Svetimas. Albert Camus

Svarbu!

Šaltiniai.info neturi pilnos knygos PDF.

Mes turime visą pilną knygą. Kviečiame skaityti trumpą romaną.

Skaityti knygą (PDF)

Skaityti konspektą

PIRMA DALIS

I

Šiandien mirė mama. O gal ir vakar, nežinau. Gavau iš prie­ glaudos telegramą: „Mirė motina. Laidotuvės rytoj. Nuoširdžiai užjaučiame“. Bet kas žino. Gal ir vakar.

Senelių prieglauda yra Marengo, aštuoniasdešimt kilometrų nuo Alžyro. Antrą valandą sėsiu į autobusą ir būsiu ten pavaka­ re. Naktį galėsiu pabudėti prie mamos, o rytoj vakare grįšiu atgal. Paprašiau savo viršininką dviejų dienų atostogų; jis nega­ lėjo jų neduoti, išgirdęs tokį pasiteisinimą. Tačiau neatrodė, kad būtų patenkintas. Net pasakiau jam: „Aš dėl to nekaltas“. Jis nieko neatsakė. Tada pagalvojau, kad neturėjau šito sakyti. Išvis nereikėjo atsiprašinėti. Jau greičiau jis privalėjo pareikšti man užuojautą. Bet jis, be abejo, padarys tai poryt, kai pamatys mane su gedulu. Kol kas atrodo lyg mama nebūtų mirusi. O po laidotuvių viskas bus baigta ir atrodys daug oficialiau.

Išvažiavau antrą valandą autobusu. Buvo labai karšta. Pavalgiau kaip paprastai restorane pas Selestą. Visi mane la­ bai užjautė, o Selestas pasakė: „Motina būna tik viena“. Išeinant jie mane išlydėjo pro duris. Jaučiausi kiek nepatogiai, nes rei­ kėjo užeiti pas Emanuelį ir pasiskolinti juodą kaklaryšį ir raištį ant rankovės. Prieš keletą mėnesių mirė jo dėdė.

Aš bėgau, bijodamas pavėluoti į autobusą. Nuo to skubė­ jimo, nuo bėgimo, be to, dar nuo kratymo, benzino kvapo, kelio ir dangaus raibuliavimo aš užsnūdau. Miegojau beveik visą ke­ lią. Kai atsibudau, pastebėjau, kad sėdžiu prisispaudęs prie kaž­ kokio kariškio; jis nusišypsojo man ir paklausė, ar iš toli važiuoju. Atsakiau „taip“, kad nereikėtų daugiau kalbėti. Prieglauda įsikūrusi už dviejų kilometrų nuo miestelio. Iki jos nuėjau pėsčias. Mamą norėjau pamatyti tuojau pat. Bet durininkas pasakė, kad pirmiausia turiu užeiti pas direktorių. Teko kiek palaukti, direktorius buvo užsiėmęs. Visą tą laiką

durininkas be perstogės šnekėjo. Paskui pamačiau ir direkto­ rių —jis priėmė mane savo kabinete. Tai buvo mažas senučiukas su Garbės Legiono ordinu. Jis pažvelgė į mane savo giedromis akimis. Paskui paspaudė man ranką ir laikė ją taip ilgai, kad aš nežinojau, kaip ištraukti. Pasižiūrėjęs į kažkokią bylą tarė: „Ponia Merso atvyko čia prieš trejus metus. Jūs buvote jos vie­ nintelė paspirtis“. Man pasirodė, kad jis priekaištauja, ir aš puo­ liau jam aiškinti. Bet jis mane nutraukė: „Jūs neprivalote tei­ sintis, mielasis. Aš perskaičiau jūsų motinos bylą. Jūs negalėjote patenkinti jos poreikių. Jai reikėjo slaugės. Jūs mažai uždirbate. Galų gale ji čia buvo laimingesnė“.—„Taip, pone direkto­ riau“,—atsakiau. Jis pridūrė: „Be to, ji čia turėjo draugų, savo amžiaus žmonių. Galėjo dalintis su jais praėjusių laikų at­ siminimais. Jūs esate jaunas, ir jai būtų buvę nuobodu su jumis“.

Gryna teisybė. Kai mama buvo namie, ji visą laiką tylė­ davo ir sekiodavo mane akimis. Patekusi į prieglaudą, pirmomis dienomis dažnai verkdavo. Bet tai iš įpratimo. Po kelių mėne­ sių ji būtų verkusi, jeigu būtų atsiimta iš prieglaudos. Vėlgi iš įpratimo. Tikriausiai todėl pastaraisiais metais aš ten beveik nevažinėjau. Ir dar dėl to, kad tos kelionės atimdavo man sek­ madienius, jau nekalbant apie vargą eiti į stotį, pirkti bilietus ir dvi valandas kratytis autobuse.

Direktorius dar kažką kalbėjo. Bet aš jo beveik nesiklau­ siau. Pagaliau jis tarė: „Manau, kad norite pamatyti motiną“. Tylėdamas pakilau ir nusekiau paskui jį pro duris. Lipant laip­ tais, jis paaiškino: „Mes ją perkėlėm į mažąją lavoninę. Kad kiti taip nesijaudintų. Kiekvieną kartą, kai miršta kuris prie­ glaudos gyventojas, visi kiti dvi tris dienas būna labai ner­ vingi. Tada sunkiau slaugyti“. Mes ėjome per kiemą, kur, susispietę į būrelius, šnekučiavo daugybė senukų. Mus išvydę, jie nutildavo. O už mūsų nugarų šnekos vėl atgydavo. At­ rodė, lyg kimiai tarškėtų papūgos. Prie nedidelio pastato durų direktorius sustojo. „Aš jus palieku, pone Merso. Jeigu prireiks, mane rasite kabinete. Laidotuvės numatytos dešimtą valandą ryto. Manėme, kad tokiu būdu galėsite pabudėti prie velionės. Ir dar: jūsų motina, kalbėdamasi su savo bičiuliais, atrodo, ne sykį yra pageidavusi, kad būtų palaidota su re­ liginėmis apeigomis. Aš pats pasirūpinau visa kuo, kas būtina. Bet norėjau, kad jūs apie tai žinotumėte“. Aš padėkojau.

Mama, nors ir nebuvo ateiste, niekuomet gyvenime nekvaršino sau galvos dėl religijos.

Aš įėjau. Patekau į labai šviesią, kalkėmis išbaltintą salę su stikliniu stogu. Joje buvo gausybė kėdžių ir kryžmai sukaltų stovų. Salės vidury ant dviejų kryžiokų stovėjo uždengtas kars­ tas. Ant rusvai nudažytų lentų teblizgėjo vos prisukti sraigtai. Prie karsto, apsivyturiavusi galvą ryškių spalvų skara ir pasi­ rišusi baltą prijuostę, sėdėjo slaugė arabė.

Tą pačią akimirką už mano nugaros atsirado durininkas. Tikriausiai atbėgo tekinas. Jis sumiknojo: „Karstas uždengtas, bet aš atsuksiu sraigtus, ir jūs galėsite ją pamatyti“. Jis buvo be­ einąs prie karsto, bet aš jį sulaikiau. „Jūs nenorite?“ —paklau­ sė.—„Ne“,—atsakiau. Jis sustojo, o aš suglumau, nes pajutau, kad šito nereikėjo sakyti. Po valandėlės jis žvilgtelėjo į mane ir paklausė: „Kodėl?“ Bet nepriekaištaudamas, o tarsi šiaip sau, iš smalsumo. „Nežinau“,—atsakiau. Tada, pašydamas žilą ūsą ir nežiūrėdamas į mane, tarė: „Suprantu“. Jo gražios akys buvo šviesiai mėlynos, veidai rausvi. Jis padavė man kėdę ir pats at­ sisėdo už manęs. Slaugė pakilo ir pasuko durų link. Tada duri­ ninkas man pasakė: „Ji serga šankeriu“. Aš nieko nesupratau, pažvelgiau į slaugę ir pamačiau, kad jos veidas aptvarstytas iki pat akių. Toje vietoje, kur turėjo pūpsoti nosis, buvo lygu. Vien tvarstis bolavo vietoj veido.

Kai ji išėjo, durininkas tarė: „Aš jus palieku vieną“. Nepa­ menu, kokį mostą padariau, bet jis liko stovėti už manęs. Tasai žmogus už nugaros mane varžė. Kambarys buvo sklidinas švel­ nios popiečio šviesos. Dvi širšės daužėsi į stogo stiklą. Pajutau, kad mane ima miegas. Neatsigręždamas į durininką paklausiau: „Ar seniai jūs čia?“ —„Penkeri metai“,—tučtuojau atsakė, lyg visą laiką būtų laukęs mano klausimo.

Paskui įsileido į šnekas. Anksčiau būtų labai nustebęs, jei kas nors būtų jam pasakęs, kad savo dienas jis baigs durininku Marengo prieglaudoje. Jam šešiasdešimt ketveri metai, jis iš Pa­ ryžiaus. Aš jį pertraukiau: „O! Vadinas, jūs ne vietinis?“ Ir tik tada prisiminiau, kad prieš nuvesdamas mane pas direktorių jis kalbėjo apie mamą. Jis sakė, kad reikia greitai ją laidoti, nes lygumoje labai karšta, ypač šiame krašte. Tada ir pasipasakojo gyvenęs Paryžiuje ir iki šiol niekaip negalįs jo pamiršti. Pary­ žiuje šermenys trunka tris, kartais keturias dienas. Čiagi nėra laiko. Nespėji apsiprasti su mintimi, kad žmogus miręs, o jau

reikia bėgti paskui katafalką. Tada jo žmona pasakė: „Liaukis, radai ką ponui pasakoti!“ Senis paraudo ir atsiprašė. Aš įsiter­ piau ir pasakiau: „O ne! Kalbėkite!“ Juk jis kalbėjo tiesą, ir man buvo įdomu.

Čia, mažojoje lavoninėje, jis man papasakojo patekęs į prie­ glaudą kaip elgeta. Tačiau jautęsis dar stiprus ir pasisiūlęs į du­ rininko vietą. Aš pasakiau, kad jis vis vien yra prieglaudos gyven­ tojas. Jis atsakė, kad ne. Mane stebina, kad jis sakė „jie“, „anie“, o kartais net „seneliai“, kalbėdamas apie prieglaudos gyvento­ jus, nors daugelis jų nebuvo vyresni už jį. Bet, žinoma, jo padė­ tis buvo visai kitokia. Jis dirbo durininku, ir tam tikra prasme jie buvo jam pavaldūs.

Tuo įlietu grįžo slaugė. Nė nepastebėjau, kad jau vakaras. Anapus stiklinio stogo bemat sutirštėjo sutemos. Durininkas pa­ spaudė mygtuką, ir mane apžlibino ūmai tvykstelėjusi šviesa. Jis pakvietė į valgyklą papietauti. Bet aš nebuvau išalkęs. Tada pasišovė atnešti puoduką baltintos kavos. Sutikau, nes labai mėgstu kavą su pienu, ir po valandėlės jis jau grįžo su padėklu. Išgėriau. Tada užsinorėjau rūkyti, bet nesiryžau, nes nežinojau, ar dera šitai daryti prie mamos. Pagalvojęs nusprendžiau, kad tai neturi jokios reikšmės. Pasiūliau cigaretę durininkui, ir mes užsirūkėm.

