<- Literatūra

Marcelijus Martinaitis
„Kukučio baladės“

poezija ištraukos knyga

Suprasti Šaltiniai
Aa

„Kukutis važiuoja pilnu troleibusu“

Suspaustas iš visų pusių,
Kukutis smagiai sau galvoja:
- Koks tai yra patogumas -
važiuoji, ir niekam nerūpi,
kodėl tu važiuoji,
nors galbūt
esi ką nors negražiai prišnekėjęs,
įžeidęs savo kaimyną
ar važiuoji ką nors apgauti.

Niekas nepasižiūri,
kiek tau metų,
kokia tavo akių spalva,
kas tavo giminės,
iš kur ir kodėl atvažiavai.
Ir iš viso:
ar tu gyvas,
ar šiaip sau važiuoji?

Koks tai yra patogumas:
niekas nepastebės,
jei kurią dieną visai nevažiuosi.
Ir nieks neatlėks į namus,
reikalaudamas paaiškinimo:
- Kodėl nevažiuoji troleibusu?

Namai – rojaus darželio modelis

Senojo Lietuvos kaimo sodyboje buvo kuriama, saugoma ir atkuriama visa agrarinė kultūra, apsieinanti be tolimų miestų, karalių, beveik be pinigų. Metaforiškai mąstant – ten buvo saugomi ir iš kartos į kartą su pastatais ir daiktais perduodami tos kultūros atkūrimo šifrai. Juos vis dar bandome perskaityti, dažniausiai tik iš knygų, o ne iš gyvų pavyzdžių.

Menas, literatūra, liaudies kultūra, rašytojai, meno kūrėjai, išeiviai ir tremtiniai savo prisiminimuose yra paliudiję, kaip namų, gimtosios sodybos vaizdinyje buvo sutelkta viso jų gyvenimo programa, likimas, kaip iš jų buvo išsinešta kalba, pradžiamokslis, šventės ir papročiai. Namų vaizdinyje bene daugiausia visko sutelkta, nes jie niekada nebuvo vien tik buitinis statinys apsiginti nuo nepalankių orų ar ištikus nepritekliams.

Kitaip praktišku protu būtų sunku paaiškinti, kam visa ta namo ir jo aplinkos puošyba, nesusijusi su jokia nauda, pragyvenimu. Pravartu prisiminti dainose nuolat minimą dvarą, dvarelį. Nors mūsų autentiški agrarinės kultūros kūrėjai – neturtingi kaimiečiai – nevaldė jokių dvarų, kurie reiškė rūmus, turtingo ir kilmingo asmens rezidenciją, dainose valstiečio gryčia, troba patiria nematytą virsmą, tampa mitiniu, lyg ir nerealiu vaizdiniu, atsiduria visų aukščiausių vertybių sąraše. Joje viskas taip puošnu, tarsi ji galėtų būti rūmai, o ne XIX a. baudžiauninko akis graužianti dūminė pirkia per šalčius užkamšomais mažais langeliais, samanomis apžėlusiu stogu. Tačiau šioje pirkelėje buvo kuriamos ir dainuojamos dainos apie dvarą, dvarelį, vario vartelius ir pan.

Taip pat ir buitiniame gyvenime lietuvio namai yra daugiau negu gyvenamasis būstas – tai liudija jų puošyba, aplinkos sakralizavimas statant kryžius ir koplytstulpius. Neretai jie stovėdavo darželyje, kai kur vadintame rojumi, iš kurio dainose žemės vargų vargti simboliškai išvaroma tekanti duktė. Namai, daugiausia Žemaitijoje, dar buvo vadinami gyvenimu, į šį žodį sudedant viską, kuo žmogus gyvas, garbingas, užimantis teisėtą vietą bendruomenėje ar net Dievo akivaizdoje.

Taigi namai žmogui buvo viskas: gimimo, šeimos steigimo vieta, vaikų mokykla ir senelių prieglauda, slaugos ir mirties patalas, visa, kas dabar išskaidyta po įvairias institucijas ir ko mes savo miestuose ir gyvenvietėse į vieną daiktą jau nebesurenkame. Tautosakoje, mitologijoje, papročiuose, buityje namai veikė kaip sudėtinga semiotinė struktūra, atliekanti keleriopą vaidmenį, o būtent – kultūrinį, sakralinį, buitinį.

