← Literatūra

Marius Ivaškevičius
Trijų veiksmų pjesė „Madagaskaras“ (I veiksmas)

Šių laikų rašytojas, postmodernistas, originaliai interpretuojantis opius lietuvių istorijos ir kultūros siužetus, nevengiantis ironijos, absurdo.

9 min (1785 ž.)

12kl drama postmodernizmas istorinis

VDU dėstytojo Mindaugo Grigaičio paskaitos tiems, kurie nori pasiekti aukštesnįjį lygį

Aa

„Madagaskaras“ — 2004 metų postmodernistinė drama, įtraukta į privalomos literatūros sąrašą, todėl tikėtina, kad didelė dalis abiturientų ieškos šio kūrinio, kad atsiskaitytų su mokytojais arba geriau pasiruoštų egzaminams.

Edukamentas teikia tik medžiagą konspektavimui ir analizei.

Teksto rašymo metu (2020 metų I pusė) šio kūrinio autorius, kartu su A. Marčėnu, dar gyvi ir sveiki, todėl kviečiame paremti jų kūrybą, įsigydami reikalingų tekstų kopiją. Jeigu neturite galimybės turėti savą kopiją, apsilankykite bibliotekoje.

Kūriniui būdingas intertekstualumas — autoriaus ir svetimo teksto sąveikia.

Gvildenamos temos:

  • Lietuviškos tapatybės paieška
  • Kokia stipri tauta? Kas mes esame? Lietuviško, mažų tautų tragizmas, geopolitiniai sunkumai
  • Patriotizmas, moteriškumas, laisvė?
  • Utopija ir idealistiniai (dažnai politniai) siekiai

Kazio Pakšto idėja tarpukaryj perkelti Lietuvą į Afriką suviliojo dramaturgą imtis šios temos. Nors kūrinys parašytas XXI a., XX a. pr. leksikos pavyzdžiu „išrasta“ kalba, autoironiškas ir šmaikštus pačių lietuvių požiūris į save ir pasaulį.

Kazio Pakšto (kūrinyje vardas pakeistas — jis Pokštas) idėja tarpukaryj perkelti Lietuvą į Afriką suviliojo dramaturgą imtis šios temos. Nors kūrinys parašytas XXI a., XX a. pr. leksikos pavyzdžiu „išrasta“ kalba, autoironiškas ir šmaikštus pačių lietuvių požiūris į save ir pasaulį.

Pagrindinis veiksmas — Pokšto siūlymas perkelti Lietuvą į Afriką. Kol Afrika nebuvo kolonizuota, tai atrodė kaip reali idėja, kaip planas B.

Nors „Madagaskaras“ pelnė premiją už meniškiausią 2004 metų knygą, taip pat sulaukė itin kritiškos Silvestro Gaižiūno recenzijos, kurią galite perskaityti internete.

Spektaklį „Madagaskaras“ galite pamatyti ir virtualiai: pirmą ir antrą dalis portale LRT.lt, taip pat ir autoriaus interviu:

Laidos vedėjas K.Sabolius ir rašytojas M.Ivaškevičius, pjesės ir Vilniaus mažojo teatro spektaklio “Madagaskaras” autorius, kalbasi apie pjesės tematiką, praeities ir dabarties sąsajas, paraleles.

Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklio „Madagaskaras“ pagal jauno darmaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesę, pirma dalis.

Spektaklio režisierius Rimas Tuminas, kompozitorius Faustas Latėnas, dailininkė Vilma Masteikienė.

Spektaklio premjera teatre įvyko 2004 metais, spektaklis nufilmuotas teatro scenoje 2006 m.

Daugelis pjesės veikėjų turi istorinius prototipus, iš jų pagrindiniai — Kazimieras Pakštas ir Salomėja Nėris, jie, anot autoriaus, tai laiko, tarpukario kultūros ženklai.

Skaidrės. Kalbos vartojimas (kalbam.lt)

I veiksmas

1 scena

Dvidešimto amžiaus pradžia. Lietuvos kaimas. Prie stalo sėdi Pokštas, Tėvas ir Motina. Vyksta ilgas, skausmingas virtų bulvių lupinėjimas bei valgymas. Ilgai niekas neprataria žodžio.

  • Tėvui nerūpi vidinis pasaulis, jeigu nesutvarkytas išorinis, buitinis gyvenimas. Jis rašto nepažįsta.
  • Tėvas nenori, kad ji auklėtų radikališkoji jaunuomenė — akivaizdi skirtinga sūnaus ir tėvo pasaulėjauta.
  • Jaunas Pokštas pasipiktina: Tragedinis nepramatymas pjauti ariamą jautį. Jis įgyja pasitikėjimą savimi.
  • Tėvai, pastebėję Pokšto inteligentiškumą ir pramanymus (ateities prognozes), juo džiaugiasi ir lygina su daktaru, antru Basanovičiu. Jis kalba apie tai, jog skurdžioje Lietuvoje apšepę vaikai, siekia pagerinti lietuvio kokybę
  • Minimas fatalizmas, pavaldėtas iš Rytų, ragina auginti jūrooptimistus (orientavimasis į Vakarus)

Tėvas klūpi, o Motina aprengia Pokštą sutana.