Po valandėlės jis pasakė: „Žinote, budėti naktį ateis ir jūsų motinos draugai. Toks paprotys. Eisiu parūpinti kėdžių ir juo­ dos kavos“. Paklausiau, ar jis negalėtų užgesinti bent vieną lem­ pą. Mane vargino atsispindinti nuo baltų sienų ryški šviesa. Jis pasakė, kad tai neįmanoma. Taip jau čia įrengta: viskas, arba nieko. Daugiau nebekreipiau į jį dėmesio. Jis išėjo, grįžo, su­ statė kėdes. Ant vienos jų aplink kavinuką išdėliojo puodukus. Paskui atsisėdo priešais mane, kitapus karsto. Dar toliau už jo, nugara į mane, sėdėjo slaugė. Nemačiau, ką ji veikė, bet iš rankų judesių spėjau, kad mezgė. Buvo ramu, kava mane sušildė, o pro atviras duris tvino nakties ir gėlių kvapai. Tikriausiai aš ma­ žumėlę prisnūdau.

Mane pažadino lengvas šnarėjimas. Kai atsimerkiau, kam­ barys, regėjosi, dar labiau tvoskė akinamu baltumu. Nė mažiau­ sio šešėlio priešais, kiekvienas daiktas, kiekvienas kampas, kiekvienas užlinkis buvo tokie ryškūs, jog rėžė akis. Kaip tik tuo metu atėjo mamos draugai. Jų buvo kokia dešimt; jie tyliai slinko žilpinančioje šviesoje. Jiems sėdantis negirgžtelėjo

nė viena kėdė. Aš mačiau juos taip aiškiai, kaip dar nieko niekada nebuvau matęs, neliko nepastebėta nė viena veido ar rūbų raukšlelė. Bet negirdėjau jų balsų ir man sunku bu­ vo patikėti, kad tai gyvi žmonės. Beveik visos moterys buvo su prijuostėmis; raiščiai standžiai veržė liemenis, dar labiau pa­ brėždami ir taip jau išvirtusius pilvus. Pirmą kartą pastebėjau, kad senos moterys tokios pilvotos. Beveik visi vyrai buvo baisiai liesi ir su lazdomis. Labiausiai mane nustebino jų veidai: visai nemačiau akių, o tik blausias švieseles raukšlių mazguose. Vos susėdę, daugelis sužiuro į mane ir droviai sulingavo galvomis, jų lūpos buvo visai sukritusios į bedantes burnas,—taip ir ne­ supratau, ar jie sveikinasi su manimi, ar linksi iš papratimo. Tikriausiai sveikinosi. Tik tada pastebėjau, kad jie visi, kinkuo­ dami galvas, susėdo tiesiai priešais mane abipus durininko. Aki­ mirką mane apniko juokingas jausmas, kad jie čia susirinko manęs teisti.

Po kurio laiko viena moteris pradėjo verkti. Ji sėdėjo ant­ roje eilėje, už vienos savo draugės nugaros, ir aš ją blogai ma­ čiau. Ji raudojo ilgai, monotoniškai pasikūkčiodama: maniau, niekad nesiliaus. Kiti, rodės, jos negirdėjo. Sukriošę, niūrūs ir tylūs sėdėjo įsmeigę akis kas į karstą, kas į lazdą ar šiaip į ką, ir daugiau nieko nematė. Moteris tebeverkė. Labai stebėjausi, nes jos visai nepažinojau. Norėjau, kad ji nutiltų. Tačiau nedrį­ sau to pasakyti. Durininkas pasilenkė prie jos, kažką pakuž­ dėjo, bet ji tik papurtė galvą, kažką burbtelėjo ir vėl ėmė mo­ notoniškai rypuoti. Tada durininkas perėjo į mano pusę ir at­ sisėdo šalimais. Po geros valandėlės, nežiūrėdamas į mane, paaiškino: „Ji buvo labai prisirišusi prie jūsų motinos. Sako, tai buvusi jos vienintelė draugė čia ir dabar ji likusi vienut viena“.

Šitaip mes sėdėjome be galo ilgai. Moteris dūsavo ir kūkčiojo vis rečiau ir rečiau. Užtat garsiai šnarpštė nosimi. Pagaliau nutilo. Nebenorėjau miego, bet jaučiausi pavargęs, skaudėjo strėnas. Dabar mane jau slėgė tų žmonių tylėjimas. Tik retkarčiais pasigirsdavo keisti garsai, ir aš niekaip negalėjau suprasti, kas tai. Galiausiai suvokiau, kad kai kurie senukai čiulpsi bedantėmis burnomis, keistai cuopsėdami liežuviu. Jie buvo taip pasinėrę į savo mintis, kad patys šito nė nepastebėjo. Man netgi pasirodė, kad jiems visai nieko nereiškia ir vidury kambario pašarvota velionė. Bet dabar manau, kad tai buvo klaidingas įspūdis.

Mes visi išgėrėme kavos, kurią padavė durininkas. Kas buvo toliau, nieko nežinau. Praėjo naktis. Tik, pamenu, pramerkiau kartą akis ir pamačiau, kad visi seneliai, užsikniaubę kits ant kito, miega, išskyrus vieną, kuris, sunėręs rankas ant lazdos ir parėmęs jomis smakrą, įdėmiai žiūrėjo į mane, lyg ir laukdamas, kol aš prabusiu. Paskui vėl užmigau. Atsibudau nuo vis didė­ jančios gėlos strėnose. Viršum stiklinio stogo jau dienojo. Po kurio laiko vienas senelis atsibudo ir ilgai kosėjo. Jis krenkštė į didelę languotą nosinę ir kaskart atsikosėdamas, rodėsi, išspjau­ davo gabalą krūtinės. Jis pažadino kitus, ir durininkas pasakė, kad visiems jiems laikas išeiti. Jie pakilo. Ši varginanti budynė jų veidus tartum apnešė pelenais. Aš be galo nustebau, kad išei­ dami visi jie paspaudė man ranką —lyg ši naktis, per kurią mes nė žodeliu nepersitarėme, būtų mus suartinusi.

Jaučiausi pavargęs. Durininkas mane nusivedė į savo kam­ barėlį, ir aš galėjau kiek apsitvarkyti. Vėl išgėriau kavos su pie­ nu —ji buvo labai skani. Kai išėjau į lauką, buvo jau visai šviesu. Viršum kalvų, kurios užstoja Marengo nuo jūros, dangus buvo tarsi išmuštas raudonom dėmėm. Vėjas iš anapus atpūs-davo druskos kvapą. Aušo graži diena. Jau seniai bebuvau lankęsis kaime ir jaučiau, kaip smagu būtų pasivaikščioti, jeigu ne mama.

Atsisėdau kieme po platanu ir ėmiau laukti. Kvėpavau gaiviu žemės aromatu ir nė kiek nebenorėjau miego. Pagalvojau apie įstaigos bendradarbius. Dabar jie kėlėsi į darbą: man vi­ suomet tai buvo sunkiausia valanda. Dar kiek pamąsčiau apie tai, bet netrukus mano mintis išblaškė pastato viduje suskambė­ jęs varpas. Už lango sujudo subruzdo, paskui viskas vėl nurimo. Saulė pakopėjo dangumi dar aukščiau ir ėmė kaitinti man kojas. Per kiemą atėjo durininkas ir pasakė, kad mane kviečia direk­ torius. Nuėjau į jo kabinetą. Jis davė man pasirašyti aibę viso­ kiausių popierių. Pastebėjau, kad jis buvo užsivilkęs juodą švarką ir užsitempęs dryžuotas kelnes. Direktorius pakėlė tele­ fono ragelį ir, prieš pradėdamas kalbėti, kreipėsi į mane: „Ką tik atvyko laidotuvių biuro tarnautojai. Paprašysiu, kad užkaltų karstą. Ar nenorėtumėt paskutinį kartą žvilgtelėti į savo mo­ tiną?“ Atsakiau: „Ne“. Tuomet, jau daug tyliau, jis paliepė telefonu: „Fižakai, pasakykite vyrams, kad gali pradėti“.

Paskui pasakė, kad jis taip pat dalyvaus laidotuvėse, ir aš jam padėkojau. Jis atsisėdo už stalo, sukryžiavo savo trumpas

kojeles. Perspėjo, kad velionę lydėsim tik mudu ir slaugė. Prieg­ laudos gyventojai paprastai laidotuvėse nedalyvauja. Jiems lei­ džiama tiktai budėti. „To reikalauja žmogiškumas“,—pridūrė. Tačiau jis padaręs išimtį —leidęs dalyvauti laidotuvių pro­ cesijoje vienam senam mamos draugui Toma Peresui. Tai sakydamas direktorius šyptelėjo. „Matote,—tarė jis man,— tai kiek vaikiškas jausmas. Bet jiedu su jūsų motina niekur nesiskirdavo. Prieglaudoje iš jų pasišaipydavo. „Tai jūsų suža­ dėtinė“,—sakydavo Peresui. Jis juokdavosi. Jiems buvo smagu drauge. Žinoma, ponios Merso mirtis Peresą labai sukrėtė. Ne­ manau turįs teisę neleisti jam dalyvauti laidotuvėse. Bet, pasi­ taręs su gydytoju, uždraudžiau jam budėti prie velionės naktį“.

Mes ilgokai tylėjome. Direktorius atsistojo ir žvilgtelėjo pro kabineto langą. Po valandėlės tarė: „Štai ir Marengo kle­ bonas. Ankstyvas“. Direktorius mane įspėjo, kad iki bažnyčios, kuri esanti pačiame miestelyje, mažiausiai trys ketvirčiai va­ landos kelio. Mudu išėjom į kiemą. Prie lavoninės stovėjo klebonas ir du klapčiukai. Vienas jų laikė smilkytuvą, o kuni­ gas pasilenkęs reguliavo sidabrinės grandinės ilgį. Kai pri­ ėjome, kunigas atsitiesė. Jis kreipėsi į mane „mano sūnau“ ir tarė keletą paguodžiančių žodžių. Paskui įėjo į vidų, aš — iš paskos.

Iš karto pamačiau, kad karsto sraigtai jau prisukti ir kad kambaryje stovi keturi juodai apsirengę vyrai. Tą pat akimirką išgirdau direktorių man sakant, kad katafalkas jau ant kelio. Kunigas pradėjo melstis. Dabar viskas vyko labai greitai. Vyrai, nešini užtiesalu, priėjo prie karsto. Kunigas, jo palyda, direk­ torius ir aš išėjome. Prie durų stovėjo moteris, kurios dar nebu­ vau matęs. „Ponas Merso“,—supažindino mane direktorius. Neišgirdau tos moters pavardės ir supratau tik tiek, kad ji yra vyriausioji slaugė. Nė nešyptelėjusi jinai nulenkė savo pailgą prakaulų veidą. Paskui mes išsirikiavome ir praleidome karstą. Sekdami įkandin nešėjų, išėjome iš prieglaudos. Prie vartų stovė­ jo katafalkas. Pailgas ir spindintis laku, jis man pasirodė pa­ našus į penalą. Šalia stoviniavo laidotuvių tvarkytojas, nedi­ delis, juokingai apsitaisęs žmogelis ir keistos išvaizdos nesmagus senučiukas. Aš supratau, kad tai ponas Peresas. Jis buvo su minkšta pūpsančia plačiakrašte skrybėle (kai karstą nešė pro vartus, jis ją nusiėmė), užsivilkęs kostiumą, kurio kelnės raukš­

lėmis krito ant batų, o pakaklėj ryšėjo juodą kaspiną, per mažą didelei baltai marškinių apykaklei. Po nosimi, nusėta juodais taškeliais, virpėjo lūpos. Iš po žilų, gana retų plaukų kyšojo keistai nukarusios, tarsi visai be. kremzlių, ausys: mane nus­ tebino jų purpurinė spalva, itin ryški blyškiame veide. Laidotu­ vių tvarkytojas nurodė mums vietas. Klebonas stojo priekyje, už jo —katafalkas. Aplink katafalką —ketvertas vyriškių. Pas­ kui direktorius, aš, o eisenos gale —vyriausioji slaugė ir ponas Peresas.

