Juozas Tumas - Vaižgantas. Apysaka „Dėdės ir dėdėnės“

Perskaitysi per 7 min.  ·  1322 ž.  ·  11kl proza  ·  2019-09-02

❌ Ši santrauka nepakeičia skaityto kūrinio, bet tinka pasikartoti. Sekmės!

LRT dokumentinis filmas

Pagrindai

  • 🎯 Veiksmas vyksta Aužbikuose

Aužbikų kaimas, išsitiesęs ilga virtine abipus neapsakomai purvinos gatvės, kur vežimai rudenį ir pavasarį kiaurai klimpo, stovėjo nuostabiai gražiame kalne, ne kalne, veikiau skardyje gilaus slėnio, kur žėlė miškas. Per jo viršūnes buvo matyt antras skardis, dešinėj ežeras. Apylinkė juos vadino keturių bažnyčių vieta, nes tiek jų iš Aužbikų buvo matyti. Tiek jiems iš to ir tebuvo gerumo. Šiaip jau pilkas, surūgęs buvo jų, kaip ir kitų kaimiečių, gyvenimas

  • Gyvenimas buvo be patogumų, moterys neturėdavo indų:

Jei reiktų trumpai apibrėžti anų laikų gyvenimas, pasakytume: minimum ištaigų, bet kokių patogumų. Viskas daryta tik tiek, kiek būtinai reikalinga, be ko jokiu būdu neapsieisi, norėdamas išlikti gyvas. Pilkos dūminės mažutytės pirkelės, pilkos mažutės klėtelės, pilki ir kiti trobesiai. Ir viskas mirštamai nuobodžiai, vienodai sustatyta.

(…)

Moters, mazgodamos indus, neturėjo tam tikro didelio indo samplovoms supilt. Jei jų buvo daug, kiekvieną kartą nešė laukan ir pylė pro duris į kiemą. Jei buvo nedaug, pamazgojus dubenėlį ar ką kita, tingėjo durų darinėti, ypač šaltyje, ir šliukšėjo čia pat į aslą; kad palaidos, nebesuplūktos žemės duobutėse nekeltų dulkių, tyčia buvo laistomos.

(…)

Langai aklinai užkalti, nei žiemą, nei vasarą neatidaromi. Tai gali suprasti, kiek viduje buvo šuto, drėgnumo.

  • Jeigu domina skirtumas:

Tebuvo vienas skirtumas. Kas visą sodybą turėjo iš vienos pusės gatvės, destis platesnę, tas pirkią ir klėteles statės abipus kiemo. Kas sodybą turėjo siauresnę, bet ilgesnę, tas pirkią statės vienoje pusėje gatvės, klėtį – antroje. Ar šiaip ar taip, tos dvi trobos stovėjo, iš pirkios lango turėjo būti matomos klėties durys, matomos dieną, matomos ir tamsią naktį. Tam tikslui buvo šviesiai dažomos, kad ir tamsoje baltuotų ir reikštų, ar uždaros, ar vagis bus jas atsidaręs.

  • 2 laikotarpiai:
    • per baudžiavos laikotarpį
    • 15 metų po baudžiavos panaikinimo

Mykolas Šiukšta (Mykoliukas)

  • 30 metų
  • Labai geras, pasiaukoja save brolio vaikams, kad jie neliktų elgetoms

Vienas brolis nebepavaldys valako, ir dvaras išmes jį kur į trobelę medsargiu ar laukabėgiu. (…) Ne, tikrai ne! Jis negali suardyti broliui gyvenimo, vaikus paleisti iš neturto į tikrąjį badą. Jis turi būti taip, kaip yra, bent kol vaikai paūgės.

  • Įsimylės Serveriutę

Mykoliukas dar nebuvo sau pasisakęs, jog čia pat jau per ištisus dvidešimtį metų jis žiūri į Pukštų Severiutę. Atmena jos krikštynas. Paskui bėgdavo jos verkiančios pasupti. Paskui nešiojo ją ir žadino. Paskui vedžiojos, piemeniuku būdamas, kai visas būrelis sodžiaus mažiukų prie jo prikibdavo. Paskui drauge vakaravo, jai šokti griežė, kas dieną matė. Galų gale visame pasaulyje juk nėra gražesnės, stipresnės, meilesnės, išmintingesnės, doresnės, tėvam paklusnesnės… (…) Taip, dabar Mykoliukui aišku: be Severjos jam gyvenimas ne gyvenimas, ar jis jos neves, ar ji už kito ištekės. (…) Aš tau pačią saulę atiduosiu, nes tu man skaistesnė už saulę. Aš tau visas žvaigždes nuraškysiu, nes tavo dvi akelės gražesnės ir meiliau mirksi už visą dangaus skliaustą giedrią šaltą žiemos naktį. Tegul sau iškerta visą mielą mūsų raistelį, – liks man tavo plaukeliai…

