilgsnis kyla iki bokštų. Meniškos prigimties žmogus įžvelgia net miesto kasdienybės grožį - sušvyti gatvės, skersgatviai, senamiesčio kiemai, aikštės, kolonos, laiptai. .Aš nežinau nieko gražesnio už kasdienybę - ji man yra pati gyvenimo poezija, o ne šventės ar kažkokie ypatingi plunksnos verti objektai,’ - sako poetė. Kultūros ir gamtos pasauliai jaukiai sugyvena. Grožis atsiveria netikėtai, tarsi įvyksta praregėjimas. Dažname eileraštyje juntama, kad yra kažkas nenykstančio, jau nuo amžių buvusio. Poetei Vilnius - tai kunigaikščių, karalių, daugiatautės kultūros miestas. Vilnius vaizduojamas vientisas.

J. Vaičiūnaitės lyrikoje ryškus Vilniaus - bažnyčių miesto - vaizdinys. Eilėraščiuose dažnai vaizduojamos dar vaikystėje, lankantis pas dėdes, regėtos senamiesčio bažnyčios - Dominikonų, Sv. Kotrynos, Aušros Vartų, žvelgiant į jas išgyvenamos empatiškos būsenos. Vaizduojami ir bažnyčių bokštai - viršutinė Vilniaus vaizdo dalis, ir požemiai - žemiškoji, tamsioji, dažnai slaptoji dalis. Tai savitai atsispindi eilėraščių rinkinyje .Žemynos vainikai'40 (1995), cikle .Vilniaus bažnyčios’ (1998). Apie Vilniaus bažnyčias rašyta siekiant išreikšti kultūrinės tapatybės santykį. Užuominos apie istorinius įvykius, architektūrinio stiliaus detalės, sąmonės reagavimas į tai, kas išlikę per šimtmečius, - istorijos įkvėptos dvasinės giminystės apraiška žmogaus sąmonėje. Lyrinį subjektą itin jaudina bažnyčių grožio nykimas (.blunka ovalinė sienų tapyba"4’), apmąstomas ypatingas dvasinis gyvybingumas. Literatūrologė V. Daujotytė pastebi, kad neabejotina, jog poetė iš tiesų vaikščiojo po apleistas bažnyčias, įsižiūrėdama, įsiklausydama, bandydama sugauti sąmonėje pasigirstančius aidus42.

Poetės kūryboje svarbi švenčiausia Vilniaus vieta, kur suteka Neris ir Vilnia. Tai ypatinga erdvė: Šventaragio slėnyje kadaise vykdavo senosios baltų religijos apeigos, ritualai, vėlesniais laikais čia formavosi krikščionybės dvasinis centras. Eilėraščių cikle .Po Vilniaus katedra’ (1988) poetizuojamas žymiausias klasicizmo paminklas Vilniuje - Katedra, rekonstruota L. Gucevičiaus. Katedroje vainikuoti Lietuvos didieji kunigaikščiai, požemiuose rasta Mindaugo Katedros liekanų, po jomis - aukurų žymių. Poetė lankėsi Vilniaus katedros požemiuose - cikle pastebimos itin tikslios detalės. Visame cikle, kaip ir V. Mačernio .Vizijose", svarbus matymas, žvilgsnis. Pasak G. Bernotienės43, dėmesys architektūrai - išskirtinis J. Vaičiūnaitės poezijos bruožas. Gatvę J. Vaičiūnaitė vaizduoja kaip ypatingą miesto struktūros detalę, darančią jį panašų į senovinę graviūrą. Gatvės - miesto gyslos, primenančios vandens tekėjimą (.atitirpusių gatvių tėkmėj"). Kita svarbi miesto architektūros detalė -aikšte. Ji suvokiama kaip istorinių įvykių erdvė, šimtmečiais sauganti praeitį. Eil. „Barborai Radvilaitei 44 rašoma: .čia aikštės tavo žingsnių aidesį išlaikė - praeitis atgyja dabartyje. ”

Išnašos (iš skaičiukų tekste)

37  Daujotyte V., Vieninteliam miestui. Juditos Vaičiūnaitės Vilnius, Vilnius, 2009, p. 13.
38  J. Vaičiūnaitė gyveno Vokiečių gatvėje, 15-jame name, penktajame aukite. Daugelis to namo gyventojų - rašytojai. M. Martinaitis -J. Vaičiūnaitės kaimynas.Toji Vokiečių gatvės dalis per karą buvo sugriauta - neatstatomai dingusi.
39  V. Daujotytė Vilnių vadina vieninteliu J. Vaičiūnaitės miestu.
40	Eil. .Šventosios Dvasios bažnyčia' skirtas kunigo J. Vaičiūno atminimui.
41	Eil. .švenčiausios mergelės Marijos, arba Pranciškonų'.
42	Daujotytė V., Vieninteliam miestui. Juditos Vaičiūnaitės Vilnius, Vilnius, 2009, p. 98.
41  Bernotiene G., Menų sąveikos ieškojimai, Kaunas, 2005, p. 42.
44  Eil. iš Ciklo .Vieninteliam miestui*.

Telefonų knyga (iš Juditos Vaičiūnaitės knygos „Vaikystės veidrody“)

• Ką apie seniai gyvenusius žmones gali pasakyti telefonų knyga?

