← Literatūra

Salomėja Nėris (tikr. Salomėja Bačinskaitė-Bučienė)
Eilėraščių rinkinys „Prie didelio kelio“

Salomėja yra XX a. I pusės neoromantikė, romantinės pasaulėjautos rašytoja ir viena žymiausių lietuvių lyrikių. Kūrė išpažintinę lyriką.

8 min (1589 ž.)

12kl neoromantizmas poezija

[Nuotrauka] Iliustracija
Aa

Privalomas kūrinys: Eilėraščių rinkinys Prie didelio kelio (sovietai pavadino Lakštingala negali nečiulbėti).

Apie autorių Vikipedijoje (vertingas straipsnis)

Mantas Vilčinskas. S. Nėries biografija, 2019. Rekomenduojamos skaidrės
Šilutės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, 2015. Pristatymas, skirtas lietuvių poetės S. Nėries 110-osioms gimimo metinėms
Bendro pobūdžio skaidrės (kalbam.lt)
  • Gyveno 1904 - 1945, tik 40 metų
  • Išsilavinusi ir elegantiška moteris
    • Vilkaviškio gimnazijoje išspausdino pirmąjį eilėraštį
    • VDU (Kauno Vytauto Didžiojo universitete) studijavo lietuvių literatūra, vokiečių kalbą bei pedagogiką
      • Tenai išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį
      • Už meilę, piktinusi visuomenę (įsimylėjo vedųsį germanistikos prof. Juozui Eretui), todėl baigus universitetą — buvo išsiųsta mokytojauti į Lazdijus, jautėsi tarsi įkalinta tolimame Lietuvos miestelyje su ne itin mėgstamu darbu.
    • Anksti atsiskleidė jos gabumai literatūrai, dailei. „Tėvai, matydami mano gabumus kai kurioj srity, dideliam mano džiaugsmui, žadėjo leisti toliau mokytis gimnazijon.“ (Iš dienoraščio)
    • Beje, savarankiškai pasirengusi, išlaikė egzaminus į ketvirtąją klasę ir jau 1919 m. persikėlė į Vilkaviškio „Žiburio“ gimnaziją.
    • Gimnazijoje redagavo ateitininkų laikraštėlį „Ateities žiedai“. 1921 m. pradėjo siųsti eilėraščius į Vaižganto „Tėvynės sargą“.
  • 2 metus Panevėžyje dirbo kaip vokiečių kalbos mokytoja mergaičių gimnazijoje
  • Rašo išpažintinę lyriką. Ką jaučia, tą sako. Nekalbia simboliais, nekalbia paslėptom metaforom.
  • Vėliau smerkė katališkas požiūras žurnale „Trečias frontas“ (jau Kaune)
  • Su Buču persikėlė į Palemoną (gyvenvietė prie Kauno)
  • Palaikė SSRS, kūrė prosovietines poemas
    • Ji, būdama naivi politikė ir jausminga moteris, iš tiesių žavėjosi socializmo idėjomis, netgi skaitė Markso, Lenino veikalus. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą poetė parašė „Poemą apie Staliną“, važiavo į Maskvą parvežti „Stalino saulės“. Už tai ji buvo vadinama tautos išdavike.
    • Vieną kartą nuvyko į Maskvą ir prašė, kad Lietuva būtų prijungta prie SSRS sudėties
  • Salomėja Nėris ne iš karto suvokė, koks baisus yra stalinizmas. Ką išgyveno S.Nėris, sužinome iš jos eilėraščių, parašytų toli nuo Lietuvos, Rusijoje, kur ji praleido II pasaulinio karo metus. (Kaltė ir atgaila.)
  • II pasaulinio karo metais poetė su mažu sūneliu pasitraukė į Rusiją. Jos vyras Bernardas Bučas liko Lietuvoje. Manė, kad žuvo, bet išties buvo gyvas. Per visus karo metus ji negavo iš jo jokios žinios. Poetė išgyveno artimųjų, gimtosios žemės ilgesį.
  • „Diemedžiu žydėsiu“ apdovanota Valsybine premija
  • Po 2 metų, parašė „Eglė žalčių karalienė“, „Našlaitė“
  • Antrojo pasaulinio karo (WW2) pasitraukė į Rusiją
  • Buvo palaidota Kauno istorijos muziejuje, paskui perlaidota Petrašiūnų kapinėse
  • Poetei skirtas 1954 m. SSRS pašto ženklas
  • Prieš mirtį pasirodė kūrinys „Lakštingala negali čiulbėti“ (originalus pavadinimas — „Prie didelio kelio“)
  • Cenzūra buvo opiai paveikusi kūrinius
  • Mėgo kuklius ir tvarkingus drabužius, dėvėjo aksomo suknutes, papuoštas baltomis apykaklaitėmis, mėgo įvairias skareles, šalikus, sages, avėdavo aukštakulniais batukais.

