<- Literatūra

Salomėja Bačinskaitė-Bučienė
Poetė Salomėja Nėris

Salomėja yra XX a. I pusės neoromantikė, romantinės pasaulėjautos rašytoja ir viena žymiausių lietuvių lyrikių.

Mantas Vilčinskas

Iliustracija

Salomėja yra XX a. I pusės neoromantikė. Viena žymiausių lietuvių lyrikių.

Privalomas kūrinys: Eilėraščių rinkinys Prie didelio kelio (sovietai pavadino Lakštingala negali nečiulbėti).

  • Gyveno 1904 - 1945, tik 40 metų
  • Išsilavinusi ir elegantiška moteris
    • Vilkaviškio gimnazijoje išspausdino pirmąjį eilėraštį
    • VDU (Kauno Vytauto Didžiojo universitete) studijavo lietuvių literatūra, vokiečių kalbą bei pedagogiką
    • Tenai išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį
    • Už meilę, piktinusi visuomenę (įsimylėjo vedųsį germanistikos prof. Juozui Eretui), todėl baigus universitetą — buvo išsiųsta mokytojauti į Lazdijus, jautėsi tarsi įkalinta tolimame Lietuvos miestelyje su ne itin mėgstamu darbu.
    • Anksti atsiskleidė jos gabumai literatūrai, dailei. „Tėvai, matydami mano gabumus kai kurioj srity, dideliam mano džiaugsmui, žadėjo leisti toliau mokytis gimnazijon.“ (Iš dienoraščio)
    • Beje, savarankiškai pasirengusi, išlaikė egzaminus į ketvirtąją klasę ir jau 1919 m. persikėlė į Vilkaviškio „Žiburio“ gimnaziją.
    • Gimnazijoje redagavo ateitininkų laikraštėlį „Ateities žiedai“. 1921 m. pradėjo siųsti eilėraščius į Vaižganto „Tėvynės sargą“.
  • 2 metus Panevėžyje dirbo kaip vokiečių kalbos mokytoja mergaičių gimnazijoje
  • Rašo išpažintinę lyriką. Ką jaučia, tą sako. Nekalbia simboliais, nekalbia paslėptom metaforom.
  • Vėliau smerkė katališkas požiūras žurnale „Trečias frontas“ (jau Kaune)
  • Su Buču persikėlė į Palemoną (gyvenvietė prie Kauno)
  • Palaikė SSRS, kūrė prosovietines poemas
    • Ji, būdama naivi politikė ir jausminga moteris, iš tiesių žavėjosi socializmo idėjomis, netgi skaitė Markso, Lenino veikalus. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą poetė parašė „Poemą apie Staliną“, važiavo į Maskvą parvežti „Stalino saulės“. Už tai ji buvo vadinama tautos išdavike.
    • Vieną kartą nuvyko į Maskvą ir prašė, kad Lietuva būtų prijungta prie SSRS sudėties
  • Salomėja Nėris ne iš karto suvokė, koks baisus yra stalinizmas. Ką išgyveno S.Nėris, sužinome iš jos eilėraščių, parašytų toli nuo Lietuvos, Rusijoje, kur ji praleido II pasaulinio karo metus. (Kaltė ir atgaila.)
  • II pasaulinio karo metais poetė su mažu sūneliu pasitraukė į Rusiją. Jos vyras Bernardas Bučas liko Lietuvoje. Manė, kad žuvo, bet išties buvo gyvas. Per visus karo metus ji negavo iš jo jokios žinios. Poetė išgyveno artimųjų, gimtosios žemės ilgesį.
  • „Diemedžiu žydėsiu“ apdovanota Valsybine premija
  • Po 2 metų, parašė „Eglė žalčių karalienė“, „Našlaitė“
  • Antrojo pasaulinio karo (WW2) pasitraukė į Rusiją
  • Buvo palaidota Kauno istorijos muziejuje, paskui perlaidota Petrašiūnų kapinėse
  • Poetei skirtas 1954 m. SSRS pašto ženklas
  • Prieš mirtį pasirodė kūrinys „Lakštingala negali čiulbėti“ (originalus pavadinimas — „Prie didelio kelio“)
  • Cenzūra buvo opiai paveikusi kūrinius
  • Mėgo kuklius ir tvarkingus drabužius, dėvėjo aksomo suknutes, papuoštas baltomis apykaklaitėmis, mėgo įvairias skareles, šalikus, sages, avėdavo aukštakulniais batukais.