Vaičiūnas, Viktoras, d–ras, nervų ir vidaus ligų gydytojas (15–18 vai.) Gedimino g–vė 42, bt. 4, 26821

Pavardė, vardas, profesija, adresas.

• Iš ko galima spręsti, kad telefonų knyga tikra, išlikusi?

Tikslios detalės, t.y. tikslus pavadinimas ir tiksli tėvo informacija.

• Kas biografiškai svarbaus pasakyta šiame tekste?

Minima dvimetė susijaudinus sesutė ir minimas autorės tėvas, kuriam ištraukoj skiriama daugiau dėmesio, vaikystės namai (butas) Kaune, to meto telefonų knyga.

• Kaip ištraukoje keičiasi pasakojimas?

Pirmiausia, tiksliai apibūdinama telefonų knyga. Tos pačios pirmos pastraipos gale jau prasideda ne tik detalių prisiminimas, bet ir rašomi sukeliami jausmai. Apibendrinant, nuo tokių prisiminimų, matome, kokius jausmus patiria vaizduojamas vikėjas vien atvertus apdulkėjusią telefonų knyga. Telefono numeris – 26821 — jungia jos praeitį ir dabartį, praeitis, kurioje dar gyveno tėvai, dabartis tokia nyki, rodos, pasaulis tyli.

• Kuo teksto dalis („Atsiliepti galiu tik aš“ iki „Tas namas…“) artimas Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare“ pradžiai?

Apysakoje Sename dvare vyrauja ilgesio ir laikinumo temos. Pradžioje minimos mamatės (motinos) akys: Tokios jos meilios meilios ir taip liūdnai žiūri, kaip ir tu. Mamatė supranta, kad jos vaikai užaugs, kad keičiasi laikai, ji liks viena su Viktoru, o vaikai išvyks svetur, subręs. Vaičiūnaitės vaizduojamas veikėja yra kaip Irusia, užaugusi, prisimenanti vaikystę. Ir Vaičiunaitės subjektas taip pat mylėjo šeimą, praeitį.

Istorijos ir meilės temos eilėraščių cikle „Kanonas Barborai Radvilaitei“

Prieš skaitant „Kanonas Barborai Radvilaitei“, reikia žinoti šiek tiek veikėjų ir istorinio konteksto.

1/ Kas yra kanonas?

Bernardinai.lt: _ „kūrinių, taisyklių, principų ir standartų korpusas, kuris priimamas kaip aksiomatinis ir privalomas studijų ar meno sričiai“. Kitaip tariant, kanonas – tai autoritetingas, pavyzdinis vertingų autorių ir tekstų, faktų bei artefaktų, kultūrinių praktikų ir mąstymo būdų rinkinys, kurį įsisavinus galima tikėtis išsiugdyti proto ir dvasios nuostatas, būtinas kultūrinei kūrybai._

2/ Pateikite 5 faktus apie istorinę asmenybę Žygimantą Augustą.

Žygimantas Augustas – Žygimanto Senojo sūnus, Lenkijos karalius (1548–1572 m.) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1544–1572 m.), kurio valdymo metu Lenkija ir LDK susijungė, sudarydamos konfederaciją – Abiejų Tautų Respubliką.

Žygimantas Augustas mirė nesusilaukęs įpėdinio ir buvo paskutinysis Jogailaičių dinastijos valdovas.

Wikipedia

3/ Pateikite 5 faktus apie Barborą Radvilaitę.

Pasak amžininkų, Barbora buvusi labai graži moteris – tiems laikams aukšta, liekna, šviesiaplaukė ir baltų dantų.

Tėvai jai suteikė gerą išsilavinimą, ji mokėjo kalbėti lietuviškai, rusėniškai ir lenkiškai.

Našlė karaliaus meiluže jie slapta susituokė. Paskelbus apie vedybas kilo skandalas; vedyboms įnirtingai priešinosi Lenkijos didikai , taip pat ir Lenkijos karalienė motina Bona Sforca. Nepaisant to Žygimantas Augustas, padedamas Barboros pusbrolio Mikalojaus Radvilos Juodojo ir brolio Mikalojaus Radvilos Rudojo, atkakliai siekė vedybų pripažinimo ir Barboros karūnavimo Lenkijos karaliene. Galiausiai jiems tai pavyko ir Barbora buvo karūnuota Vavelio katedroje 1550 m. gruodžio 7 d. Tuo metu ji jau sirgo ir po penkerių mėnesių mirė. Jos vedybų su Žygimantu Augustu metu Radvilų giminės politinė galia ir įtaka pasiekė didžiausias aukštumas.

Nuo XVIII a. Barboros Radvilaitės gyvenimas imtas vaizduoti romantinėje šviesoje kaip didžios ir tragiškos meilės istorija. Ji tapo – „meilė nugali viską“ pavyzdžiu, o besipriešinusi jos santykiams su Žygimantu Augustu Bona Sforca – tipišku neigiamu herojumi.[3] Šiame įvaizdyje Barbora Radvilaitė tapo daugybės poemų, spektaklių, filmų ir kitų meno kūrinių heroje.

4/ Pateikite 5 faktus apie Boną Sforcą.

Wikipedia

Mecenatystė

5/ Pateikite 5 faktus apie Juodąjį ir Rudąjį Radvilas.

Reformacininkai didikai.

Juodasis

Rudasis / The Red