Salomėjos šeima:

  • Tėvas (Simonas) buvo apsišvietęs žmogus, jaunystėje palaikė ryšius su knygnešiais.
  • Motina, Uršulė Žemaitytė-Bačinskaitė, išsiskyrė religingumu (pamaldumu) ir vienas jos brolis buvo kunigas.
  • Saulius Balandis Bučas — Salomėjos sūnūs — gyveno 1937 - 2007 m. (70 metų iš viso).
  • Salomėjos vyras — Bernardas Bučas — skulptorius. Jie kartu buvo neilgai, bet buvo labai laimingi:
    • „B.Bučo artimieji autorei papasakojo, kad skulptorius iki pat mirties mylėjo pirmą savo žmoną poetę S.Bačinskaitę-Nėrį ir jųdviejų sūnų Saulių, negalėdavo kalbėti apie juos neašarodamas. Vis dėlto po poetės mirties jis vedė bei su meile ir atsidavimu gyveno su dar dviem moterimis, o su viena iš jų – Ona Kondrotaite-Bučiene susilaukė dviejų dukterų.“ (Šaltinis: Lrytas.lt)

Anot pačios lyrikės: „Visa, kuo ir kam aš gyvenu, yra menas. Jis kaip saulė gaivino mane nuo lopšio dienų. Šioji saulė nušvies mano gyvenimo skeveldras, ir jos ne mažiau gražios ir brangios man bus. Kiekviena šukelė, spindulio atgaivinta, nauja saule. Visam pasauliui spindės.“

Labai trumpa video ištrauka, kur matosi S. Nėries muziejus

Tolimas sapnas analizė

Atsakymai į klausimus.

Raudonoj bažnytėlėj buvo lyrinio „aš“ vaikystė. Nedrąsiai prie kolonos stovėjo eilėraščio subjektas. Sakykloj kalba, kad ji tebūna atleista, nes daug mylėjo, buvo širdinga. Eilėraščio subjektui pasidaro graudu, girdint tokius žodžius, atgailą.

Jeigu eilėraštis autobiografinis, tada galima sakyti, kad beldžiasi Salomėjos Nėries sąžinė. Jai „be galo graudu“, nes jos vaikystėj ji buvo katalikė, o dabar atsižadėjo vertybių, atgailauja.

Kalbančioji nestovi prie altoriaus, tiek nesiartina, nes nedrįsta, tad prisiglaudžia prie kolonos, mano, kad yra kalta. Kiti žmonės drįsta prisiartinti, nori būti kuo arčiau prie altoriaus.

Sakykloje prabilsta Dievas. Atleidžia kalbančiajai, kad net „Malda širdy netilpo“.

Sūnus palaidūnas yra žmogus, kuris nutolęs nuo Dievo. Salomėja Nėris irgi buvo nutolusi nuo Dievo ir taip pat, matyt, eilėraščio asmuo. S. Nėris jautėsi įskaudinta, ji nutraukė ryšius su katalikiška bendruomene ir perėjo į „Trečiajį frontą“, kairiųjų pažiūrių grupuotę. Jau už tai S. Nėris tapo atstumtąja: su ja nesisveikino pažįstami, priekaištavo giminės ir draugai. Ir manau, kad dėl to parašė šį eilėraštį.

Jaučia atgailą. Supranta, kad buvo padariusi klaidą. Palaipsniui liūdnesnė, verkia, bet yra ir džiaugsmo ašarų, nes Dievas jai atleido.

„Diemedžiu žydėsiu“ (1938)

Pagrindinė eilėraščio mintis: gamtos laikas yra amžinas, beribis, o žmogaus gyvenimas turi pradžią ir pabaigą.

„Tu nubusi“

Veiksmas numanomas – žmogus atsibus pavasario naktį.