Saulė jau buvo užliejusi visą dangų. Jis tarsi ėmė slėgti žemę; kaitra beregint didėjo. Nežinau, kodėl mes dar ilgokai nepajudėjom iš vietos. Man pasidarė karšta su tamsiu kostiu­ mu. Senukas, kuris buvo užsimaukšlinęs skrybėlę, vėl ją nusi­ ėmė. Aš stovėjau truputį pasisukęs ir žiūrėjau į Peresą, kol direktorius man pasakojo apie jį. Direktorius pasakė, kad va­ karais mano motina ir ponas Peresas, lydimi slaugės, dažnai eidavo pasivaikščioti iki pat miestelio. Aš apžvelgiau laukus. Tos kiparisų eilės, per kalvas nutįsusios iki pat akiračio, ta raus­ va ir žalia žemė, tie reti, lyg nupiešti namukai man padėjo su­ prasti mamą. Šiame krašte vakaras tikriausiai buvo kaip melan­ choliškas atokvėpis. Bet šiandien virpantis nuo tviskančios sau­ lės peizažas buvo kažkoks žiaurus ir gniuždantis.

Mes pajudėjom. Tik tada pastebėjau, kad Peresas truputį šlubčioja. Katafalkas važiavo vis greičiau ir greičiau, ir senukas pradėjo atsilikti. Vienas vyriškių, lydėjusių katafalką, taip pat atsiliko ir dabar ėjo greta manęs. Aš stebėjausi, kaip greitai saulė kyla į dangų. Ir dar man toptelėjo, kad laukai jau seniai gaudžia nuo vabzdžių dūzgimo ir žolės šnaresio. Prakaitas žliaugė man skruostais. Skrybėlės neturėjau, tad vėdavausi nosine. Laidotuvių tarnautojas man kažką pasakė, bet ką — neišgirdau. Tuo pačiu metu jis kilstelėjo dešiniąja ranka kepurę ir su nosine, kurią laikė kairėje, nusišluostė prakaitą. „Ką sa­ kote?“ —paklausiau. Rodydamas į dangų, jis pakartojo: „Pleš­ kina“.—„Taip“,—atsakiau. Po kurio laiko jis paklausė: „Tai jūsų motina?“ —„Taip“,—vėl atsakiau.—„Ar ji buvo se­ na?“ —„Šiaip sau“,—atsakiau, nes tiksliai nežinojau, kiek jai buvo metų. Tada jis nutilo. Aš grįžtelėjau atgal ir pamačiau per kokius penkiasdešimt metrų nuo mūsų atsilikusį senąjį Peresą. Jis skubėjo mosikuodamas skrybėle, kurią laikė rankoje. Pasižiūrėjau į direktorių. Šis žengė labai oriai, nedarydamas

jokio nereikalingo judesio. Ant kaktos blizgėjo keli prakaito lašai, bet jis jų nešluostė. Man atrodė, kad laidotuvių procesija juda jau truputį greičiau. Aplinkui tebesitęsė tie patys spindintys, saulės užlieti laukai. Dangaus švytėjimas buvo stačiai nepakenčiamas. Dabar ėjome neseniai taisytu keliu. Nuo saulės derva praskydo. Kojos klimpo į ją, išversdamas blizgantį minkštimą. Viršum katafal­ ko kyšanti odinė vežėjo kepurė aftrodė irgi išmurdyta toje juo­ doje makalynėj. Aš buvau truputį apkvaitęs nuo žydro ir balto dangaus ir tamsių spalvų monotonijos —glitaus dervos juodu­ mo, blausiai juodų rūbų ir juodo katafalko žvilgesio. Viskas — saulė, odos ir arklių mėšlo, lako ir smilkalų kvapai, nemiegotos nakties nuovargis —drumstė man žvilgsnį ir mintis. Atsisukau dar kartą: Peresas atrodė labai toli, paskendęs karščio bangoje,

o paskui ir visai dingo iš akių. Susiieškojau jį žvilgsniu: jis buvo išsukęs iš kelio ir ėjo lauku. Pastebėjau, kad priešais kelias daro posūkį. Aš supratau, kad Peresas, gerai pažindamas vietovę, stengiasi mus prisivyti pačiu trumpiausiu keliu. Ties posūkiu jis mus ir pasivijo. Paskui ir vėl dingo iš akių. Paskui vėl laukais — ir taip keletą sykių. Aš jutau, kaip smilkiniuose tvinkčioją kraujas.

Paskui viskas vyko taip greitai, tiksliai ir natūraliai, jog nieko gerai neįsiminiau. Tik viena: įeinant į miestelį, mane užkalbino vyriausioji slaugė. Jos balsas buvo savotiškas — melodingas, virpantis ir visai nesiderino su jos veidu. Ji pasakė: „Jei eini lėtai, gali gauti saulės smūgį. O kai eini per greitai, suprakaituoji ir bažnyčioje gali persišaldyti“. Ji sakė teisybę. Išeities nebuvo. Mano atminty išliko dar keli tos dienos vaizdai: pavyzdžiui, Pereso veidas, kai jis mus pavijo paskutinį kartą, prie pat miestelio. Jo skruostais sruvo didelės susijaudinimo ir nuovargio ašaros. Bet jie buvo tokie raukšlėti, kad ašaros nenutekėdavo. Jos ištrykšdavo, susitvenkdavo, užliedamos jo sunykusį veidą tarsi blizgančia drėgna plėvele. Dar prisimenu bažnyčią ir miestelio gyventojus ant šaligatvių, raudonas ge-ranijas kapinėse, apalpusį Peresą (lyg kokią išklerusią lėlę), kraujo spalvos žemę, byrančią ant mamos karsto, susiraizgiusias joje baltas šaknis, vėl žmones, balsus, miestelį, lūkuriavimą prie kavinės, nesiliaujantį motoro dūzgimą ir džiaugsmą, kai autobusas įvažiavo į šviesomis mirgantį Alžyrą ir aš pagalvojau, kad gulsiu ir miegosiu ištisas dvylika valandų.

II

Atsibudęs supratau, kodėl mano viršininkas susiraukė, kai pa­ prašiau dviejų dienų atostogų: šiandien juk šeštadienis. Tiesą sakant, apie tai buvau pamiršęs, ši mintis man atėjo į galvą tik keliantis. Viršininkas, žinoma, pagalvojo, kad su sekmadieniu man išeis keturios dienos atostogų, ir tai jam negalėjo patikti. Bet, viena vertus, aš nekaltas, kad mamą laidojo vakar, o ne šiandien, o antra vertus, šeštadieniais ir sekmadieniais mes ir taip laisvi. Bet viršininko nepasitenkinimą aš vis dėlto suprantu.

Keltis buvo sunku, nes vakar labai išvargau. Skusdamasis pagalvojau, ką aš veiksiu, ir nusprendžiau eiti maudytis. Įsėdau

į tramvajų ir nuvažiavau į uosto maudykles. Besimaudydamas nuplaukiau link plūdžių. Ten buvo daug jaunimo. Vandeny su­ sitikau Mari Kardona, buvusią mūsų įstaigos mašininkę, kuri vienu metu man patiko. Manau, aš jai taip pat. Bet paskui ji greitai išvyko, ir mes nieko nespėjom. Aš jai padėjau užlipti ant plūduro ir netyčia paliečiau krūtinę. Buvau dar vande­ nyje, kai ji jau gulėjo kniūbsčia ant plūduro. Ji atsisuko į mane. Plaukai jai krito ant akių, ir ji juokėsi. Aš taip pat išsitiesiau šalia. Buvo gera. Lyg išdykaudamas atsilošiau ir padėjau galvą jai ant pilvo. Ji nieko nesakė, ir aš likau taip gulėti. Prieš mano akis plytėjo visas dangus —jis buvo žydras, saulės paauksuotas. Jaučiau, kaip po pakaušiu švelniai kilnojasi Mari pilvas. Kone snausdami mes ilgai gulėjom ant plūduro. Kai saulė pradėjo per daug kaitinti, Mari nėrė po vandeniu, aš —iš paskos. Aš ją pasivijau, ranka apkabinau per liemenį, ir mes nuplaukėm kartu. Ji vis juokėsi. Ant krantinės, mums besidžiovinant, ji pasakė: „Aš rudesnė už jus“. Paklausiau, ar ji nenorėtų vakare nueiti

į kiną. Ji vėl nusijuokė ir atsakė, kad mielai pažiūrėtų filmą su Fernandeliu. Kai apsirengėme, ji labai nustebo pamačiusi mane su juodu kaklaraiščiu ir paklausė, ar aš nešioju gedulą. Pasa­ kiau, kad mirė mama. Kadangi ji norėjo sužinoti kada, aš atsa­ kiau: „Vakar“. Ji kiek atšlijo, bet nieko nepasakė. Norėjau jai paaiškinti, kad nesu dėl to kaltas, bet susilaikiau, prisimi­ nęs, jog tai jau buvau sakęs viršininkui. Tai neturėjo jokios reikšmės. Kad ir kaip ten būtų, žmogus visuomet esi truputį kaltas.

Vakare Mari viską pamiršo. Filmas vietomis buvo juokin­ gas ir iš tikrųjų labai kvailas. Ji sėdėjo prispaudusi savo koją

prie manosios. Aš glamonėjau jos krūtinę. Baigiantis seansui pabučiavau ją, bet nevykusiai. Po kino ji atėjo pas mane. Kai atsibudau, Mari jau buvo išėjusi. Ji minėjo, kad turi aplankyti tetą. Pagalvojau, kad šiandien sekmadienis, ir man pasidarė liūdna: aš nemėgstu sekmadienių. Tada grįžau į lovą, įsikniaubiau į pagalvę, norėdamas pajusti druskos kvapą, kuris čia liko nuo Mari plaukų, ir miegojau iki dešimtos. Paskui, vis dar nesikeldamas, iki vidurdienio rūkiau cigaretę po cigaretės. Nenorėjau kaip paprastai eiti pusryčiauti pas Selestą, nes jie tikriausiai būtų pradėję mane klausinėti, o aš to nemėgstu. Išsi­ viriau kiaušinių ir suvalgiau juos vienus be duonos, nes jos nebuvo, o eiti į krautuvę nenorėjau.