  • Jam Severja duoda gyvenimo prasmę:

Ne, jis dabar nebenori mirti, nes jis dabar be galo turtingas, be galo pilnas, kažin ko prielektrintas, nors plyšk ėmęs. Tai buvo begalinis džiaugsmas, kad jis gyvas, jaunas, Mykoliukas, gimęs ir augęs Aužbikuose šalia Severiutės ir iš jos turbūt išmokęs griežti…

  • Darbštus
  • Niekas jam neatsilygina už darbą

Ak jis tik – Mykoliukas, ne Mykolas, tai ir reikalai jo maži. Jis ir pats sau buvo kažin koks mažas, tikras – Mykoliukas. Tai ir nesistebėjo, kad visi juo, mažuoju, pasivaduoja. (…) Dėdė – tai ta pati tyli žemė: vaiso nesididžiuodama, nesigirdama.

  • Tėvų jau senai nebėra
  • Muzikantas, artistas, pasidarys smuiką („gamtos žiogas“, PDF: psl. 10)
  • Mykolas dažnai dainuoja ir sako: „Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju.“
  • Niekas jo nemuša, bet duoda įsakymus:

Jau keliolika metų jo ausyse skamba vis tie patys dėdės Geišės raginimai: „Mykoliuk, šen, Mykoliuk, ten.“

  • Vyresnysis brolis ūkį išlaiko, jis suskubo tuoktis ir apsikraut vaikais
  • Jis myli savo brolio vaikus:

„Vaikelįėmė minkštai, moteriškai, prabildamas gražius maloninamus žodžius, glaudėį save abiem didelėm kaip vėtyklės saujom už pakalio ir už nugarėlės. Jis myli savo brolio vaikus, su jais žaidžia, iš laukų jiems nešioja paukščiukus, kiškiukus, iš miesto riestainius.“

  • Kasdienis valgis prastas

Severja Pukštaičia (arba: Severija, Severiotė)

  • 20 metų
  • „Ji buvo savotiškai laiminga, slauni ir verta nemenko likimo. Tačiau gyvenimas kitaip pasuko savo ratą.“
  • „Severja Pukštaičia mažiau už kitas buvo panaši į vantą. Ji buvo be palaidinės nažutkos, skiriamos, kaip ir ispanių, moteriškumui paslėpti.“
  • „Apie Severją sakydavo, tereikią paliesti siena, ir ji tuoj ant kojų: tokia esanti budri ir klusni.“
  • „Galų gale visame pasaulyje juk nėra gražesnės, stipresnės, meilesnės, išmintingesnės, doresnės, tėvam paklusnesnės…“
  • Ji buvo vienatinis žmogus, kurs mėgo ištaigą ir dailę
  • Mėgsta krembliauti. Vadinasi krembliautoja specialistė

Visi pasakoja, kad tu esanti pirmoji šiame miške krembliautoja, pirmoji išrenkanti pačius gardžiuosius kremblius.

  • Švariai gyvena:

Pas tave taip švaru, jog net nedrąsu stotis, – kalbėjo draugės atbėgusios pasikieminėt ir nairydamos; ne ko nauja ieškojo: jos aliai daiktelį čia žinojo, tik kad akis mėgo. Gražiai obliuotos ir sandariai suleistos grindys ir lubos. (…) Ak, sesel, kur tu ir laiko begauni visam kam taip padaryti?

  • Išvaizda:

Pasileido plaukus, ilgus, tankius, geltonus kaip vašką, išsitraukė iš už balkio šerinį šepetį sakuotu kotu, nusistebėjo, kaip jis gražiai, sumaningai ir tvirtai storais siūlais apipintas, ir ėmė juo šukuotis. Plaukai – ne nuobraukos, buvo jauna, tai nepiga buvo išpešti. Džiaugės, kad dar nesmunka, ir šukavos, braukinėjo per juos, atsisėdus ant slenksčio, ir visai užsimiršo, ką bedaranti.