2 scena

Kaimo bažnyčia. Į ją renkasi parapijiečiai. Pokštas nedrąsiai dairosi į juos, musitosi naujame drabužyje, jauiasi nejaukiai, kiek prisibijo minios.

  • Dabar aišku, jog Pokštas kunigų seminarijoje (biografinis faktas), kurioje mokėsi 1912-1913 metais
  • Pokšto monologas, jis piktinasi, kad Bažnyčioje nėra standartų: besaikis stikliukų kilnojimas, lytinis ištvirkimas ir pan. Teigiama, jog vagystėmis verčiasi trečdalis žmonių, vyrų rolė keičiasi (žlunga partiarchalinė santvarka), nes moterys daro daugiau darbų, o tai sukuria prastus lietuvius vyrus ir šiukšlina Tėvynę. Vėl minima atsisukimo į jūrą idėją: orientavimasis į Vakarus ir jų valstybių kultūrą.
  • Veronika vadina Pokštą seksualiniu, neprigulmingu, erotiniu.
  • Davatka karingai įsako nurengti Pokšto sutaną nuo jo dekadantiško kūno.
  • Dabar verkia Pokštas, nes jo nemyli tauta ir nesupranta jo retorikos. Veronika ragina prisistengti moterį įmylėti, nes su jomis paprasčiau. Save pasivadina paleistuve ir nedideliai ištvirkusia. Anot jos, Ištvirkusios moteriškės esti geriausios guodėjos. Tėvynė neatsidėkos, bet kokybiškos moterys gali.
  • Veronika išbėga, kad nepagamintų nesantuokinį lietuvį, kūrį paskum daktaram sunku bus replėmis traukti. (Istorinis kontekstas toks, kad abortas nebuvo normalizuotas kaip šiandien, o pjūklas buvo sukurtas, kad gydytojas būtų palengvintas gimdymas. Žinoma, moteriai labai skaudėjo.)

3 scena

1926 metai. Kaunas. Studenčių bendrabutis. Salė bendrabučio kambaryje sėdi įmerkusi basas kojas į puodą su vandeniu. Rašo atsakymus poezijos jai prisisiuntusiems grafomanams.

  • Salė skaito laiškus ir kritikuoja poeziją: Ar tamistai tie keiksmažodžiai atrodo bent kiek erotiniai? Ji taip pat ieško tobulo vyro (tobulas vyras — Jis; Pabudo manyje moteris). Paieškos turi vykti, savyžudybė netinkamas pasirinkimas.
    • Tas tobulas vyras? Kunigas. Ir dar vedęs. Lips per tave per langą…
  • Salė taip pat nekenčia rusų (neseniai Lietuva priklausė Rusijos imperijos sudėčiai), bet baisesni lenkai, nes sutrypė Vilnių (tarpukario buvo okupuotas, tad laikinoji sostinė ir buvo Kaunas, žr. tarpukario Lietuvos istoriją Edukamente). Taip pat minima, jog ji mylį Viešpatį (žiūrinį į Nėries biografiją, tai periodas prieš jos įsivėlimą į komunistų partiją).
  • Salė pradeda rūpintis svoriu. Milė, kaip palaikanti draugė, nesupranta, ką saipalioja Salė. Salė nesupranta, kokia ji graži.

4 scena

Salė ir Milė prie jūros. Salė užlipa ant kopos ir taip pat pamato jūrą. Merginos pamato Pokštą. Salė išsigąsta ir slepiasi už Milės.

  • Vėl matosi tradicinė Salės pasaulėjauta: slėpsiu kenksmingą kūną.
  • Merginos pamato Pokštą, Salė išsigąsta ir slepiasi už Milės. Pokštas vis nesirūpina moterimis, linkęs mąstyti valstybiškai kaip mokslo žmogus, nori ginti tautą su savo prognozėmis ir protu. Tuo tarpu Salė rūpinasi tuo, kad Milės pilvas neatrodytų per storas.
  • Salė taip pat iššoka ir paaiškina, jog visa moteriškė gali sutilpti į žodį meilė. Ji supranta, kad turbūt čia ne Jis, ne jos tobulas vyras, kurio ieško: Ne laikas mum dar susitikti. […] Aš myliu vyrą, kuris už viską labiau myli Viešpatį.