Po pusryčių man pasidarė truputį nuobodu ir aš ėmiau slan­ kioti po butą. Jis buvo patogus, kol mama gyveno čia. Man vienam jis tapo per didelis, ir todėl stalą iš valgomojo teko per­ kelti į miegamąjį. Dabar gyvenu tik šiame kambaryje, kur stovi kelios kėdės su šiaudinėmis, kiek įdubusiomis sėdynėmis, spinta su pageltusiu veidrodžiu, tualetinis staliukas ir geležinė lova. Kiti kambariai tušti. Kiek vėliau, neišmanydamas ką veikti, paėmiau ir perskaičiau seną laikraštį. Išsikirpau iš jo Kriušeno druskų reklamą ir įklijavau ją į seną sąsiuvinį, kur renku viską, kas mane pralinksmina laikraščiuose. Paskui nusiploviau rankas ir galop įsitaisiau balkone.

Mano kambario langai veriasi į pagrindinę priemiesčio gatvę. Popietis buvo puikus. Tačiau grindinys —nešvarus, žmonių negausu, be to, jie visi skubėjo. Štai pasirodė pasivaikš­ čioti traukianti šeimyna —du maži berniukai jūreiviškais kos­ tiumėliais ir trumpomis kelnaitėmis, truputį suvaržyti standžiai iškrakmolytų drabužėlių, ir mergytė su dideliu rožiniu kaspinu ir juodais lakuotais bateliais. Užpakalyje jų žingsniavo storulė motina, apsivilkusi šilkine kaštonų spalvos suknele, ir tėvas, mažutis, smulkus žmogelis, kurį iš matymo pažinojau. Jis buvo su šiaudine skrybėle, peteliške po kaklu ir lazdele rankoje. Pa­ matęs jį su žmona, supratau, kodėl mūsų kvartale jis buvo lai­ komas subtiliu. Kiek vėliau praėjo priemiesčio jaunuoliai su­ laižytais plaukais ir raudonais kaklaryšiais, išpūtę krūtines, papuoštas siuvinėtomis nosinėlėmis ir apsiavę bukanosiais batais. Aš pagalvojau, kad jie tikriausiai traukė į miesto centro kino teatrus. Todėl ir išėjo taip anksti ir, garsiai juokdamiesi, sku­ bėjo į tramvajų.

Paskui gatvė pamažu ištuštėjo. Manau, visur seansai jau buvo prasidėję. Gatvėje liko tik krautuvininkai ir katės. Viršum fikusais apsodintos gatvės dangus buvo skaidrus, bet nebespin-dėjo. Tabako pardavėjas kitoje gatvės pusėje išsinešė kėdę ant šaligatvio, pasistatė prie durų ir, atsisėdęs ant jos apžargom, rankomis atsirėmė j atkaltę. Dar prieš valandėlę sausakimši tramvajai dabar važiavo beveik tušti. Kavinukėje „Pas Pjero“, šalia tabako krautuvėlės, kelneris, pabarstęs pjuvenų, šlavė tuščią salę. Tai buvo tikras sekmadienis.

Aš pasukau kėdę ir pasistačiau ją taip, kaip tabako parda­ vėjas: taip man atrodė patogiau. Surūkiau dvi cigaretes, grįžęs

į kambarį pasiėmiau šokolado gabaliuką ir suvalgiau, sėdėdamas prie lango. Netrukus dangus apsiniaukė, ir aš pagalvojau, kad tuoj tuoj prapliups vasaros audra. Tačiau dangus nusiblaivė, tik iš debesų, žadančių didelį lietų, nukrapnojo keletas lašų, ir gatvė patamsėjo. Aš ilgai sėdėjau ir žiūrėjau į dangų.

Penktą valandą triukšmingai atbildėjo tramvajai. Jie vežė iš priemiesčio stadiono minią žiūrovų, kekėmis kabojusių ant laiptelių ir buferių. Kitais tramvajais grįžo žaidėjai, juos paži­ nau iš mažų lagaminėlių. Jie stūgavo ir visa gerkle skandavo, kad jų klubas nepražus. Kai kurie pamojavo man ranka. Vienas net šūktelėjo: „Mes jiems įkrėtėm!“ —„Taip“,—atsakiau link­ telėjęs galva. Tada pradėjo plūsti automobiliai.

Diena dar pasislinko vakarop. Viršum stogų dangus pa­ raudo ir, artėjant vakarui, gatvės vėl atgijo. Žmonės palengva grįžo iš pasivaikščiojimo. Tarp jų pastebėjau ir subtilųjį poną. Vaikai verkė, juos reikėjo tempti už rankų. Beveik tuo pačiu metu iš kvartalo kino teatrų į gatvę plūstelėjo žiūrovų srautas. Vaikinai mostagavo rankomis kur kas energingiau negu paprastai, ir aš pagalvojau, kad jie žiūrėjo nuotykių filmą. Grįžtantieji iš miesto kino teatrų pasirodė truputį vėliau. Jų veidai buvo rimtesni. Jie irgi juokėsi, bet atrodė pavargę ir susimąstę. Jie dar nėjo į namus ir vaikštinėjo pirmyn ir atgal šaligatviu. Vienplaukės merginos iš mūsų kvartalo vaikščiojo susikibusios už rankų. Vaikinai stengėsi užtverti joms kelią, prasilenkdami laidė sąmojus, o merginos nusisukdavo nųf jų ir kikendavo. Daugelį šių gražuolių aš pažinojau, ir jos sveikinosi su manim.

Staiga užsidegė gatvės žibintai, ir nuo jų šviesos nublanko pirmosios nakties danguj sužibusios žvaigždės. Pajutau, kad

bežiūrint į mirgančius nuo šviesų ir žmonių šaligatvius man pavargo akys. Žibintų nutviekstas šlapias grindinys žvilgėjo, o vienodais tarpais pravažiuojančių tramvajų atšvaitai išplėš­ davo iš tamsos blizgančius plaukus, sidabrinę apyrankę ar šypseną. Dar vėliau, tramvajams važiuojant vis rečiau ir virš medžių ir lempų tirštėjant sutemoms, kvartalas pamažu ištuš­ tėjo, ir pirmoji katė lėtai perėjo dyką gatvę. Tada pagalvojau, kad reikėtų pavalgyti. Nuo ilgo sėdėjimo pasirėmus į kėdės atkaltę įskaudo sprandas. Išėjau į gatvę, nusipirkau duonos ir makaronų, išsiviriau vakarienę ir stovėdamas pavalgiau. Norė­ jau surūkyti cigaretę prie lango, bet oras jau atvėso ir pasidarė šalta. Uždariau langus ir grįždamas pamačiau veidrodyje stalo galą, kur greta duonos kriaukšlių stovėjo spiritinė lemputė. Na štai, pagalvojau, prastūmiau dar vieną sekmadienį, palai­ dojau mamą, rytoj vėl grįšiu į darbą ir, apskritai kalbant, niekas nepasikeitė.

III

Šiandien įstaigoje daug dirbau. Viršininkas buvo malonus. Jis paklausė, ar aš nelabai pavargau, ir taip pat panoro suži­ noti, kiek mamai buvo metų. Bijodamas suklysti atsakiau „apie šešiasdešimt“ ir, nežinau kodėl, jo mina buvo tokia, tarsi jam būtų palengvėję nuo to, jog šis reikalas baigtas.

Ant mano stalo gulėjo krūva susikaupusių lydraščių — turėjau juos visus sutvarkyti. Prieš išeidamas pietauti nusi­ ploviau rankas. Vidurdienį man tai patinka. Vakare nebe taip malonu, nes rankšluostis, kuriuo visi naudojasi per dieną, būna visiškai šlapias. Vieną kartą pasakiau apie tai viršininkui. Jis atsakė, kad jam irgi labai gaila, bet tai nereikšminga smulkmena. Išėjau truputį vėliau, pusę pirmos, kartu su Emanu­ eliu, kuris dirba ekspedicijoje. Mūsų įstaiga prie pat jūros, ir mes kurį laiką stovėjom saulės nutviekstame uoste ir žiūrė­ jom į prekinius laivus. Tuo metu parpdamas ir žvangėdamas grandinėmis atbildėjo sunkvežimis. Emanuelis paklausė: „Lip­ sime?“, ir aš leidausi bėgti. Sunkvežimis pralėkė pro mus, ir mudu šokom jį vytis. Mane apkurtino triukšmas, apakino dulkės. Aš nieko nebemačiau ir nejaučiau, tiktai bėgimo įkarščio apimtas lėkiau pro kranus ir mašinas, virpančius horizonte

laivų stiebus ir pririštas prie kranto valtis. Aš pirmas pasivijau mašiną ir įšokau. Paskui padėjau įlipti femanueliui. Mes buvom uždusę, sunkvežimis šokinėjo per nelygius krantinės grindinio akmenis visas paskendęs dulkėse ir saulės spinduliuose. Ema­ nuelis kvatojo vos atgaudamas kvapą.

Suplukę atvykome pas Selestą. Kaip visuomet jį radom įprastinėje vietoje, pilvotą, žilaūsį, su prijuoste. Jis manęs paklausė: „Tai vis dar kruti, ar ne?“ Aš atsakiau, kad „krutu“ ir kad esu alkanas. Paskubom pavalgiau ir išgėriau kavos. Paskui grįžau namo, truputį nusnūdau, nes pietaudamas iš­ gėriau per daug vyno; atsibudęs užsimaniau rūkyti. Buvo jau vėlu, į tramvajų bėgau tekinas. Dirbau visą popietę. įstaigoje buvo labai karšta, užtat vakare buvo smagu iš lėto žingsniuoti krantine namo. Dangus plytėjo žalias, aš jaučiausi patenkintas. Tačiau parėjau tiesiai namo, nes norėjau išsivirti bulvių.

Lipdamas tamsiais laiptais susidūriau su savo kaimynu seniu Salamano. Jis vedėsi šunį. Jau aštuoneri metai, kai jie nesiskiria. Spanielis serga kažkokia odos liga, atrodo, raudonąja, nuo kurios nusišėrę visi plaukai, o oda aptekusi dėmėm ir šašais. Gyvendami vieni du mažame kambarėlyje, senis Sala­ mano ir šuo supanašėjo. Senio veide taip pat atsirado rausvų šašų, plaukai pagelto ir išretėjo. O šuo perėmė šeimininko eiseną: risnoja susikūprinęs, ištiesęs kaklą ir atkišęs snukį. Jie abu, regis, tos pačios veislės, tačiau neapkenčia viens kito. Du kartus per dieną, vienuoliktą ir šeštą valandą, senis veda šunį pasivaikščioti. Per aštuonerius metus jie nėra pakeitę savo maršruto. Juos visada gali pamatyti einant Liono gatve: šuo bėga priekyje ir taip tempia pavadį, kad Salamano į ką nors atsitrenkia. Tada jis šunį muša ir plūsta. Šuo iš baimės gūžiasi prie žemės ir spyriojasi. Dabar jau senis jį tempia. Kai šuo užsimiršta ir ima vilkti savo šeimininką, vėl gauna pylos. Tada abudu sustoja gatvėje ir žiūri viens į kitą,—šuo su siaubu, žmogus su neapykanta. Ir taip kiekvieną dieną. Kai šuo nori šlapintis, senis nepalaukia, tempia spanielį ir tasai pakrapnoja paskui save mažų lašų ruoželį. Jeigu šuo netyčia prišlapina kambarį —jį vėl muša. Šitaip tęsiasi jau aštuoneri metai. Seles-tas sako, kad senis nelaimingas žmogus, bet kas žino, kaip ten iš tikro yra. Kai juos sutikau ant laiptų, Salamano kaip tik plūdo šunį. „Nususėli tu! Dvėsena!“ —šaukė senis, o šuo inkštė. „Labas vakaras“,—pasakiau, bet senis barėsi toliau.

