<- Literatūra

Bitė Vilimaitė
„Draugystės anatomija“, „Namai“, „Sparnai“

novelės knyga

Suprasti Šaltiniai
Aa

„Namai“

Pirmiausia, žinoma, prieškambaris: pigi kabykla, dėžė batams, veidrodis metaliniais rėmais, primenančiais kapų tvoreles. Iš karto – durys į miegamąjį, kur tvyro apgaulingas paprastumas: raudonos užuolaidos, žydru dirbtiniu kailiu užtiesta dvigulė lova, džiuto kilimėlis, kieto šiurkštaus plauko; tualetinis stalelis – pudra, kremai, kvepalai, šešėliai, dirbtinės blakstienos; sausos gėlės: saulutės, lapės uodegos, zuikio uodegėlės, ligustro šakelė. Kampe – neveikiantis šviestuvas, spinta, prikimšta madingų ir nebemadingų drabužių. Ant sienos – paveikslas su stumbrais. Tiesiai – virtuvė. Daug butaforijos, jokios užuominos apie tikrą skanų valgį. Šaldytuvas dar senelės pirktas, užtat veikia be priekaištų, mažas ir neišvaizdus, patikimas. Sandėliuką praleidžiu. Koridorius visas apdaužytom sienom, nes vaikui leidžiama ten važinėtis dviratuku. Einame į senelės kambarį. Jis mažas, irgi prikimštas daiktų. Čia – tikras paprastumas. Vaikaičio ir senelės lovos sustatytos kampu. Čia pilna minkštų žvėrelių, šautuvų, dūdelių, armonikėlių. Yra dvi siuvamosios mašinos – tikra ir žaislinė. Komoda sena, kaimo meistro dirbta, inkrustuota juoduoju ąžuolu. Ant sienos paveikslas – Berlyno gatvė žiemą: stovi arkliukas, eina mergytė su pelerina ir motina su skėčiu. Ant lango rankenos kabo specialus medalikėlis, kad apsaugotų namus nuo žaibo. Dar vienas kambarys. Langai į parką, daug šviesos, saulės. Krinta į akis kažkas pirkliška: užtiesalai sunkūs ir ryškūs, su kutais, užuolaidos standaus šilko, su raukiniais, persiškas kilimas trypiamas batais – čia nėra mados nusiauti. Baras praviras: matyti sunkūs keturkampiai buteliai visokių užpiltinių – erškėtrožių, mėtų, pipirų, pelynų. Stovi keli rytietiški dirbiniai: indiška dėžė, vietnamietiški ąsočiai. Daug žalumynų: būtinai palmė, puikiuose keraminiuose puoduose klesti du didžiuliai alijošiai. Knygų nedaug, visos rinktinės. Yra ir Biblija, ir pirmasis „Metų“ leidimas, ir kelios mažos senos maldaknygės, kur tarp lapų išlikę tikrų, iš tų laikų, gėlių. Ant sienų: didžiulis Žemaitės bareljefas, Adomo Mickevičiaus portretas, nuostabiai gražus jauno Majakovskio veidas, padidinta klumpių turgaus nuotrauka iš senelės archyvo. Dar daug juodojo molio peleninių ir verbos juodame ąsotyje. Šuo guli minkščiausioje vietoje, nervingas ir be charakterio, kaip dažnai būna namuose, kur nesutariama.Tai kieno gi šie namai? Šeimininkai, įsikūrę taip trafaretiškai ir sykiu nepakartojamai, – kur jie? Štai Jis, su nudrengtais džinsais, gliaudo riešutus, pasidėjęs ant kelių visą dubenį. Vaikas stovi šalia, pražiojęs snapuką. Ji sėdi susisupusi į nuskalbtą, sudilusį atlasinį chalatą, kaip visada nepatenkintu veidu; jai šalta arba per šilta, o gal pritrūko pinigų arba nesinori nurengti eglės, nors jau vasaris, ir medelis stovi beveik plikas, apačioj prikritę daug žaislų, o grindys žalios nuo spyglių. Senelė čia pat. Ji demonstratyviai sėdasi ant kiečiausios kėdės, kartais net gardžiuodamasi valgo sausą duoną, lengvai išleidžia savo pensiją skanėstams, puiki senelė, mylinti žentą ir privengianti dukters. Televizorius įjungtas, tačiau jo beveik niekas nežiūri. Čia žvilgsnis, čia mesta frazė, vaiko balselis, perstatomas koks niekutis, pataisoma staltiesė, ilgai tyrinėjama kažkodėl nykstanti palmė, šuns puiki galva padėta ant numintos JOS šlepetės. Ji nusprendžia eiti lankyti sergančios draugės, kuri guli nervų ligoninėje, ir vyro veide užuojauta vis dėlto susimaišo su pašaipa. Jie visi gerai ją pažįsta, draugės vardas – Angelina, vaikas ją irgi prisimena ir naiviai klausia: „Ji dar gyva?“ – „Gyva“, – atsako visi.išėjus, virtuvėje geriama arbata. Iš senelės atsargų atsiranda šio to skanaus ant stalo. Juoko ir kalbų netrūksta. Tačiau nerimo nepaslėpsi, jis viduje, kaip gaisrai saulėje, su visom pasekmėm – vienatve, šalčiu, netikrumu, liga.