Taigi buvo dar ir šventovė, namų bažnyčia, kur atliekamos svarbios sakralinės apeigos, meldžiamasi ir giedama. Troboje ypač šventos vietos, kurių nevalia išniekinti, buvo krikštasuolė, stalas, židinio ugnis. O tai asimiliuota, perimta iš senųjų baltų tikėjimų: kerčia, rąstų sankirta rytiniame namo kampe (krikštasuolė), stalas – svarbiausia apeigų vieta ten, kur kadaise kūrendavosi židinys ir pan.

Žvelgiant bendriau, troba, namas, žemaičių nums, nuo gimimo iki mirties orientavo žmogaus gyvenseną, vienaip ar kitaip veikė jo elgseną. Namo struktūroje galima net įžvelgti tam tikrą pasaulio modelį, turintį sakralines, buitines ir profaniškąsias dalis. Todėl ypatingas kūrybos aktas yra statyba, statymas. Būdavo sakoma: stato, statau, statysiu gyvenimą; įsikursiu, įsikursim, įkursim gyvenimą. Beje, šiame žodyje slypi kur kas gilesnė, iš senųjų laikų paveldėta prasmė. Tai reiškė, kad įkursime, užkursime namų ugnį, židinį!

Namų, sodybos, gyvensenos ar pasaulio centro vaizdinys dar stipriai veikia naujausioje literatūroje, kaip žmogaus likimą lemiantis archetipinis veiksnys reiškiasi, sakysime, R. Granausko ar J. Apučio prozoje.

Pastarojo apsakymo „Erčia, kur gaivus vanduo" herojus pasirodo kaip steigėjas, įkūrėjas, kuris atlieka svarbiausią savo gyvenimo užduotį – įkuria sodybą. Atkreiptinas dėmesys į archetipinius veikėjo veiksmus, primenančius žemdirbystės pradžią, mitinį įsikūrimo aktą, siejamą su būsto statymu. Skaitant panašaus pobūdžio kūrinius kyla mintis, kad autentiškuose meniniuose tekstuose neretai iš pasąmonės prasišviečia kažkokia pirmapradė atmintis, atkuriamieji šifrai, tarsi prasitarimai apie dalykus, kurių jau nėra dabartyje. Taip veikia kūrybos fenomenas, atmintis to, kas neretai jau būna mirę, nutolę, užgožta.

J. Apučio apsakymo veikėjas įžengia, kaip ten pasakyta, į „juodą mišką", kuris turėtų reikšti pirmapradiškumą, dar niekieno nepaliestą gamtą, jos gūdumą. Ten atliekamas kultūrinis veiksmas – miško viduryje iškertama kvadratinė erčia, iš sienojų statomi namai. Ši kvadratinė ertmė akivaizdžiai sietina su pasaulio ir jo centro kūrimo aktu, ją orientuojant į keturias pasaulio šalis, panašiai kaip buvo statomos Egipto piramidės, šventovės, krikščionių bažnyčios.

Miško erčioje sukuriamas pats sau uždaras agrarinės kultūros modelis. Ten yra visko, kas būtina, kad išliktų šeima, kad gyvenimas tęstųsi be jokių pašalinių jėgų. Taigi namai, sodyba veikė kaip savaiminė, save modeliuojanti ir regeneruojanti sistema, lyg ir nepriklausanti nuo pasaulio ir sugebanti išlikti pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis.

Praėjusio amžiaus lietuvių literatūra paliudijo, kaip staigus tradicinės infrastruktūros suardymas Lietuvoje sugriovė ištisą gyvensenos modelį. Ne vienas mūsų rašytojų kūrinys aiškiai byloja, kad ten, kur buvo pažeista užgyventa vieta, sakralizuota erdvė, nuo žemės paviršiaus nušluoti pastatai, sutriko ir žmogaus elgsena, šeimos ryšiai, kartų santykiai. Jų irimas labai ryškiai atskleistas R. Granausko apysakoje „Gyvenimas po klevu" arba apsakyme „Duonos valgytojai".

Šiame apsakyme senieji sodybos gyventojai vis dar manipuliuoja senais daiktais, maistu, kuris turi tam tikrus tradicijos fiksuotus reikšmių kodus, jų elgesys priklauso nuo to, kokioje vietoje jie pasirodo, kokio darbo imasi. Visa sodybos erdvė yra atitinkamai fiksuota – to visiškai nebejaučia jaunieji, kurie yra praradę tokias kultūros, šeimos, visos gyvensenos orientacijas. O naujosios erdvės – vadinamosios gyvenvietės – etiškai ir doroviškai tebėra pasibaisėtinai tuščios.