  • Ką mano apie Mykoliuką:

O koks geras! Jau tokio kito visoje parapijoje nerasi… Mums jis kaip ir nesvetimas, tik saviškis. Drauge augom… O koks jis nedrąsus… Mes, mergelės, savo tarpe drąsesnės. Jokio palaido žodžio… O kad griežia! Girdi? Visas raistas jam taria. Gaus man pagriežti per vestuves…

Dėdė Rapolas Geišė, Daisia

  • 50 metų
  • Dvaro prievaizdas (tijūnas)

Rapolas užtiko tikrąjį savo pašaukimą – tijūnauti. Taigi tijūnavo tokiuo atsidėjimu, kokio sunku buvo iš jo laukti: nematytu teisingumu ir ištikimybe Pats-Pamarneckui.

  • Rapolo Geišės brolis Dovydas
  • Nesikeikė, nerūkė:

Taigi nedūko, nesikeikė, ypač niekas nebūtų pasakęs, kad Rapolas bent ką perliejo savo rimbu, kuriuo nuolat pliaukšėjo ar tik mojavo.

  • Tolerantiškas, neskirė žmonių pagal lytį:

Mergų darbininkių visai neskyrė nuo bernų darbininkų. Visus vienodai muštravo ir kvailiais vadino; visi jautė tai iš pertarmės, ne iš pažeminimo ir niekinimo. Doras, švarus, skaistus vyriškis nei ką žemino, nei aukštino, nei dviprasmiais žodžiais moterų kibino.

Siužetas

  • Mykolas ir Severja myli vienas kitą, bet to abudu nesako:

Mykoliukas ir Severja ėmė vienas antru domėtis, lyg juodu būtų tik dabar viens antrą pažinusiu, ne iš pat mažens, lyg tik dabar pasimačiusi, ne per dvidešimtį metų kasdien. Dabar, šią vasarą, darėsi jie viens antram naujas ir įdomus; vienas ir antras ėmė tai pastebėti, ko pirmiau nebuvo pastebėję.

(…)

Ką jiedu galėjo vienas antram pasisakyti? Kad myli viens antrą, kad jiedviem gera draugėje? Juk tai ir be žodžių aišku! Dar pilniau. Žodžiai arba ne viską tepasako, arba per daug pasako ir atvėsina vidų.

Žodžiai – garas, išsišnypščia ir nebekečia vidaus.

  • Taip pat ją mylėjo ir Rapolas:

“Tematė vieną Severją, nes į ją vieną težiūrėjo savo vidaus, ne kaktos, akimis.”

  • Pasipiršia jai:

Tą pačią dieną, lyg tyčia neleisdamas Severjai ar sau ataušti, Geišė Rapolas, Saveikių dvaro tijūnas, piršlėmis atėjo į Aužbikų Pukštus, Saveikių dvaro baudžiauninkus. Atėjo pats vienas, be piršlio, buteliu degtinės kišenėje nešinas, ir išgąsdino visą Pukštų šeimą, visus Aužbikus. Pukštų samdiniai nustėro.

– Tijūnas! Pats dvaro tijūnas (ar tai juokai?) peršasi! Užbartiems pastumdėliams rodės, jog nė Pats-Pamarneckas didesnės garbės nebūtų padaręs Pukštams.

Brolis nesakė nieko, tačiau širdyje buvo nemaža pradžiugęs. Jis jau buvo pradėjęs dairytis į klėtelę, kaip čia jam pačiam joje susisukus lizdelis, ištekinus seselė.

Tėvai iš pradžių nusigando, kaip išgirdę savo nelaimę. Tik degtinė tėvą atvėsino. Jis ir visai nurimo, kai Daisia griežtai pasakė, nieko jam nereikią, nei pinigų, nei galvijų. Žemės negi pirksiąs, gyvuliais negi dirbsiąs jis, dvariškis. Pasiims, girdi, Severja savo skrynią su rūbeliais – ir viskas.

  • Mykoliukas groja per jų vėstuves.
  • Kai groja smuiku, sulūžta styga. Tai galima interpretuoti kaip meilės pabaigą. Po vėstuvių Mykoliukas nebekalba su Severja.

  • Galiausiai, Geišę nunuodija su žiurkių nuodais Dovydienė (Rapolo brolio Dovydo žmona), nes jaučia Severjai apykantą.


Atspausdinti puslapį   Siūlyti keitimus
Žymės
Autoriai
Mantas Vilčinskas
Redaktorius
Paskutinį kartą atnaujinta
2019-09-02