„Sparnai“

Albertui

Jis grįžo į gimtąjį kaimą kaip mūšį pralaimėjęs karys, kuriam ne taip lengva skirtis su kario uniforma, ir jis dar vilki kiteliu, deja, nuplėštais antpečiais. Šis karys grįžo, laikydamas rankoje knygą, mažą tomelį mėgstamų eilių. O! Kiek skausmo jo sugrįžimas atnešė motinai, kuri gailėjosi jo kaip luošio, kaip savo gyvenimo klaidos! Sūnus padėjo jai darbuotis po namus. Tačiau ką šnabžda jo lūpos, kai jis kuopia tvartą arba doroja skerdieną, stovėdamas prie kruvinos geldos? Poezija. Eilės. Sūnus apsinuodijo jomis. Ką jis paliečia, viskas praranda senąją reikšmę. Štai jis neša šiaudus, ir jie – kaip glėbys aukso. Štai paglosto karvę, ir jai susitvenkia akyse ašaros. Sūnus grįžo iš miesto neišlaikęs egzaminų; jis išleido pinigus, neturėjo net bilietui, pakeleivinga mašina jį išmetė kryžkelėje taip kaip stovi – sergantį, be lagamino, be palto. Štai dabar jis vaikštinėja po laukus pusnuogis su poezijos tomeliu rankoje… Motina mina dviratį. Ji uždususi pasiveja sūnų, einantį į miestelį. Ten, buvusio dvaro rūmuose, dabar įsikūrę neįgaliųjų namai. Sūnus ten nueina pasikalbėti su vienu seniu, buvusiu kunigu. Motinai ašaros šoka į akis, kai kalba apie tai. Ko jam ten eiti? Iš viso kaimo, iš visų pažįstamų, bendraamžių jis išsirinkęs draugu tą senį, tą išvarytą kunigą? Jis einąs į tų rūmų teritoriją, o tai draudžiama. Kada nors sargas užrakins vartus, ir jis pačioje jaunystėje liks ten uždarytas amžinai. Apvilks jį baltu chalatu su antspaudu ant nugaros, ir galės dirbti su visais tais ligoniais sagas ar šukeles… Motina jį gąsdina kaip mažą, meluoja. Jis pasuka į šalikelę, kur po ledo pluta gurga upeliukai. Ten motina nepaves dviračio. Bet ji sulaiko sūnų jau kitokiu balsu. Ar jis žinąs, kad kaime laidotuvės? Sūnus stabteli. Šią skaisčią pavasario dieną malūne žuvo vaikas. Berniukas tų žmonių, kurie pernai į jų kaimą atsikėlė iš Ukrainos. Tokią tolybę važiavo, argi ten trūksta žemės, ten dar geresnė, ten beveik šiltieji kraštai, atvežė vaiką į pražūtį…. Sūnus stebėdamasis, net su gailesčiu žiūri į motiną. Rodos, ji tikrai pyksta ant tų žmonių, kuriems žuvo berniukas. Jis nebesiklauso, peršoka griovį ir – tolyn, tolyn nuo motinos. „Sustabdyti malūnus“, – dar išgirsta pro pavasarinį srautą. Jis prieina buvusį dvarą. Pasuka kaštonų alėja prie paradinių durų. Senasis draugas jau stoviniuoja ant laiptų, laukia. Jie išeina į laukus. Ir senis vatinio kišenėje turi mažą savo mėgstamo poeto tomelį. Kaip jiedu susipažino? Savaime. Tokie lengvai susipažįsta, kur tik susieina: kalėjime, ligoninėje ar sename dvare. Galima pasidžiaugti, kad jiedu susitiko. Jiedu pažįsta poezijos medį, visus jo lizdus, sukrautus iš skausmo ir liūdesio spyglių, išklotus švelniausiais žmogaus atsidūsėjimais. Jie sėdi ant sauso, įšilusio kupsto. Senis nurenka šapus nuo berniuko rankovės. Tas prisilietimas yra kaip glamonė. Ir staiga į jaunuolio širdį ima skverbtis neviltis. Senio mažos, veriančios akutės susiduria su jaunuolio akimis. Jos pilnos ašarų. Bet klausinėti nevalia, visi žodžiai, jei jie ne poezijos, niekingi. Senis staiga susigriebia – pavakarių metas, jis jokiu būdu negali praleisti pavakarių. Jiedu atsisveikina beveik šaltai. Nusisukęs jaunuolis verkė. Visą vakarą motina laukė sūnaus. Ji nuėjo iki kryžkelės, paskui dar toliau. Tačiau sūnaus šiame plokščiame krašte nebebuvo. Šalo, kaip visados ankstyvo pavasario naktį. Motina priėjo ežerą. Ant sugurusio ledo priminta pėdų. Sūnus nuėjo kiton pusėn. Ji pažino jo pėdas, jose dar nespėjęs užšalti vanduo, jos traukėsi plonu luobu, tarsi merkėsi akys. Motina įsižiūrėjo į tolį, jos meilė skrodė sutemas, ir jai buvo matyti kitas krantas. Nieko bloga negalėjo nutikti jos vaikui. Jis jaunas ir lengvas, be to, juk jį nešė poezijos sparnai.