Tada aš paklausiau, ką jam šuo padarė. Jis neatsakė, tiktai kartojo: „Nususėlis! Dvėsena!“ Pasilenkęs prie šuns, senis grabinėjo apie kaklasaitį. Pakartojau klausimą garsiau. Tada jis neatsisukdamas, su vos tramdomu įsiūčiu, atsakė: „Jis vi­ suomet toks“. Paskui senis nuėjo, tempdamas šunį, kuris spyrėsi visomis keturiomis ir inkštė.

Kaip tik tuo metu įėjo antrasis mano laiptų aikštelės kaimynas. Kvartale buvo kalbama, kad jis suteneris. Paklaustas, koks jo užsiėmimas, sakydavo esąs sandėlininkas. Apskritai jis ne per daug mėgiamas. Bet mane dažnai užkalbina ir kar­ tais užsuka valandėlei, nes aš jo klausausi. Man įdomios jo šnekos. Pagaliau aš neturiu priežasčių su juo nesikalbėti. Reimonas Sentesas —toks jo vardas —yra nedidelio ūgio, plačių pečių, boksininko nosimi. Jis visuomet labai tvarkingai apsirengęs. Jis taip pat pasakė apie Salamano: „Koks nelai­ mėlis!“ Paklausė, ar jis man nekelia pasišlykštėjimo, ir aš atsakiau, kad ne.

Mes užlipom kartu ir aš jau ruošiausi atsisveikinti, bet jis tarė: „Turiu vėdarų ir vyno. Gal suvalgytumėt kokį kąsnelį su manim?“ Aš pagalvojau, kad tuo būdu išvengsiu ruošos, ir sutikau. Jis taip pat teturi vieną kambarį su virtuve be lango. Virš jo lovos kabo dirbtinio baltai rausvo marmuro angelas, čempionų nuotraukos ir keletas nuogų moterų fotografijų. Kambarys buvo nešvarus, lova nepaklota. Pirmiausia jis uždegė žibalinę lempą, paskui išsitraukė iš kišenės abejotino švarumo tvarstį ir apsivyniojo dešinę ranką. Paklausiau, kas jam nutiko. Jis atsakė, kad susimušė su vienu tipu, kuris ieškojęs prie­ kabių. „Suprantate, pone Merso,—pasakė jis,—aš nesu piktas, tik karšto kraujo. Tas tipas man pasakė: „Jei esi vyras, lipk iš tramvajaus“. Aš atsakiau: „Na, na, ramiau“. Jis man atrėžė, kad aš bailys. Tada aš išlipau ir pasakiau: „Geriau liaukis, nes aš tave pamokysiu“. Jisai paklausė: „O kaipgi?“ Tada aš jam trenkiau. Jis parkrito. Ruošiausi jį pakelti, bet tas tipas, gulėdamas ant žemės, spyrė man koja. Tada aš vėl jam trenkiau keliu ir porą sykių kumščiu. Jo veidas pasruvo krauju. Aš paklausiau, ar dabar užteks. Jis atsakė: „Taip“. Tai pasako­ damas, Sentesas visą laiką vyniojosi raištį. Aš sėdėjau ant lovos. Jis tarė: „Matote, ne aš prie jo lindau. Jis pats mane užkabino“. Aš sutikau, jog tai teisybė. Tada Sentesas pareiškė,

kad kaip tik norėjęs prašyti mano patarimo tuo pačiu reikalu, nes aš esąs vyras, pažįstąs gyvenimą ir galįs jam padėti, ir tada mes tapsime draugai. Aš nieko neatsakiau, ir jis dar kartą paklausė, ar aš norėčiau būti jo draugas. Aš pasakiau, kad man vis tiek, ir jis, regis, liko patenkintas. Jis išėmė dešrą, pačirškino ją ant keptuvės, padėjo taures, lėkštutes, peilius su šakutėmis ir du butelius vyno. Visa tai darė tylėdamas. Paskui mes susėdom. Bevalgant jis ėmė pasakoti savo istoriją. Iš pradžių kiek dvejojo. „Aš pažinojau vieną damą… tiesą sakant, tai buvo mano meilužė“. Žmogus, su kuriuo jis mušęsis, buvo tos moters brolis. Reimonas man pasakė ją išlaikęs. Aš nieko neatsakiau, bet vis dėlto jis iškart pridūrė žinąs, kas apie jį kalbama kvartale, tik jo sąžinė švari —jis iš tikrųjų dirbąs sandėlininku.

„O istorija man nutiko štai kokia,—pasakė jis.—Vieną dieną aš pastebėjau apgaulę“. Jis duodavęs jai tiek, kiek reikia pragyvenimui. Pats mokėjęs nuomą už jos kambarį ir duodavęs dvidešimt frankų per dieną maistui. Trys šimtai frankų už kambarį, šeši šimtai frankų maistui, kartais pora kojinių, štai tau ir visas tūkstantis. Ponia, žinoma, nedirbo, bet ji man saky­ davo, kad taip reikia ir kad jai neužtenka to, ką aš duodu. O aš atsakydavau: „Kodėl negalėtum nors pusdienį padirbėti? Tu man nors kiek padėtum. Šį mėnesį aš tau nupirkau kostiumėlį, aš tau duodu dvidešimt frankų per dieną, moku už butą, o tu su savo draugėm popiečiais gurkšnoji kavutę. Tu jas vaišini kava su cukrum. O aš tau kišu pinigus. Aš gerai elgiuosi su tavimi, o tu man atsimoki blogu“. Bet ji dirbti nenorėjo, visą laiką skųsdavosi, kad jai trūksta pinigų, ir tada aš pastebėjau, kad ji mane apgaudinėja.

Reimonas man papasakojo radęs jos rankinuke loterijos bilietą, o ji negalėjusi paaiškinti, kokiu būdu jį įsigijusi. Kiek vėliau radęs pas ją ir lombardo kvitą —įrodymą, kad ji buvo užstačius! dvi apyrankes. Iki šiol jis nė žinot nežinojęs apie jokias apyrankes. „Aš aiškiai pajutau, kad čia slypi apgaulė. Tada ją mečiau. Bet pirma apkūliau. Paskui išklojau visą tiesą. Pasakiau, kad ji išvis labiausiai mėgsta darbuotis lovoje. Jūs suprantate, pone Merso, aš jai pasakiau: „Argi tu nematai, kad žmonės tau pavydi tos laimės, kurią gauni iš manęs? Palauk, palauk, vėliau įvertinsi tai, ką turėjai“. Tąsyk primušęs ją iki kraujo. O anksčiau nemušdavęs.

„Aš ją apkuldavau, bet, taip sakant, švelniai. Ji kiek parėkdavo,

o aš uždarydavau langines ir viskas baigdavosi kaip paprastai. Bet dabar tai jau rimtai. Nors man atrodo, kad aš dar nepa­ kankamai ją nubaudžiau“. Ir tada jis man paaiškino, kad būtent dėl to reikalo jis ir norįs prašyti manęs patarimo. Jis nutilo ir pataisė rūkstantį lempos dagtį. Aš tebesiklausiau jo pasakojimo. Buvau išgėręs apie litrą vyno ir man kaito smilkiniai. Rūkiau Reimono ci­ garetes —savų jau nebeturėjau. Pravažiavo paskutinieji tram­ vajai ir nusinešė su savim jau tolimus priemiesčio garsus. Rei-monas tęsė savo pasakojimą. Nemaloniausia jam tai, kad ji dar maginanti jį lovoje. Bet jis norįs ją nubausti. Iš pradžių jis galvojęs nusivesti ją į viešbutį ir, iškvietus doros policiją, sukelti skandalą —tada ją užregistruotų kaip prostitutę. Vė­ liau jis kreipėsi į savo bičiulius. Jie nieko nesugalvojo. Kiek suvokiau iš Reimono pasakojimo, žmogui nelengva savoj kom­ panijoj. Jis jiems viską papasakojo, ir tada jie pasiūlė ją pri­ lupti. Bet jis ne to norėjęs. Jis nusprendė pagalvoti. Prieš tai jis norėtų manęs kai ko paprašyti. Tačiau prieš prašydamas norįs žinoti, ką aš manau apie visą šitą istoriją. Atsakiau nieko nemanąs, bet kad visa tai įdomu. Jis paklausė, ką aš daryčiau jo vietoje, jeigu būčiau apgautas, ar taip pat manyčiau, kad ją reikia nubausti. Atsakiau, kad to niekad negali žinoti, bet aš suprantu jo norą ją nubausti. Dar išgėriau truputį vyno. Jis užsidegė cigaretę ir atskleidė savo sumanymą. Jis norįs jai parašyti laišką, kuris būtų lyg „kandus įgėlimas ir kartu kaž­ kas tokio, kas verstų ją gailėtis“. Paskui, kai ji sugrįšianti, jis atsigulsiąs su ja ir, „prieš baigdamas“, spjausiąs jai į veidą ir išmesiąs pro duris. Man atrodė, kad taip ji iš tiesų būtų nu­ bausta. Bet Reimonas pasakė, kad jis nesugebėsiąs sukurpti tokio laiško ir norįs, jog aš jam padėčiau jį parašyti. Kadangi aš nieko nesakiau, jis paklausė, ar man nebūtų sunku tai pa­ daryti tuojau pat, ir aš atsakiau, kad ne, nebūtų.

Išgėręs stiklinę vyno jis pakilo, atstūmė lėkštutes su šaltų vėdarų likučiu. Rūpestingai nušluostė vaškytinę. Iš naktinio staliuko stalčiaus išėmė languoto popieriaus lapą, geltoną voką, mažytį raudonmedžio plunksnakotį ir keturkampę rašalinę su violetiniu rašalu. Kai jis pasakė moters vardą, supratau, kad ji maure. Parašiau laišką. Rašiau kaip pakliuvo, bet stengiausi, kad Reimonas būtų patenkintas, nes neturėjau pagrindo jį ap­

vilti. Paskui perskaičiau laišką garsiai. Jis išklausė rūkydamas ir linkčiodamas galva, paskui paprašė, dar kartą perskaityti. Jis buvo visiškai patenkintas. Jis pasakė: „Aš žinojau, kad tu pa­ žįsti gyvenimą“. Iš pradžių nepastebėjau, kad jis kreipiasi į mane „tu“. Ir tik kai pareiškė: „Dabar tu esi tikras bičiulis“, atkreipiau į tai dėmesį ir nustebau. Jis pakartojo tuos žodžius, ir aš atsakiau: „Taip“. Man buvo vis tiek —būti jo bičiuliu ar ne, o jis, atrodė, labai to troško. Jis užlipdė laišką, ir mes baigėm vyną. Paskui kurį laiką rūkėm tylėdami. Lauke nesi­ girdėjo nė garso, tik suūžė pravažiuojanti mašina. Aš atsakiau: „Jau vėlu“. Reimonui irgi taip atrodė. Jis pasakė, kad laikas bėga greitai, ir tam tikra prasme jis buvo teisus. Norėjau miego, bet man buvo sunku atsistoti. Tikriausiai atrodžiau pavargęs, nes Reimonas pasakė, kad nereikia pasiduoti. Iš pradžių nesu­ pratau. Tada jis paaiškino girdėjęs apie mamos mirtį, bet tai toks dalykas, kuris anksčiau ar vėliau vis tiek turi įvykti. Aš irgi taip maniau.