Metaforiškai kalbama kaip atsibus visa gamta ir neleis žmogui būti ramiam, abejingam, mieguistam.

Pavasario nakties vaizdas labai dinamiškas, nes daug judesio, veiksmo. Tas veiksmas kuriamas personifikacijomis ir metaforomis.

Žmogaus nubudimą naktį lemia nepaaiškinamas žemės šauksmas, nes pavasarį atsibunda ne tik gamta, bet ir žmogaus jausmai.

Eilėraščio kompozicija uždara, nes pradedama ir baigiama panašia mintimi. Nors žmogus paminėtas tik du kartus, tačiau jo jausmai yra svarbesni negu gamtos detalės.

„Rudenio arimuos“

Kuriamas gamtos vaizdas ramus, tylus, niūrokas, melancholiškas, nes ruduo – atsisveikinimo, sąstingio, gamtos nykimo metas. (personifikacija, aliteracija, deminutyvai)

Antrame posme nuotaika pesimistiška, skausminga.

Trečiame posme pasirodožmgus retoriškai klausdamas gėlės.

Žmogus yra taip pat vienišas kaip ramūnė ir liūdi kartu su gamta.

Eilėraštį sudaro trys posmai, kompozicija yra uždara (žiedinė), nes nes pradedama ir baigiama panašia mintimi, totyvu.

Rudenėjanti gamta žmogui sukelia susimąstymo, susikaupimo, ilgesio nuotaikas.

„Rudenio vieškeliu“

Eilėraštyje norima atskleisti vienišo, silpno, atstumto, nuskriausto, apleist, gal nesuprasto žmogaus situaciją.

„Prie didelio kelio“

Antrojo pasaulinio karo pradžioje Salomėja Nėris su sūnumi Sauliumi priverstai pasitraukia į Rusijos gilumą. Gyveno Ufoje, Penzoje, Maksvoje. Poetė jautėsi labai vieniša ir nelaiminga. Aršiausios žiemos, svetima kultūra ir kalba ją labai slėgė. Be to, ji nežinojo kaip gyvena artimieji, likę Lietuvoje. Ar gyvi?

Ar sveiki? Ar tebe stovi namai? Apskritai poetė kankinosi dėl ateities. Kaip reikės gyventi svetimoje šalyje? Ar bus kada nors galimybė sugrįžti į savo gimtąją Lietuvą? Dar Salomėją Nėrį slėgė kaltės jausmas dėl abejotinų sprendimų. Ji nežinojo,ar supras, ar atleis, ar kada nors priims ją Lietuva. Tokie jausmai perteikiami karo metais parašytais eilėraščiais. Deja, leidykla savavališkai pakeitė 1945m. parašytą knygą, todėl paskutinis lyrikos rinkinys toks, kokį sumanė ir parašė autorė, išspauzdintas tik 1994m.

Svarbiausios eilėraščių temos:

  • Tėvynės ilgesys
  • Skausmas ir netektis
  • Mamos ir vaiko pokalbiai apie namus
  • Kaltės ir atgailos jausmas

„Kur baltas miestas“

Baltas miestas reiškia gimtinę.

Eilėraštyje kalbama apie viltį sugrįžti į namus, bet ji maža, menka, kaip gėlelė.

Svetimas kraštas išreiškiamas stepėmis, sniegu, kalnais. Svetima eilėraščio erdvė siejama su žiema.

Eilėraščio žmogus yra labai susijaudinęs ir norėtų nors su vienu varno sparnu sugrįžti į Lietuvą. Salomėja

Nėris naudoja varno pasakos motyvą, pabrėždama skausmą, sielvartą ir tėvynės ilgesį.

Eilėrašio pabaigoje sugrįžimo viltis lyg ir padidėja, nes jeigu žmogus labai stengsis, norės, galbūt troškimai išsipildys.

„Namo“

Tai yra šviesi vizija. Eilėraščio asmuo įsivaizduoja, kad grįžta namo, su tėtuku, šuniuku ir sūnumi. Bet eilėraščio antroj dalyj, lyrinis subjektas grįžta į tikrovę. Salomėja Nėris yra toli nuo tėvynes, o tai jai yra ypač liūdna, nori būti kartu su šeima gimtinėje.