„Draugystės anatomija“

Jas suartino vienoda šeiminė padėtis: abi buvo prie skyrybų ribos. Gal todėl apie tai beveik nesikalbėjo, nes čia nieko nauja nei sužinosi, nei pasakysi. Norėdamos, kad vyrai namie turėtų užsiėmimą, abi varė nepabaigiamus buto remontus. (Jų vyrai tarp savęs nebuvo pažįstami.) Susitikusios galėjo ramia sąžine sakyti: „Manasis parnešė alebastro. Reikėtų užtaisyti visas skyles.“ – „O mes tuoj pradėsime dažyti virtuvės duris.“ Kai pagalvoji, daug panašių šeimų yra tame milijoniniame mieste. Vadinasi, ir nelaimingos šeimos jau panašios viena į kitą. Jos susipažino prancūzų kalbos kursuose, į kuriuos buvo įsirašiusios, kad turėtų konkrečią priežastį vakarais nesėdėti namie. Deja, vos susipažinusios abi tuos kursus metė. Norai geriau patiko vakarais kavinukėse gerti kavą, ji patraukė ir silpnavalę Vylę. Keistai atrodė abi šalia: Nora aukšta ir liesa, išsipuošusi kailiais, o Vylė mažutė ir apvali, amžinu juodu paltu su languotu gobtuvu. Noros sūnus jau buvo studentas, o Vylė savo berniuką palikdavo su senele. Abi turėjo vienodus butus ir per laimingą atsitiktinumą gyveno netgi tame pačiame rajone. Abi atrodė jaunyvos, nes labai rūpinosi savo išore. Vylė vis svajojo numesti svorio, o Nora, atvirkščiai, tvirtino, esą visi jos nesutarimai su vyru prasidėję nuo to, kad ji po operacijos niekaip negalinti atgauti ankstesnės formos. Nora drebėjo dėl savo sveikatos, nuolat nešiojo prisiklijavusi ant krūtinės pipirinį pleistrą; nuo jos dvelkė vaistine, elegancija ir liūdesiu. O Vylė tryško sveikata ir niekada nenusimindavo, nors reikalai namie klostėsi visai blogai. Štai jau ji prakalbo apie advokatą, buto keitimo variantus, atnešė pasidėti pas Norą savo taupomosios kasos knygutę. Nora dėkojo likimui, kad ji dar nepriėjo prie to, ne, jai taip negali būti. Nėra moters, kuri negalvotų, kad ji vertesnė už kitą. Kaip gera, malonu globoti žmogų, kuris stovi ant bedugnės krašto, juk jis vis tiek nukris. Nora plačiai atvėrė savo namų duris Vylei. Tegu mato, kad jos, Noros, vyras dar pareina namo ir kartais maišo dažus remontui, ir laiko kibirėlyje