Pasitelkus literatūrą, įvairius šaltinius, galima teigti, kad pastatas, šventovė, namas lietuvių tradicinėje kultūroje buvo vieni centrinių religinės ir mitinės mąstysenos vaizdinių, jie išreiškia žmogaus, jo dievų, dievybių įtaką, veikimo būdą erdvėje, tam tikras kvalifikacijas ar net ryšį su kūrimo aktu. Todėl namų neturintys arba juos palikę žmonės tarsi atsidurdavo už kultūros ribų, kaip liudija vestuvių dainos, jų nepriimdavo bendruomenė, vengdavo kaip nesocializuotų būtybių, prie jų sakmėse pristodavo įvairūs patamsių gaivalai. Tokie benamiai siuvėjai, įvairūs amatininkai atsidurdavo papročių ir folkloro paribiuose.

Apie aukštą statinio, namo, sodybos reikšmę kalba dievdirbių menas. Šventiesiems buvo statomi architektūriškai išraiškingi stogastulpiai, koplytėlės, dažnai vadinamos šventųjų nameliais, sodybėlėmis. Atkreiptinas dėmesys į turtingą šių mažosios architektūros ansamblių ornamentiką, įvairius medžio pjaustinius, vaizduojančius gyvius, augalus, dangaus šviesulius. Ten galima atpažinti saulę simbolizuojančius žiedus, Dievo sūnelių arba Dievo žirgų motyvus, panašiai kaip ir namų stogo lėkiuose, kitą mitinę atributiką, aptinkamą dainose, senuose audimų raštuose, margučiuose ir literatūros kūriniuose. Visa tai priklauso vientisam semantiniam mūsų kultūros laukui, apimančiam šimtų metų tautos vaizdinį palikimą.

Pastaraisiais dešimtmečiais tiek literatūroje, tiek prisiminimuose pasipylė dramatiškų iš namų, sodybų iškeldintų arba jas palikusių žmonių istorijų. Galima sakyti, kad visas XX a. buvo vienokia ar kitokia lietuvių išėjimo iš namų istorija. Ne tiek J. Avyžiaus romanas, kiek jo pavadinimas mūsų sąmonėje įsitvirtino kaip tam tikra apibendrinanti formulė: „Sodybų tuštėjimo metas". O tai tęsiasi ir atgavus nepriklausomybę, nes senoji etninė agrarinė kultūra vis akivaizdžiau tampa palikimu. Drįstu sakyti, kad mūsų didžiuma jau yra išeiviai iš šios kultūros, tartum emigrantai savo pačių šalyje, su visais iš to kylančiais padariniais.

Žvelgiant iš senos mokyklinės nuotraukos

Žvelgiant iš senos mokyklinės nuotraukos

Turiu vieną kitą nuotrauką iš paauglystės bei mokymosi metų. Nuotraukos tais laikais buvo didelė retenybė, ypač kaime. Tada buvo rimtai fotografuojamasi, ta proga persirengiama gražesniu drabužiu, rimtai nutaisoma veido išraiška, lyg būtų žvelgiama į tolimą ateitį, į tuos, kurie tave kada nors pamatys. Senos, dažnai jau išmirusių žmonių pageltusios nuotraukos turi nenusakomo patrauklumo, orumo, savo garbės supratimo, amžinybės dvelksmo, nusimanymo, kad kiekviename žmoguje yra kažko nekasdieniško (…).

Šią knygą noriu užbaigti anksčiau parašytu eilėraščiu, tarsi žvelgdamas iš šios nuotraukos, kuri man liko lyg koks atsisveikinimas ir su mokykla, ir su kaimu, ir su savo namais, su pirmais nedrąsiais pažvelgimais į tai, ko būdamas vaikas tarsi nematydavai. Daugiau iš to laiko savo nuotraukų neturiu. Kartais atrodo, kad toje nuotraukoje žiūriu ir į save dabartinį, tarsi klausdamas, kas aš šiandien esu, kaip dabar atrodau tam dar pusiau vaikui ir pusiau vyrui. Juk ten, kur aš sustingau toje nuotraukoje, baigėsi mano vaikystė.