Eilėraščio kalbantysis yra mama, kuri kalbasi su savo mažu vaiku. Kalbasi apie apie gimtuosius namus.

Žodžiai „kelias“, „kalnas“, „pakalnė“ kuria kelionės įspūdį. Laikas – vėlus vakaras arba naktis, ruduo.

Vaiko pasaulis paprastas, nesudėtingas. Namus jis suvokia tada, kai visa šeima yra drauge, tad namai jam asocijuojasi su tėčiu.

Tiek mamai, tiek sūnui namų vaizdas yra mielas, jaukus, savas, saugus ir artimas.

Eilėraštis pasibaigia labai niūresne, prastesne nuotaika, nes namai yra tik prisiminimuose, o realybė yra svetima ir šalta.

Šis eilėraštis yra apie gimtųjų namų ilgesį.

„Maironiui“

Eilėraščio kalbančioji yra tarsi pati poetė Nėris. Tik vienai jai galima sakyti kalbančioji, nes jos eilėraščiai tokie paprasti.

Testamentinis eilėraštis, kuriame lyrinis subjektas (iš esmės S.Nėris) atsiprašo Maironio už klaidą. Maironis visą gyvenimą jai buvo autoritetas. Ji supranta, kad negalėjo ištaisyt klaidas, tokiais pačiais keliais negrįš. Anksti mirė Nėris, bet sugebėjo atsiprašyti šiame eilėraštyje.

Nėris pripažįsta kaltę ir atsiprašydama sako, kad ji priima klaidas, ir priima bausmę: vietoj duonus, gauti akmenį. Vis tiek nori būti palaidyta Lietuvoje, Tėvyneje, kad tik priimtų Lietuva ją, nors ir padarė klaidą.

Biblinis kontekstas — tie, kurie nusikalsdavo buvo užmėtyti akmeninimis.

Politinės pinklės:

Maironis buvo kunigas, o Nėris vėliau gyvenime nusisuko nuo bažnyčios, patikėjo sovietais, kad jie išsaugos Lietuvą ir bus geri. Įsivėlė į politikos pinkles, nežinodama, ką daro. Dėl to labai nukentėjo, buvo pavadinta tautos išdavike. Sakydama Mirdamas mane tu keikei, ji supranta, kad Maironis (kuris skelbė, jog pirmiausiai reikia aukotis dėl tėvynės, asmeninė laimė antroje vietoje), patriotas nusivylė tokiu elgesiu.


Žmogus kalba nusižeminęs, nuolankiai, atgailaudamas.

Kalbantysis Maironį gerbė, žavėjosi jo eilėraščiais.

Ryškiausios yra atgailos ir kaltės temos.

Atgailos tema išreikšta metafora paskutiniame posme. Jos mintis tokia: galiu bųti bet kuo, kad tik tėvynė atleistų ir priimtų.

Kaltės jausmą stiprina tai, kad Maironis jau miręs ir negirdi nuoširdaus atsiprašymo. Žmogus atvirai ir nuoširdžiai atgailauja, prisipažysta.

„Dideliame name“

Pagrindinė eilėraščio mintis: vienišam žmogui be artimųjų gyventi svetimame krašte yra sunku.

„Savęs aš gailiuosi“

Pagrindinė mintis: žmogui sunku, skaudu, jis jaučiasi lyg sužeistas žvėris.

„Aš tau pavyzdžiu“

Tai – eilėraštis išpažintis, nes kalbama labai atvirai ir nuoširdžiai.

Į saulę kreipiamasi intymiai, nes tai tylus kalbėjimas, lyg iš širdies gelmių.

Žmogui skauda širdį, jo nuotaika graudi, pesimistinė, net tragiška, nes nežino nieko apie artimus žmones.

Saulei pavydima vakarų pusės, nes ten gimtinė, ten namai, ten šeima. O kalbantysis nuo tų brangių dalykų yra atskirtas.

Vakarai čia simbolizuoja Lietuvą, namų pusę.

Gimtinė yra nusakoma įvardžiu „ten“.

Vertybės: šeima, draugai, namai, gimtoji kalba, sava kultūra, Lietuvos gamta.

Pabaigoje žmogus maldauja saulės žinių apie gimtinę.

💖 Nusiųskite žinias draugams!

Daugiau tokio turinio

Tik Literatūra

Visos pamokos ir konspektai →