5 scena

Kaunas. Ant postamento išskleidęs skėtį stovi Gerbutavičius, žilas ilgaplaukis ekstravangtiškas senukas. Aplink jį susispietusi minia miestelėnų. Salė su Mile prieina prie Gerbutavičiaus.

  • Gerbutavičius puikuojasi. Ne lenkas aš. Eseistas. Gerbutavičius atsigręžęs į meną ir estetizmą, gyvena artistizmo šalyje. Vadina Lietuvą biedną (nepasiturinčią). O Kaunio ponios jį vadina niekintoju ir lenku baisiu. Kaunietėms gera Lietuvoje.
  • Pokštas su vėl savo ideologiniu monologu: Lietuvoje neužteks vietos, nes spaudžia kitos stipresnės tautos, tad reikia augti vertikaliai, gerinti lietuvio kokybę ir atsukti veidą įūrą (elgtis kaip vakariečiai) bei liepti švietimo ministerijai rūpintis šalies gynyba (pirmas prioritetas, anot jo, turi būti švietimas, kad lietuvių tauta išsilaikytų).
  • Gerbutavičius mano, jog reik Lietuvą išvaduoti nuo pikto vidutinumo. Rūsti yra Lietuva, gūdus, nesvetingas kraštas […] Artizme aš gyvenu. Liūdnas yra tas lietus. Liūdnas, kadangi amžinas. O visa, kas yra amžina, neturi pagrindo juokties.
  • Ateina komunistinės (bolševizmo) ideologijos išpažianntis Slibinas Keturgalvis (keturi žmonės).
    • Eiliniai komunistai: kaltina kitus, vadina fašistais, niekina ypač Menševikus socdemus (kurie buvo nuosaikesniai nei bolševikų partija ir norėjo siekti reformų palaispniui) ir Vakarų valstybių niekšingus kapitalistus, Anglijos imperalistus, kurie engia ir išnaudoja, reakcinius klerikalus, juodąją Romos vergiją, buožes, oportunistus.
    • II galva: Mes labiau orientuoti į biednas merginas.
    • Salė: Kokia įdomi orientacija. Juokingas tu, toks naivus. Salė domisi komunistų partija.
  • Pasigirsta šūviai, sužeidžiantys Slibiną Keturgalvį. Slibinas susigūžta, visos keturios galvos trumpai, pratisai surinka. Dar keletas šuvių pakerta slibiną ir šis suklumpa.
  • Nors komunistai tiesiogine ta žodžio prasme kažkieno nušauti (tarpukario Smetonos Lietuvoje buvo uždrausta komunistų partijos veikla), jie vis tiek teigia, jog visai neskauda. Neskauda. Visai nebaisu. Tik šalta. Tik trupučiuką tamsu. Trupučiuką. Ir liūdna. Be galo. Bet visai nebaisu. Milė traukia Salę nuo slibino lavono.

6 scena

Salė ir Milė Paryžiuje. Helė ir Salė išeina surasti „tikrąjį“ Paryžių. Salė išsitraukia buteliuką ir trukteli iš jo, Helė paima iš Salės buteliuką.

Bulonės miškas. Salė vienoje rankoje laiko rūkstantį papirosą, kitoje — Helės mauzerį [šautuvą]. Kelia Salės ranką su mauzeriu. Salė iššauna vieną, kitą kartą.

  • Salė, pamačiusi, kokia grai ir madinga Helė, su ja pasitraukia ir sutinka prancūzą, kuris parduoda gelės. Moterys atsisako ir prancūzas sako:
    • Prancūzas: *Būkit laimingos, moterys. Būkite laimingiausios, sutaupusios dvidešimt sū. Kekšės jūs išsidažiusios. Kurvos dvi užsienietiškos. Dvokiančios kurtizanės.*
    • Salė: Hele, ką jis mums sako?
    • Helė: Linki mums laimingiausiai praleisti savo dienas
  • Helė išmoko Salę, kaip naudoti mauzerį (tai yra šautuvas, ginklas). Tas tinka šiųdienei moteriai. Galima supriešinti su Pokšto pasaulėjauta, nes, anot jo, Lietuva skursta ir perpidlyta prastų vyrų dėl tokių kintančių moterų.
  • Salė geria actą, kad būtų plonesnė. Helė išgeria gurkšnį ir ja pasibaisėja, moko, kad reikia pamilti savąjį kūną, anot jos: Regiu aš tavo krūtinę. Tai du Marokoj užaugę gundantys apelsinai Pavydžiu tau josios tokios.
  • Helė moderni moteris: Nebūki auka vyrijos, kuri mus nori regėti bobiškų kaulų rinkiniu […] Nelauk, kol tave prisirinks politikom, patriotizmais, tauta užsiėmę vyrai. (Grynai Pokštas.)
  • Helė išmokys Salę, kaip traukt papirosą ir mauzeriu pasinaudot. Helė nekenčia mteriškumo, kurs yra patraktuojamas kaipo gyvybės tęsėjas. Salė vis tradiciška, Helė naudojasi individualizmu ir savo teisėmis, mano, jog vyrai, kurie nesistengia dėl meilės (tai moterų turtas) nevertins moterų, moterys negali parduoti savęs užu keliolika sū […] Žinojimas apie meilę daugiaus yra vyrų darbas.
  • Salė išsilaisvina ir šauna mauzeriu. Helė liūdna, ji nori, kad Salė ją mylėtų. Jo.