Užbaigdamas šią knygą dar noriu parašyti, kas daugiau niekur ir niekada nepasikartojo ir nepasikartos, nors ten lankiau nežymią, jau seniai iš visokių sąrašų išbrauktą kaimo mokyklėlę. O juk iš jų, iš tų mokyklėlių, gana sunkiais laikais išėjo tikrai nebloga karta, kuri netrukus iš įvairių Lietuvos vietų susitiko auditorijose, moksle, kūryboje.

………………..

Turbūt gražiausi buvo tie metai (1950-1952), kai lankiau Gervinių septynmetę mokyklą. Todėl šiandien man labai gaila uždarinėjamų kaimo mokyklėlių, kuriose atsieit susirenka per mažai mokinių. O mūsų klasėje net ir dešimties nebuvo. Bet tada atsirado toks nenusakomas ryšys tarp mokytojų ir mokinių, koks šiandien vargiai įmanomas, įsigalint tokiam industriniam mokymui bei ugdymui didžiuliuose mokyklų „kolchozuose".

Tose kaimo mokyklose buvo dar kažko likę iš senosios vadinamosios vargo mokyklos, iš Nepriklausomos Lietuvos, bent noro siekti mokslo, pasitikėjimo knyga, mokytoju. Tos mokyklos, esančios toliau nuo miestų, buvo mažiausiai sovietizuojamos. Gervinėse dar nebuvo nei pionierių, nei komjaunuolių, nei partinių. (…) Nors metai Lietuvai buvo labai sunkūs, bet iš tų Gervinių visam gyvenimui išsinešiau daug šviesos, net ir mokslo, literatūros supratimo. (…) Ir dabar, vartydamas to meto užrašus, beveik nerandu gramatinių klaidų! (…)

Sužinoję apie mokyklos steigimą, žmonės patys šoko remontuoti didoką pastatą, kuris liko tuščias ištrėmus jo šeimininkus. Mano tėvas buvo pavarytas iš Raseinių parvežti mokytojas. Iš miesto iki Gervinių buvo gana tolimas kelias, o dar vasaros pabaiga, tada pliaupė baisūs lietūs, tikra palaidinė, kaip pas mus sakydavo.

Tas mokytojas su jų menka mantele tėvas vežė labai pažliugusiu Stonų keliu, ratai klimpo iki ašių. Žmonės jų labai gailėjo, šnekėjo, ką tos labai jaunos „mergicos" padarys tokiame tolimame užkampyje, ko ir kaip jos gali išmokyti. O jos buvo tik baigusios Marijampolės mokytojų seminariją, pačios dar neseniai buvusios gimnazistės.

Juk ir aš, kaip ir kiti, per tuos karo neramumus buvau suvėlavęs mokytis, pirmą skyrių baigiau dešimties metų, o mokantis septynmetėje jau pasirodė pirmieji tikro vyro požymiai – gyvaplaukiai pasmakrėje ir panosėje. (…) Taigi tarp tų mokytojų ir tarp mūsų buvo nedidelis metų skirtumas.(…)

Iš karto tarp mokytojų ir mokinių užsimezgė beveik šeimyninis ryšys. (…) Mums atrodė gėda nepadaryti namų darbų, neišmokti mintinai užduoto eilėraščio, neišspręsti uždavinio. (…) Tikriausiai mano literatūros mokytoja bus kalta, pakursčiusi mane rašyti eilėraščius. Tiesa, labai raginti nereikėjo. (…) Mokytoja mano eiliavimą viešai išgyrė, ragino toliau rašyti, pranašaudama, kad būsiu poetas. Tas paskatinimas giliai įstrigo į atmintį, ėmiau eiliuoti, kas papuola, kartais pamėgdžiodamas žinomus poetus. Iš tų eiliavimų nieko neužsiliko, todėl negaliu pasakyti, ko jie verti.

Tačiau tos poetinės pratybos baigiant septynmetę visiškai nutrūko, nes susidomėjau, kaip man atrodė, stebuklingu dalyku – radiju, kuris mūsų kaime buvo didžiulė retenybė. Jau baigdamas septintą klasę pats pasigaminau vadinamąjį detektorinį radijo aparatuką (…). Po kiek laiko išgirdau net „Amerikos balsą" . Atsivėrė pasaulis, kitos jo erdvės, į kurias tada taip mane ėmė traukti. (…)

Šiaip mokykloje buvau gana stropus mokinys (…). Tos mokytojos dėl neatlikto darbo ar kokios išdaigos nesibardavo, užtekdavo, kad kaip nors pažvelgtų, pasišaipytų arba pagirtų. (…) Tą anksti išstypusį žemaituką, šnekantį mišria dūnininkų tarme, suvalkietės mokytojos išmokė rašto kalbos, skaityti ir suprasti tai, ką perskaitai, kažko norėti daugiau gyvenime, negu jis gali duoti, užkūrė ambicijas eiliuoti.