Aš atsistojau, Reimonas stipriai paspaudė man ranką ir pasakė, kad vyrai visuomet supras vienas kitą. Išeidamas už­ dariau duris ir stabtelėjau tamsioje laiptų aikštelėje. Name buvo tylu, iš laiptų narvo gilumos kilo slogus ir drėgnas tvai­ kas. Girdėjau tik savo širdies tvinksnius —jie gaudė ausyse. Stovėjau nejudėdamas. Senio Salamano kambaryje kimiai suinkštė šuo.

IV

Visą savaitę smarkiai dirbau. Buvo užėjęs Reimonas —jis pasakė, kad išsiuntė laišką. Du kartus su Emanueliu buvom nuėję į kiną. Jis niekad nesupranta, kas vyksta ekrane, ir jam nuolat reikia aiškinti. Vakar buvo šeštadienis ir, kaip buvome susitarę, atėjo Mari. Aš jos labai geidžiau, nes ji buvo apsivil­ kusi gražia suknele su raudonais ir baltais dryžiais ir avėjo odiniais sandalais. Po suknele ryškėjo standžios krūtys, o įdegęs saulėje veidas žydėte žydėjo. įsėdome į autobusą ir nuvažiavome kelis kilometrus už Alžyro į įspraustą tarp uolų ir nuo kranto pusės nendrėmis apaugusį paplūdimį. Ketvirtą valandą saulė nebe tokia karšta, bet vanduo šiltas: jūros paviršium ritosi il­ gos, tingios bangelės. Mari mane išmokė vieno žaidimo. Plauk­

damas surenki burna nuo bangos keteros putas, o paskui, atsi­ gulęs aukštielninkas, purški jas į dangų. Putojantis nėrinys ištirpsta ore arba trykšta kaip šiltas lietus ant veido. Bet ne­ trukus druska man ėmė deginti burną. Tada Mari priplaukė prie manęs ir vandenyje prigludo visu kūnu. Ji prispaudė savo burną prie manosios. Lūpomis pajutau jos .vėsų liežuvį, ir mes nugrimzdom į bangas.

Jau paplūdimyje, rengiantis, Mari žiūrėjo į mane bliz­ gančiomis akimis. Aš ją pabučiavau. Daugiau nebesikalbėjome. Apsikabinę nuskubėjom į autobusą, grįžom į miestą, parėjom namo ir kritom ant lovos. Buvau palikęs atvirą langą, ir su ma­ lonumu jautėme, kaip mūsų įdegusiais kūnais sruvena vasaros nakties vėsa.

Šį rytą Mari liko pas mane ir aš jai pasiūliau papietauti kartu. Išėjau pirkti mėsos. Kopdamas laiptais atgal, Reimono kambaryje išgirdau moters balsą. Paskui senis Salamano su­ barė šunį, mediniai laiptai sutrinksėjo nuo žingsnių, pasigirdo šuns nagų krebždesys, paskui: „Nususėlis! Dvėsena!“ —ir jie išėjo į gatvę. Aš papasakojau Mari senio istoriją, ir ji juokėsi. Buvo apsivilkusi mano pižama ir atsiraičiusi rankoves. Kai ji juokėsi, aš vėl jos panorau. Po kiek laiko ji paklausė, ar aš ją myliu. Atsakiau, kad tai visai nieko nereiškia, bet man atrodo, kad nemyliu. Ji nuliūdo. Bet mums ruošiant pusryčius ji taip juokėsi iš niekų, kad aš vėl ją pabučiavau. Tuo metu Reimono bute kilo barnis.

Pirmiausia išgirdom spigų moters balsą, paskui Reimono žodžius: „Tu mane apgavai, tu mane apgavai. Aš tau parodysiu, kaip mane apgaudinėti“. Pasigirdo duslūs smūgiai, ir moteris taip klaikiai suriko, kad laiptų aikštelę tučtuojau užplūdo žmo­ nės. Mes su Mari taip pat išėjom. Moteris visą laiką šaukė, o Reimonas ją mušė. Mari pasakė, kad tai baisu, aš nieko nesa­ kiau. Ji paprašė pakviesti policiją, bet aš pasakiau, kad poli­ cijos nemėgstu. Tačiau trečio aukšto nuomininkas, vandentie­ kio darbininkas, atvedė policininką. Jis pasibeldė į duris, bet viduj nebesigirdėjo nė garso. Pabeldė smarkiau, po kurio laiko moteris pravirko, ir Reimonas atidarė duris. Jis buvo nutaisęs saldžią miną, dantyse smilko cigaretė. Mergina puolė prie durų ir pasiskundė policininkui, kad Reimonas ją primušė. „Pavardė?“ —paklausė policininkas. Reimonas pasakė. „Iš­ siimk cigaretę iš burnos, kai kalbi su manim“,—pasakė poli­

cininkas. Reimonas padvejojo, pažvelgė į mane ir užsitraukė dūmą. Tada policininkas iš peties trenkė jam antausį. Cigaretė nulėkė už kelių metrų. Reimono veidas persikreipė, bet jis nieko nepasakė, tik paskui nuolankiai paklausė, ar negalėtų pasiimti nuorūkos. Policininkas leido ir pridūrė: „Kitą kartą žinosi, kad policininkas ne piemuo“. Mergina vis verkė ir kar­ tojo: „Mane primušė tas alfonsas“,—„Pone policininke,— paklausė Reimonas,—ar įstatymas leidžia vadinti žmogų al-fonsu?“ Bet policininkas liepė jam „užčiaupti koserę“. Tada Reimonas pasisuko į merginą ir pasakė: „Palauk, mažyte, mes dar susitiksim“. Policininkas liepė jam užsičiaupti, merginai išeiti, o Reimonui sėdėti kambaryje ir laukti, kol jį iškvies į nuovadą. Jis pridūrė, kad Reimonui turėtų būti gėda: jis taip nusilakęs, kad visas dreba. Tada Reimonas paaiškino: „Aš ne­ girtas, pone policininke. Tiktai stoviu čia, priešais jus, ir mane purto prieš mano valią“. Jis uždarė duris, ir visi išsiskirstė. Mes su Mari baigėme ruošti pusryčius. Bet jai prapuolė apetitas, beveik viską suvalgiau vienas. Pirmą valandą ji išėjo, o aš nu­ snūdau valandėlę.

Apie trečią valandą į mano duris pasibeldė —atėjo Rei­ monas. Aš nesikėliau. Jis atsisėdo ant lovos krašto. Truputį patylėjo, ir aš jo paklausiau, kaip visa tai įvyko. Jis papasakojo padaręs tai, ką ir norėjo padaryti, bet ji skėlusi jam antausį, o tada jis primušęs ją. Visa kita aš matęs. Aš jam pasakiau, kad, mano nuomone, dabar ji nubausta, ir jis turėtų būti patenkin­ tas. Jis sutiko ir pridūrė, kad policininkas veltui vargęs: jis ne­ sušvelnins tų smūgių, kuriuos ji gavo. Reimonas pasakė gerai pažįstąs policininkus ir žinąs, kaip reikia su jais elgtis. Jis pa­ klausė, ar aš girdėjau, kaip jis atsakęs į policininko antausį. Atsakiau, kad nieko negirdėjau ir kad apskritai nemėgstu po­ licininkų. Reimonui, atrodo, tai labai patiko. Jis paklausė, ar aš nenorėčiau išeiti su juo į gatvę. Aš atsikėliau ir pradėjau šukuotis. Jis mane prašė pabūti liudytoju. Man buvo vis tiek, bet aš nežinojau, ką turėsiu kalbėti. Anot Reimono, užteksią pa­ sakyti, kad mergina jį apgaudinėjusi. Aš sutikau būti jo liudy­ toju.

Mes išėjome, ir Reimonas pavaišino mane konjaku. Paskui pasiūlė sulošti biliardo partiją, ir aš pralošiau. Vėliau jis norėjo eiti į bordelį, bet aš atsisakiau, nes tokių įstaigų nemėgstu. Tada mes pamažu grįžome namo, ir jis man pasisakė esąs labai pa­

tenkintas, kad pavyko nubausti meiluže. Man pasirodė, kad jis elgiasi su manimi labai gerai, ir man šmėstelėjo mintis, kad mes puikiai praleidome vakarą.

Jau iš tolo pamačiau ant slenksčio senį Salamano. Jis atrodė labai susijaudinęs. Kai prisiartinome, pastebėjau, kad jis be šuns. Senis žvalgėsi į visas puses, gręžiojosi, stengėsi kaž­ ką įžiūrėti koridoriaus tamsoje, be sąryšio murmėjo kažkokius žodžius ir vis naršė gatvę savo mažomis raudonomis akutėmis. Reimono paklaustas, kas atsitiko, atsakė ne iškart. Jis tik ne­ aiškiai murmėjo: „Nususėlis! Dvėsena!“ ir atrodė labai susijau­ dinęs. Aš paklausiau, kur jo šuo. Jis šiurkščiai atrėžė, kad dingo. Paskui staiga pratrūko pasakoti: „Kaip paprastai nusivedžiau jį

į Manevrų Laukus. Prie mugės kioskų grūdosi žmonės. Susto­ jau, norėdamas pasižiūrėti į „Pabėgėlių karalių“. Kai ruošiausi eiti toliau, jo nebebuvo. Žinoma, jau seniai reikėjo nupirkti jam mažesnį kaklasaitį. Tik aš niekada nė nepagalvojau, kad tas dvė­ sena galėtų pabėgti“.

Reimonas jam paaiškino, kad šuo tikriausiai pasiklydo ir sugrįš. Jis papasakojo jam apie šunis, kurie nubėgdavę dešimtis kilometrų, ieškodami savo šeimininko. Ir vis dėlto senis, atrodo, dar labiau susijaudino: „Jie juk pagaus jį. Suprantate? Nebent jį kas nors priglaustų. Bet tai neįmanoma: savo šašais jis visiems kelia pasišlykštėjimą. Policininkai jį tikrai sugaus“. Aš jam pa­ sakiau, kad reikia nueiti pas šungaudį ir išpirkti šunį, užmokėjus baudą. Senis paklausė, ar ta bauda didelė. Aš nežinojau. Tada jis įširdo: „Mokėti pinigus už šitą dvėseną! Tegul jis nusprogsta!“ Ir ėmė koneveikti šunį. Reimonas nusijuokė ir įėjo į vidų. Aš nusekiau iš paskos, ir laiptų aikštelėje mes išsiskyrėm. Po valan­ dėlės išgirdau senio žingsnius; jis pasibeldė į mano duris. Kai atidariau, jis stovėjo ant slenksčio ir murmėjo: „Atleiskite man,

atleiskite“. Aš jį pakviečiau vidun, bet jis nėjo. Senis žiūrėjo

į savo batų galus, o jo šašuotos rankos drebėjo. Nepakeldamas

į mane akių paklausė: „Jie neatims jo iš manęs, tiesa, pone Mer-

so? Jie man jį sugrąžins? Ką gi aš be jo daryčiau?“ Pasakiau, kad šungaudžiai laiko šunis tris dienas, laukdami jų savininkų, o paskui su jais elgiasi savo nuožiūra. Jis pasižiūrėjo į mane tylėdamas. Paskui tarė: „Labanakt“. Užsirakino savo kambarėlio duris; girdėjau, kaip jis vaikšto iš kampo į kampą. Paskui su­ girgždėjo lova. Iš keistų garsų, sklindančių iš anapus sienos, su­

pratau, kad jis verkia. Aš kažkodėl pagalvojau apie mamą. Bet rytoj reikės anksti keltis. Valgyti nenorėjau ir atsiguliau nevaka­ rieniavęs.