7 scena

Paryžius. Oskaro butas. Oskaras sėdi prie stalo veidu į žiūrovus. Pokštui pasiūloma sėstis priešais, nugara į žiūrovus. Pokštas atsisėda. Tačiau jaučiasi nesmagiai, vis nori atsisukti į žiūrovą. Atsistoja, išsitraukia kompasą, nustato kryptį ir, grįžęs prie stalo, atsisėda greta Oskaro. Šis įtartinai nužvelgia keistai besielgiantį svečią. Oskaras pakyla ir nueina atnešti ananaso.

  • Oskaras (ambasadoriui Francijos tautoje) naudoja prancūziškus žodžius: mesjė (pone), sekre (paslaptis). Kviečia valgyti egzotinį maistą, t.y. ananasą.
  • Būtent Pokštas bando įtikinti Oskarą, kad išžvalgęs pasaulio plotus, mano Afrika tuščia, ją reikia kolonizuoti ir ten parengti geresnius lietuvius, vežti tik po kelis tūkstančius, kad sukurtų vaikus tik tai tie, su gerais genais (tvirtai prižiūrėti kitų asmeninius gyvenimus, kad nebūtų masinio ištvirkimo ir kad būtų išvengtas kontaktas su tikraisiais Afrikos gyventojais: neatleistina, jei dar silpna lietuvybė imtų keist odos spalvą — paprasčiausiai rasizmas ir nepagarba kitoms tautoms), nes pagal dabartinę situaciją tauta neišstovės, lietuvybė išmėtyta po kelias vietas (Niujorkas, Bostonas, Čikaga). Ir štai pagrindinė kūrinio tema.
  • Kažką sapalioja Oskaras apie mėnulį ir gyvenimą po vandeniu. Jis gyvena atgręžęs veidą į Mėnulį, pasinėręs į istorijos ir ateities vizijas (televizijas - tolimus regėjimus).
  • Grindys, neišlaikiusios lietuvybės, įlūžta, ir jiedu prasmenga.

Kiti veiksmai

Yra II ir III veiksmai, bet jų Edukamente nerasite. Skaitykite knygą!

Štai II veiksmo I scenos pradžia: JAV. Lakūnai Steponas ir Statys Čikagos lietuvių aviacijos šventėje agituoja už tris dolerius paskraidinti lėktuvu ir taip paremti jų būsimą žygį į Lietuvą… Skaitykite knygą, įsigydami ją internetu iš smulkių parduotuvių kaip eureka! čia: https://knygynas.biz/products/madagaskaras

Daugiau apie rašytoją

Marius Ivaškevičius DELFI.lt portalui 2016 metais parašė straipsnį Aš — ne žydas. Straipsnyje samprotaujama apie holokausto Lietuvoje minėjimą, ypač savo gimtajame mieste — Molėtuose.

Apie rašytoją daugiau čia

YouTube. Marius Ivaškevičius apie situaciją Lietuvoje: „Kukluksklanas“ irgi buvo pilietinė visuomenė
YouTube. "Moterys kalba": Beata Tiškevič ir Marius Ivaškevičius
YouTube. Marius Ivaškevičius: buvo kolegų, kurie mielai prisidėjo prie viešo mano „spardymo“
YouTube. Pokalbis su Mariumi Ivaškevičiumi

Tai įdomu

Madagaskarą galima pamatyti gyvai teatre.

Be to, panašia tema buvo sukurtas filmas Nova Lituania (2019) pagal Karolį Kaupinį.

Tarpukario Lietuvos geografijos profesorius stengiasi įtikinti šalies vyriausybę kuo greičiau sukurti atsarginę valstybę užjūryje ir taip gelbėti šalį nuo pražūties. Tačiau tikinčių idėja ar pripažįstančių pranašystę – žymiai mažiau nei ją menkinančių ar besipriešinančių. Vienintele viltimi tampa slapta parama iš politika nusivylusio ir smarkiai įsimylėjusio pusamžio šalies premjero. Abu vyrai sprendžia, ką gelbėti – kitus ar save? Facebook

IMDB

Variety įvertinimas ir kontekstas

💖 Nusiųskite žinias draugams!

Daugiau tokio turinio

Tik Literatūra

Visos pamokos ir konspektai →