…………………..

Galiu tik pasakyti, kad be Gervinių mokyklos būčiau kitas, kitoks. Kartais brendimui, kai kurių dalykų pajautai nereikia didelių mokslų, garsių auklėtojų ir moralistų, nes užtenka supratingo žvilgsnio, žodžio, kartais tylėjimo, paėmimo už rankos, kad kada nors suprastum Šekspyrą, Tolstojų ar net mūsų liaudies dainas, kad pats norėtum ką nors sukurti. Gali tuo metu tų dalykų nesuprasti, bet jie prasikala kaip pasėti javai. Manyje ten buvo kažkas pasėta, kas išdygo ir augo jau išėjus į kitas erdves.

Knygą ir baigiu tais prisiminimais, skyriaus pradžioje žadėtu eilėraščiu, parašytu žiūrint į mokyklinę nuotrauką, kad pasakyčiau kažką daugiau, negu joje matome, negu tada žinojau ir supratau, stovėdamas virš pirmosios mergaičių eilės:

Antras iš dešinės, kiek apskuręs,

Stypsantis virš pirmosios mergaičių eilės,

Esu aš.

Žvilgsnis –

Lyg būtų gražaus ką pamatęs toli.

Dešinė kiek sulenkta –

Norėtų ją uždėt ant peties

Stovinčiai priešais, vos atsilošusiai.

Tai nuotrauka iš mano pomirtinio gyvenimo:

Ten nieko neliko, kur stovim –

Viskas perrausta, skendi piktžolėse.

Pasikeitė visos kūno ląstelės. Kitas protas,

Veido išraiška. Plaukai seniai nebe tie.

Treti dantys.

Ką jis taip mato iš mano pomirtinio gyvenimo?

Ko jis taip tikis? Iš manęs, dabartinio?

Iš tos, stovinčios priekyje?

Dar vis nori – tiek metų – uždėt ant peties ranką,

Kad būtų gražu Lietuvoj.

Kaip jam pasakyt, kad neverta?

Kad jinai greit susens, bus pavargus,

Aplipus vaikais,

Pikta –

Kad niekad nebus tavo.

Kaip jam pasakyt,

Kad jau mirę tėvai,

Kad nieko nėra,

Kas matyti toj nuotraukoj?

O žvelgiu su tokiu pasitikėjimu,

Dar neapviltas mano gyvenimo:

Jis nežino, kas būsiu,

Kur gyvensiu,

Kad rašysiu eilėraščius,

Kad bus kita moteris,

Dėl ko jis labai nusimintų.

Sutikęs manęs nepažintų,

Drovėtųsi būti pakalbintas,

Gal siektų bučiuoti rankos – vyresniam,

Kaip prieš daugelį metų jį mokė tėvai,

Per pamoką užsikirstų deklamuodamas

Mano išmoktą eilėraštį.

O norėčiau ką nors jam nupirkti:

Knygą, geresnį drabužį,

Užrašyt palikimą.

Taigi užrašiau jam palikimą – šią savo knygą, norėdamas pasakyti, jog ne veltui gyvenau, parašiau daug eilėraščių, kuriuos rašyti skatino mano literatūros mokytoja, keleiviniu lėktuvu perskridau Atlanto vandenyną, buvau dešimtyse pasaulio šalių, ten, apie ką mes svajodavome ant Šlynos kranto, gražiai per liemenį apkabinęs šokdinau ne vieną moterį, neseniai lankiausi mūsų Gervinėse, mačiau tik surūdijusį krepšinio lanką, į kurį jau nėra kam įmesti kamuolio. Kažkokioje vietoje aš net pralenkiau savo gyvenimą. Tai ir yra didžiausias nuotykis, mano Paserbenčio vaike Marcelijau Martinaiti, kuris dar esi ir Teodoras. (218 psl.)

Pagal M.Martinaičio knygą ,,Mes gyvenome"

Panašūs šaltiniai

Literatūra

Visos pamokos ir konspektai →