V

Reimonas paskambino man į darbą. Jis pasakė, kad vienas jo draugų (jis buvo jam pasakojęs apie mane) kviečia mus pra­ leisti sekmadienį jo namelyje netoli Alžyro. Atsakiau, jog mielai sutikčiau, bet jau esu susitaręs praleisti tą dieną su viena drauge. Reimonas tučtuojau pridūrė, kad kviečia ir ją. Draugo žmona bus labai patenkinta, kad nereikės būti vienai vyrų kompanijoje.

Norėjau tuoj pat padėti ragelį: žinojau, jog viršininkas ne­ mėgsta, kai mums kas skambina iš miesto. Bet Reimonas papra­ šė manęs dar palaukti, pasakė galėjęs perduoti kvietimą vakare, bet paskambinęs, norėdamas perspėti mane dėl vieno dalyko. Visą dieną jį sekusi grupė arabų, tarp jų ir buvusios meilužės brolis. „Jeigu grįždamas vakare pamatysi jį netoli namų, įspėk mane“. Aš pažadėjau.

Netrukus mane išsikvietė viršininkas, ir tą akimirką aš net išsigandau, pagalvojęs, kad jis man lieps mažiau šnekėti telefo­ nu, o daugiau dirbti. Bet jis kalbėjo visai apie kitką. Jis pasakė norįs supažindinti mane su vienu, dar ne visai aiškiu projektu ir išgirsti mano nuomonę tuo klausimu. Jis ketina atidaryti savo filialą Paryžiuje ir ten, vietoje, tiesiogiai vesti derybas su stam­ biomis bendrovėmis,—jis nori žinoti, ar aš ten sutikčiau važiuoti. Tai man duotų galimybę gyventi Paryžiuje ir dalį laiko keliau­ ti. „Jūs jaunas ir, man atrodo, toks gyvenimas jums turėtų patik­ ti“. Taip, atsakiau, bet iš esmės man vis tiek. Tada jis paklausė, nejaugi aš nenorėčiau pakeisti savo gyvenimo. Atsakiau, kad gyvenimo niekad nepakeisi, kad ir kaip gyventum, gyvenimas yra visur tas pats, ir kad manasis man visai patinka. Jis atrodė nepatenkintas ir prikišo man, kad aš niekuomet neatsakąs tie­ siai į klausimą, kad neturįs ambicijos, ir tai kenkią darbui. Aš grįžau prie savo stalo. Geriau jau nereikėjo jo pykinti, bet aš nemačiau priežasčių keisti savo gyvenimą. Gerai pamąsčius, aš juk nesu koks bėdžius. Studijuodamas turėjau daugybę ambi­ cingų svajonių. Bet, priverstas nutraukti mokslą, greitai supra­ tau, jog jos iš tikrųjų neturi jokios reikšmės.

Vakare pas mane atėjo Mari ir pasiteiravo, ar nenorėčiau jos vesti. Atsakiau, kad man vis tiek, bet jeigu ji nori, galime susituokti. Tada ji panoro sužinoti, ar aš myliu ją. Aš atsakiau, kaip jau buvau sakęs vieną kartą, kad tai neturi jokios reikšmės, bet tikriausiai nemyliu. „Tai kam tada ruošies mane vesti?“ — paklausė ji. Aš pakartojau, kad tai neturi jokios reikšmės, ir jeigu ji to nori, mes galim susituokti. Be to, juk pasisiūlė jinai, o aš tik sutikau. Tada Mari pareiškė, kad vedybos —rimtas dalykas. „Ne“,—atsakiau aš. Valandėlę ji tylėdama žiūrėjo į mane. Paskui pradėjo kalbėti. Ji sakėsi tenorinti žinoti, ar aš priimčiau tokį pasiūlymą iš kitos moters, su kuria mane sietų tokie patys saitai. „Žinoma“,—atsakiau. Tada ir ji suabejojo, ar mylinti mane, o aš tuo labiau šito negalėjau žinoti. Dar kiek patylėjus ji sumurmėjo, kad aš esu keistas, kad ji, be abejo, dėl to mane ir myli, ir kad turbūt vieną dieną dėl tos pačios prie­ žasties aš jai tapsiu atgrasus. Kadangi aš tylėjau, neturėdamas ką pridurti, ji šypsodamasi paėmė mano ranką ir pareiškė, kad nori ištekėti už manęs. Aš atsakiau, kad mes taip ir padarysim, kai tik ji panorės. Paskui aš jai papasakojau apie viršininko pasiūlymą, ir Mari pasakė, kad norėtų pamatyti Paryžių. Aš pa­ sakiau, jog ten gyvenau kurį laiką, ir ji paklausė, kaip jis atrodo. Aš atsakiau: „Nešvaru. Daug balandžių ir tamsių kiemų. Žmo­ nių oda balta“.

Paskui mes išėjom pasivaikščioti ir klaidžiojom didžiausio­ mis miesto gatvėmis. Moterys buvo gražios, ir aš paklausiau Mari, ar ji tai pastebi. Mari atsakė, kad pastebi ir kad supranta mane. Kurį laiką tylėjome. Tačiau aš dar nenorėjau skirtis su ja ir pa­ sakiau, kad galėtume drauge pavakarieniauti pas Selestą. Ji būtų mielai sutikusi, bet turėjo reikalų. Buvome nebetoli mano namų, ir aš atsisveikinau. Ji pažvelgė į mane: „Tau neįdomu, ką aš veiksiu?“ Man buvo įdomu, bet aš stačiai nepagalvojau apie tai, ir dabar ji žiūrėjo į mane lyg priekaištaudama. Tačiau matydama, kaip aš suglumau, ji vėl nusijuokė, visu kūnu prisi­ glaudė prie manęs ir atkišo lūpas.

Vakarieniavau pas Selestą. Jau buvau pradėjęs valgyti, kai įėjo keista smulkutė moteris ir paklausė, ar ji galinti atsisėsti prie mano staliuko. Aš, žinoma, pasakiau: „Prašom“. Moters judesiai buvo staigūs, mažame kaip obuolys veidelyje blizgėjo akys. Ji nusivilko švarkelį, atsisėdo ir skubiai peržvelgė meniu. Paskui pašaukė Selestą ir iškart aiškiu ir ryžtingu balsu užsisa­

kė visus patiekalus. Laukdama užkandžių, ji atsidarė rankinuką, išsitraukė mažytį keturkampį popieriaus lakštelį ir pieštuką, iš anksto pasiskaičiavo, kiek turinti mokėti, išsitraukė iš vidinės kišenėlės pinigus, įskaitant arbatpinigius, ir pasidėjo juos prieš save ant stalo. Tuo metu jai atnešė užkandį, ir ji sugurkė jį bema­ tant. Laukdama kito patiekalo, ji vėl išsiėmė iš rankinuko mėly­ ną pieštuką ir žurnalą su radijo programomis visai savaitei. Labai rūpestingai vieną po kitos pasižymėjo beveik visas laidas. Kadangi žurnalas buvo dvylikos puslapių, ji tęsė šį pedantišką darbą per visą vakarienę. Aš jau baigiau valgyti, o ji vis dar kruopščiai tebesižymėjo laidas. Paskui atsistojo, taip pat tiks­ liai, it automatas užsivilko švarkelį ir išėjo. Neturėdamas ką veikti išėjau ir aš ir kurį laiką sekiau jai įkandin. Neiškrypdama iš kelio ir nesidairydama į šalis, ji be galo greitai ir ryžtingai žingsniavo šaligatvio pakraščiu. Galop pamečiau ją iš akių ir grįžau atgal. Pagalvojau, kad ji keista moteris, bet gan greit ją pamiršau.

Prie mano durų slenksčio stovėjo senis Salamano. Pakvie­ čiau jį vidun, ir jis pasakė, kad šuo dingo, nes pas šungaudį jo nėra. Tarnautojai maną, kad, galimas daiktas, jį suvažinėjo. Jis paklausęs, ar negalima būtų apie tai tiksliai sužinoti poli­ cijoje. Jam atsakę, kad ten tokie dalykai neregistruojami, nes jų apstu kiekvieną dieną. Aš patariau seniui Salamano įsigyti kitą šunį, bet senis visai protingai atsakė, kad prie šio jis buvo pri­ sirišęs.

Aš susirangiau ant lovos, o Salamano atsisėdo ant kėdės prie stalo. Jis sėdėjo tiesiai prieš mane, pasidėjęs rankas ant ke­ lių. Jis buvo su sena skrybėle. Kalbėdamas nukąsdavo žodžius — frazių pabaigos pragaišdavo po jo pageltusiais ūsais. Jis man tru­ putį įkyrėjo, bet aš neturėjau ką veikti ir nenorėjau miego. No­ rėdamas ką nors pasakyti, paklausiau apie šunį. Senis pasakė įsigijęs jį po žmonos mirties. Jis vedė gana vėlai. Jaunystėje sva­ jojo apie teatrą: tarnaudamas kariuomenėj vaidino kariškuose vodeviliuose. Bet paskui pradėjo dirbti geležinkelyje ir nesigaili, nes dabar gauna mažytę pensiją. Jis nebuvo laimingas su savo žmona, bet apskritai buvo prie jos prisirišęs. Po žmonos mirties pasijuto labai vienišas. Tada paprašė iš vieno dirbtuvės draugo šuns, ir tasai atnešė mažytį šuniuką. Jį reikėjo maitinti žinduku. Bet šuo gyvena trumpiau už žmogų, tad jie ir paseno kartu. „Jis buvo blogo būdo,—pasakojo Salamano.—Kartais šiepda-

vo dantis. Bet vis dėlto tai buvo geras šuo“. Pasakiau, kad jo šuo buvo geros veislės, ir tai nudžiugino Salamano. „Gaila, jūs nematėte jo prieš ligą,—tęsė jis.—Jis buvo baisiai gražaus plauko“. Kas vakarą ir kas rytą, nuo tada, kai šuo susirgo ta odos liga, Salamano tepė jį pomada. Bet, anot jo, tikroji šuns liga buvo senatvė, o senatvė neišgydoma.