Salomėjos šeima:

  • Tėvas (Simonas) buvo apsišvietęs žmogus, jaunystėje palaikė ryšius su knygnešiais.
  • Motina, Uršulė Žemaitytė-Bačinskaitė, išsiskyrė religingumu (pamaldumu) ir vienas jos brolis buvo kunigas.
  • Saulius Balandis Bučas — Salomėjos sūnūs — gyveno 1937 - 2007 m. (70 metų iš viso).
  • Salomėjos vyras — Bernardas Bučas — skulptorius. Jie kartu buvo neilgai, bet buvo labai laimingi:
    • „B.Bučo artimieji autorei papasakojo, kad skulptorius iki pat mirties mylėjo pirmą savo žmoną poetę S.Bačinskaitę-Nėrį ir jųdviejų sūnų Saulių, negalėdavo kalbėti apie juos neašarodamas. Vis dėlto po poetės mirties jis vedė bei su meile ir atsidavimu gyveno su dar dviem moterimis, o su viena iš jų – Ona Kondrotaite-Bučiene susilaukė dviejų dukterų.“ (Šaltinis: Lrytas.lt)

Vikipedija (vertingas straipsnis)

SKAIDRĖS 1

SKAIDRĖS 2

SKAIDRĖS 3

Anot pačios lyrikės: „Visa, kuo ir kam aš gyvenu, yra menas. Jis kaip saulė gaivino mane nuo lopšio dienų. Šioji saulė nušvies mano gyvenimo skeveldras, ir jos ne mažiau gražios ir brangios man bus. Kiekviena šukelė, spindulio atgaivinta, nauja saule. Visam pasauliui spindės.“

Labai trumpa video ištrauka, kur matosi S. Nėries muziejus

Tolimas sapnas analizė

Atsakymai į klausimus.

Raudonoj bažnytėlėj buvo lyrinio „aš“ vaikystė. Nedrąsiai prie kolonos stovėjo eilėraščio subjektas. Sakykloj kalba, kad ji tebūna atleista, nes daug mylėjo, buvo širdinga. Eilėraščio subjektui pasidaro graudu, girdint tokius žodžius, atgailą.

Jeigu eilėraštis autobiografinis, tada galima sakyti, kad beldžiasi Salomėjos Nėries sąžinė. Jai „be galo graudu“, nes jos vaikystėj ji buvo katalikė, o dabar atsižadėjo vertybių, atgailauja.

Kalbančioji nestovi prie altoriaus, tiek nesiartina, nes nedrįsta, tad prisiglaudžia prie kolonos, mano, kad yra kalta. Kiti žmonės drįsta prisiartinti, nori būti kuo arčiau prie altoriaus.

Sakykloje prabilsta Dievas. Atleidžia kalbančiajai, kad net „Malda širdy netilpo“.

Sūnus palaidūnas yra žmogus, kuris nutolęs nuo Dievo. Salomėja Nėris irgi buvo nutolusi nuo Dievo ir taip pat, matyt, eilėraščio asmuo. S. Nėris jautėsi įskaudinta, ji nutraukė ryšius su katalikiška bendruomene ir perėjo į „Trečiajį frontą“, kairiųjų pažiūrių grupuotę. Jau už tai S. Nėris tapo atstumtąja: su ja nesisveikino pažįstami, priekaištavo giminės ir draugai. Ir manau, kad dėl to parašė šį eilėraštį.

Jaučia atgailą. Supranta, kad buvo padariusi klaidą. Palaipsniui liūdnesnė, verkia, bet yra ir džiaugsmo ašarų, nes Dievas jai atleido.

Namo analizė

Tai yra šviesi vizija. Eilėraščio asmuo įsivaizduoja, kad grįžta namo, su tėtuku, šuniuku ir sūnumi. Bet eilėraščio antroj dalyj, lyrinis subjektas grįžta į tikrovę. Salomėja Nėris yra toli nuo tėvynes, o tai jai yra ypač liūdna, nori būti kartu su šeima gimtinėje.

Maironiui analizė

Eilėraščio kalbančioji yra tarsi pati poetė Nėris. Tik vienai jai galima sakyti kalbančioji, nes jos eilėraščiai tokie paprasti.

Testamentinis eilėraštis, kuriame lyrinis subjektas (iš esmės S.Nėris) atsiprašo Mačernio už klaidą. Maironis visą gyvenimą jai buvo autoritetas. Ji supranta, kad negalėjo ištaisyt klaidas, tokiais pačiais keliais negrįš. Anksti mirė Nėris, bet sugebėjo atsiprašyti šiame eilėraštyje.

Nėris pripažįsta kaltę ir atsiprašydama sako, kad ji priima klaidas, ir priima bausmę: vietoj duonus, gauti akmenį. Vis tiek nori būti palaidyta Lietuvoje, Tėvyneje, kad tik priimtų Lietuva ją, nors ir padarė klaidą.

Biblinis kontekstas — tie, kurie nusikalsdavo buvo užmėtyti akmeninimis.

Politinės pinklės

Maironis buvo kunigas, o Nėris vėliau gyvenime nusisuko nuo bažnyčios, patikėjo sovietais, kad jie išsaugos Lietuvą ir bus geri. Įsivėlė į politikos pinkles, nežinodama, ką daro. Dėl to labai nukentėjo, buvo pavadinta tautos išdavike. Sakydama Mirdamas mane tu keikei, ji supranta, kad Maironis (kuris skelbė, jog pirmiausiai reikia aukotis dėl tėvynės, asmeninė laimė antroje vietoje), patriotas nusivylė tokiu elgesiu.


Palauk, ar padėjo?

Ieškai kitokio konspekto arba nori kitos pamokos konspektų? Mes turim tai, ko tau reikia.

Literatūra ->

Visos pamokos ir konspektai ->

Sek mūsų Instagramą ir pirmas sužinok, kada įkelsim naujus konspektus arba video

    Instagram

YouTube icon     YouTube