<- Literatūra

Judita Vaičiūnaitė
„Telefonų knyga“ (iš Juditos Vaičiūnaitės knygos „Vaikystės veidrody“)

ištraukos knyga

Suprasti Šaltiniai
Aa

Žiūrėti visus eilėraščius šaltiniai.info ->

Telefonų knyga (iš Juditos Vaičiūnaitės knygos „Vaikystės veidrody“)

      Tarp senų popierių mėtosi ir telefonų knyga. Pageltusi, apiplyšusi, prieškarinė. LIETUVOS TELEFONO ABONENTŲ SĄRAŠAS 1940 METAMS. PAŠTO VALDYBOS LEIDINYS. Atsiverčiu puslapį, kur Kaunas, raidė V: Vaičiūnas, Viktoras, d–ras, nervų ir vidaus ligų gydytojas (15–18 vai.) Gedimino g–vė 42, bt. 4, 26821. Taip, tai mano tėvo pavardė, tai mūsų adresas, tai mūsų telefono numeris. Niekada jo neužmiršau. Nors buvau labai maža, kai telefoną per karą konfiskavo, lyg kurtūs širdies dūžiai tebeaidi – 26821. Tarytum kažkas suktų ciferblato skritulį, rinkdamas tą seną nebeegzistuojantį numerį, ir štai tuoj pasigirs šaižus telefono skambutis. Atsiliepti galiu tik aš. Nes visi kiti mirę. Atsiliepsiu – visais nervais, visa siela. O gal ir pati suku iš lėto skaičius ir skambinu į tamsą, į tuštumą. Atsiliepkit, atsišaukit! Kaip aš jūsų pasiilgau. Kaip aš jus myliu.

      Tas namas tebestovi ir šiandien. Tik jo numeris kitas ir baltos emaliuotos metalinės lentelės prie paradinių durų, skelbiančios, kuriom valandom priima gydytojas, jau penkiasdešimt metų nebėra. Namas triaukštis, mūrinis, su erkeriu, su bokšteliu, gatvės, sukančios ir kylančios į kalną, kampe. Viena jo siena belangė, visa apaugusi milžinišku vijokliu, pilnu čiulbančių paukščių, daugiausia žvirblių. Tik balandžių nebuvo. Girdėjau, kad namą pasistatė viengungiai amerikonai – brolis ir sesuo. Visi šeši jo butai buvo nuomojami. Prieš karą keliuose butuose gyveno ir tragiško likimo žydų šeimos, bet aš apie tai jau nieko nežinau, o pasiklausti seniai nebėra kieno. O vietovė kalvota. Čia pat kyla didingi Žemaičių laiptai iš granito. Kiek aukščiau – statūs Dzūkų laiptai. Tuoj už gatvės posūkio atsiveria erdvūs, žaliomis kalvomis įrėminti irgi granitiniai Kauko laiptai, turbūt gražiausi gatvės laiptai pasauly. O jeigu pasuksi į kitą pusę – į Putvinskio gatvę, ten rasi medinius paslaptingus Aušros Tako laiptus, o dar toliau laiptus, virš kurių stūkso nebaigta statyti Prisikėlimo bažnyčia. Visi jie vedė aukštyn, tik aukštyn. Į dangaus begalybę, į pasaką kopė laiptais ir karalaitė dideliam Kazio Šimonio paveiksle, kabojusiame mūsų salone. Sykį žiemą važiavau pro tą vaikystės namą autobusiuku su kolegom rašytojais, atvykusiais į literatūrinį renginį Kaune, ir kai mašina, nusileidusi Žemaičių gatve, staiga pasuko, kažkas pasakė: „Kaip Gruzijoj“. O tada gatvėse mašinų būdavo labai mažai, ir mes leisdavomės apsnigta Žemaičių gatve rogutėmis, – daugybė vaikų, ilgiausia rogių vilkstinė.

      Mūsų bute buvo keturi kambariai: baltas, kvepiantis vaistais tėvo kabinetas, laukiamasis, pilnas ligonių, saulės užlietas salonas su langais į erdvią žalią tylią gatvę, su erkeriu, su dvivėrėm, vėliau gedulingai atsivėrusiom į tėvo kabinetą durim, ir tamsus niūrokas miegamasis su langu į ankštą kaip kišenė dviaukštį betonuotą kiemą. Kiemas uždaras, į jį patenkama namo koridorium, mažytėj purvinoj jo terasoj šiukšliadėžė, sandėliukas su laipteliais, kuriame retkarčiais kas nors prisiglausdavo, ir visados užrakinti vartai. Dabar mačiau ten stovinčią išblizgintą mašiną. Kaip ir anksčiau – jokio žolyno, jokio krūmo, jokio medelio. Tik paukščių lesyklėlė ant virtuvės lango žvirbliams ir kokiai vienišai zylutei. Ir priešais stūksanti didžiulio namo belangė mūrinė siena.

      Štai tame name šviesią dar prieškario vasaros dieną parnešta iš ligoninės ir pradėjau savo gyvenimo kelionę. Gimiau labai maža, ilgais juodais plaukais. „Tikra Judita“, – pasakė pirmąkart mane pamatęs tėvas, o vardą jau buvo išrinkęs Petras Vaičiūnas. Neaiškiai prisimenu save, gulinčią baltai dažytoj geležinėj pintoj lovelėj, mėlyną apmušalo gėlytę, kurią krapštinėjau, kol pradraskiau. Pasilenkę tėvų veidai ir dvimetė susijaudinus sesutė su šviesiais lygiais kirpčiukais, didelėm mėlynom įsisiurbusiom akim, audringai, su tokia meile mane sutikusi. Nuo tos akimirkos manęs nebepaleido apglėbusi karšta jos rankutė – namie, gatvėj, mokykloj. Niekad nebuvau viena – visad apginta, globojama, išbučiuota. Kaip aš didžiavausi savo seserim! Praleidau ten pirmuosius septyniolika savo gyvenimo metų. Viskas ten tebėra kaip buvę – ta pati koridoriaus grindų mozaika, tas pats durų stiklas bute. Dar taip neseniai sesuo pasakė: „Kaip keista – visa išliko, o žmonių nebėra.“ Dabar nebėra jau ir sesers. Tame bute gyvena žila graži inteligentiška ponia Sofija su auksiniu stačiatikių kryželiu ant kaklo, Gudijoj kažkada dvarus pralošusio grafo Malkevičiaus anūkė. Tame bute ji ištekėjo, išaugino du vaikus, sulaukė anūkų, slaugė mirštantį vyrą. Atsitiktinai užklydusi po keturiasdešimties metų radau išsaugotus išsikraustant užmirštus savo vaikystės eilėraščius.

      Tokius vaizdus ir jausmus man kelia atversta apdulkėjus telefonų knyga. Telefono numeris – 26821. Tokia nyki spengianti tyla.

Vaičiūnaitė, Judita. Vaikystės veidrody. – Vilnius: Baltos lankos, 1996.

Panašūs šaltiniai

Literatūra

Visos pamokos ir konspektai →