užmerkęs teptukus. Jie visai nežada skirtis. Ir tikrai, pradėjus lankytis Vylei, Noros vyras iš darbo ėmė eiti tiesiai namo. Jis suremontavo mašiną, ir kartais visi trys važiuodavo į sodą. Ten jis genėdavo medelius, o Nora su Vyle sėdėdavo verandoje ir gerdavo arbatą. „Velniškai puikią draugę įsitaisė žmona“, – galvodavo vyras. O Norai, kai likdavo vieni, sakydavo: „Nesistebiu, kad tavo draugužę vyras pametė. Vulgari ypata.“ – „Vis dėlto jai reikia padėti. Taip, jos plaukai baisūs ir figūra, bet atsimink, ji mano draugė, – atsakydavo Nora. – Stenkis neparodyti, kad jos draugija tau nemaloni.“ Po skyrybų bylos Vylė ėmė rečiau lankytis Noros namuose. Ji iškeitė butą. Kartais jos dar susitikdavo išgerti kavos. Nora negalėjo atsistebėti, kaip nuostabiai pasikeitė Vylė. Atsiaugino šviesius plaukus, sulieknėjo, nusipirko juodsidabrę lapę, mokėsi vairuoti mašiną. Ji nebebuvo tokia miela atlapaširdė ir kartais žiūrėdavo į Norą su gailesčiu. „Kaip tavo sveikata, brangioji?“ – „Ak, ir neklausk, – atsakydavo Nora, raudonos dėmės plieksdavo skruostuose, – niekas nepadeda. Turbūt reikės važiuoti į sanatoriją. Vyras maldauja, kad važiuočiau negaišdama.“ – „Ir važiuok, – negailestingai atsakydavo Vylė. – Vaikas didelis. Nesuprantu, kas tave laiko!“ Nora išvažiavo. Ne tokia ji buvo naivi, kad nežinotų, kur dabar vakarais dingsta vyras ir ką jis moko vairuoti mašiną, ir kieno šalikėlį ji rado sode, užkibusį už erškėtrožės. Kadaise, Vylei nežinant, ji turėjo pokalbį su jos vyru; galbūt tai ir pagreitino jų skyrybas. Nora galvojo, kandžiodama lūpas, kodėl gyvenimas pavirto į niekšybių kamuolį… Ir kažkur atokiai, nutolęs nuo to aistrų žaizdro, stovėjo aukštas jaunuolis valingu smakru, šviesiais plaukais – Noros sūnus. O kituose namuose prie stalo sėdėjo dar vaikiškas, nerangus paauglys ir skaitė knygą. Jis vis dirstelėdavo į laikrodį, laukdamas savo motinos. Ir niekas nežinojo, kad ji dabar sėdi svetimoj mašinoj su svetimu žmogumi, su kuriuo ją subloškė likimas, ir jie lekia baisiu greičiu į savo pražūtį.

Panašūs šaltiniai

Literatūra

Visos pamokos ir konspektai →