Tą akimirką aš nusižiovavau, ir senis pareiškė einąs namo. Paprašiau jį dar pabūti; pasakiau, kad man labai rūpi, kas gi galėjo atsitikti jo šuniui. Senis padėkojo ir pasakė, kad jo šunį labai mylėjusi mano mama. Kalbėdamas apie ją, jis vadino ją „vargšė jūsų motina“. Jis manąs, kad mane labai prislėgusi ma­ mos mirtis; aš nieko neatsakiau. Tada Salamano labai sumišęs ir skubėdamas pasisakė žinąs, jog kvartale esu smerkiamas už tai, kad atidaviau motiną į prieglaudą, bet jis mane pažįstąs ir žinąs, kad mamą labai mylėjau. Vėlgi nežinia kodėl pasakiau iki šiol nežinojęs, kad esu už tai smerkiamas, bet prieglauda man atrodžiusi visai natūralus dalykas, nes neturėjau pakankamai pinigų mokėti slaugei. „Be to,—pridūriau,—ji jau seniai nebe­ turėjo apie ką su manimi kalbėti ir viena nuobodžiavo“.— „Taip,—pritarė jis,—prieglaudoje nors draugų susirandi“. Pas­ kui senis atsiprašė. Jis norįs miego. Dabar jo gyvenimas pasi­ keitė, ir jis nebežinąs, ką reikės veikti. Pirmą kartą per visą mūsų pažinties laiką jis tarsi vogčiomis ištiesė man ranką, ir aš pirštais pajutau jo šašus. Salamano šyptelėjo ir prieš išeidamas pasakė: „Tikiuosi, šunys nelos šią naktį. Man vis rodosi, kad tai manasis“.

VI

Sekmadienį niekaip negalėjau atsibusti, ir Mari ilgai mane purtė, kol prikėlė. Pusryčių nevalgėm, nes pirma norėjom nusi­ maudyti. Aš jaučiausi besvoris, truputį svaigo galva. Cigaretė buvo karti. Mari šaipėsi iš manęs, sakydama, kad atrodau kaip per laidotuves. Ji buvo balta drobine suknele ir palaidais plau­ kais. Aš jai pasakiau, kad ji graži, ir Mari patenkinta nusijuokė.

Leisdamiesi laiptais žemyn, pabeldėm į Reimono duris. Jis atsiliepė einąs. Jaučiausi pavargęs, o be to, kambary nebuvome pakėlę žaliuzi ir, išėjus į gatvę, saulėta diena trenkė man per galvą kaip antausis. Mari striksėjo iš džiaugsmo ir be perstojo

kartojo, kad oras nuostabus. Aš pasijutau geriau ir tada prisi­ miniau, kad esu alkanas. Pasakiau tai Mari, ir ji parodė ceratinį krepšelį, į kurį buvo sudėjusi mūsų maudymosi kostiumus ir rankšluostį. Beliko laukti. Netrukus išgirdome Reimoną rakinant duris. Jis buvo su mėlynom kelnėm ir baltais marškinėliais trum­ pom rankovėm, ant galvos užsidėjęs kietą šiaudinę skrybėlę — Mari tai prajuokino. Jo rankos buvo labai baltos ir apžėlusios juodais plaukais. Man jis buvo truputį atkarus. Lipdamas laip­ tais Reimonas švilpiniavo ir atrodė labai patenkintas. Jis man šūktelėjo: „Sveikas, bičiuli!“, o Mari pavadino „panele“. Vakar mes buvom nuėję į policiją, ir aš paliudijau, kad mer­ gina apgaudinėjo Reimoną. Jis atsipirko perspėjimu. Mano paro­ dymų nieks netikrino. Stovėdami prie durų pasišnekėjom apie tai su Reimonu, paskui nutarėm važiuoti autobusu. Paplūdimys buvo ne per toliausiai, bet autobusu daug greičiau. Reimonas manė, kad jo draugas bus patenkintas, išvydęs mus taip anksti. Buvom beeiną, kai Reimonas staiga bakstelėjo man ir parodė

į priekį. Aš išvydau grupę arabų, kurie stovėjo atsirėmę į tabako krautuvės vitriną ir žiūrėjo į mus tylėdami, bet taip, tarsi mes būtume paprasčiausi akmenys ar basliai. Reimonas pasakė, kad antrasis iš kairės —jo meilužės brolis. Reimonas atrodė susi­ rūpinęs, tačiau pridūrė, kad dabar ta istorija baigta. Mari ne vis­ ką suprato ir paklausė, kas čia dedasi. Aš paaiškinau, kad va ten stovi arabai ir kad jie griežia dantį ant Reimono. Tada ji užsi­ geidė, kad mes važiuotume tuojau pat. Reimonas atsitiesė ir nusi­ juokęs pritarė, kad reikia skubėti.

Mes nuėjom į autobusų stotelę —ji buvo kiek atokiau,— ir Reimonas pasakė, kad arabai mūsų nebeseka. Aš atsigręžiau. Jie stovėjo ten pat, kur ir pirma, ir vis taip pat abejingai žiūrėjo

į vietą, kur mes ką tik stovėjome. įsėdome į autobusą. Reimonas, atrodė, visiškai nusiramino ir be perstogės juokavo, linksminda­ mas Mari. Jutau, kad Mari jam patinka, bet ji beveik jam neatsa­ kinėjo. Tik protarpiais žvilgtelėdavo į jį ir nusijuokdavo. Išlipome Alžyro priemiestyje. Paplūdimys buvo netoli nuo autobusų stotelės, bet reikėjo pereiti nedidelę, viršum jūros iš­ kilusią ir paplūdimio link žemėjančią plynaukštę. Ji buvo nusėta gelsvais akmenimis ir apaugusi lelijomis, boluojančiomis jau ryškiai mėlyno dangaus fone. Mari smagiai žingsniavo, krepše­ liu sklaidydama jų žiedus. Mes ėjome pro mažus, eilėmis išrikiuo­ tus vasarnamius, aptvertus žaliomis ir baltomis tvorelėmis; vie-

nūs jų kartu su verandomis slėpė eglūnų krūmokšniai, o kiti stovėjo plynam lauke tarp akmenų. Dar nepriėjęs plynaukštės krašto jau galėjai įžiūrėti sustingusią jūrą, o toliau —tyrame vandenyje snūduriuojantį masyvų kyšulio ragą. Tyliu oru iki mūsų atskriejo vos girdimas motoro gaudesys. O labai toli pa­ matėme mažytį žvejų laivelį, regis, vos vos plaukiantį spindinčia jūra. Mari nusiskynė kalnų irisų. Nuo šlaito, besileidžiančio į jūrą, pastebėjome, kad keletas žmonių jau maudosi.

Reimono draugas gyveno mažam mediniam namely, prie pat paplūdimio. Namas stovėjo atsirėmęs į uolas, o iš priekio jį prilaikantieji poliai jau mirko vandenyje. Reimonas mus supa­ žindino. Jo draugo pavardė buvo Masonas. Tai buvo augalotas, apkūnus ir plačiapetis tipas, o jo žmona —mažytė, apskrita, gražaus veido, šnekanti su paryžietišku akcentu. Jis iš karto paragino mus jaustis kaip namie ir pasakė, kad turi keptos žu­ vies, kurią pats šį rytą sugavo. Aš pagyriau jo namuką. Jis pasi­ sakė čia praleidžiąs šeštadienius, sekmadienius ir šiaip visas lais­ vas dienas. „Su žmona mes puikiausiai sutariam“,—pridūrė jis. Ir iš tiesų jo žmona ir Mari linksmai juokėsi. Aš turbūt pir­ mą kartą rimtai pagalvojau, kad ir man reikia vesti.

Masonas norėjo maudytis, bet jo žmona ir Reimonas atsi­ sakė. Mes visi trys nuėjom prie jūros, ir Mari tučtuojau puolė

į vandenį. Mes su Masonu kiek palaukėm. Jis buvo lėtakalbis ir, kaip pastebėjau, turėjo įprotį, kad ir ką besakytų, pridurti „ir aš net pasakyčiau“ net ir tada, kai iš tiesų nieko nepridėdavo prie sakinio prasmės. Apie Mari jis man pasakė: „Ji nuostabi, ir aš net pasakyčiau, žavi“. Vėliau nebekreipiau dėmesio į tą jo įprotį ir mėgavausi saule. Smėlis ėmė kaitinti padus. Dar kiek padelsiau prieš lįsdamas į vandenį, o paskui tariau Masonui: „Eime!“ Ir pasinėriau. O jis brido į vandenį pamažu ir pradėjo plaukti tik tada, kai kojom ėmė nebesiekti dugno. Jis plaukiojo brasu ir gana prastai, todėl aš jį palikau ir nusivijau Mari. Van­ duo buvo šaltas, maudytis buvo malonu. Mes su Mari plaukėme tolyn ir abu jautėme, kokie darnūs mūsų judesiai ir kaip mud­ viem smagu.

Išplaukę į atvirą jūrą, atsigulėm ant nugaros; nuo veido, atsukto į dangų, saulė džiovino paskutinius vandens purslelius, tekančius man į burną. Mes matėm, kaip Masonas išlipo į krantą ir išsitiesė ant smėlio. Iš tolo jis atrodė tikras milžinas. Mari užsigeidė plaukti kartu. Aš truputį atsilikau, apkabinau ją per

liemenį, ir ji plaukė judindama rankas, o aš jai padėjau mušda­ mas vandenį kojomis. Tą rytą mes plaukiojome vandenyje ir klausėmės jo pliuškenimo tol, kol aš pajutau nuovargį. Tada pa­ likau Mari ir giliai, ramiai kvėpuodamas nuplaukiau į krantą. Čia išsitiesiau ant pilvo šalia Masono, veidu į smėlį. „Puiku“,— pasakiau, ir jis man pritarė. Netrukus grįžo ir Mari. Aš atsisu­ kau pažiūrėti, kaip ji artėja prie mūsų. Ji buvo visa lipni nuo sū­ raus vandens, plaukus atmetusi už nugaros. Ji išsitiesė šalia manęs, ir aš, sušilęs nuo jos kūno ir saulės, užsnūdau.

Mari papurtė mane ir pasakė, kad Masonas nuėjo namo — buvo pietų metas. Kaipmat stryktelėjau, nes labai norėjau val­ gyti, bet Mari priminė, kad nuo pat ryto nė sykio jos nepabu­ čiavau. Tai buvo tiesa, be to, aš ir pats tą norėjau padaryti. „Eikš į vandenį“,—tarė ji. Mes nubėgom ir kritom į pirmąsias bange­ les. Po keleto mostų ji prisiglaudė prie manęs. Aš pajutau, kaip jos kojos apsivijo manąsias, ir užsigeidžiau jos. Kai išlipom į krantą, Masonas jau šaukė mus. Prisipažinau esąs labai išalkęs, ir jis čia pat pareiškė žmonai, kad aš jam pa­ tinku. Duona buvo skani, ir aš bematant sukirtau savo porciją žuvies. Paskui atnešė mėsos su keptom bulvėm. Visi valgėm ty­ lėdami. Masonas gėrė daug vyno ir be perstogės pylė jo man. Geriant kavą man truputį apsunko galva, be to, aš daug rūkiau. Masonas, Reimonas ir aš ėmėme kurti planus, kaip susimetę pinigų praleisim rugpjūtį čia, pajūryje. Staiga Mari paklausė: „Ar jūs žinot, kelinta dabar valanda? Pusė dvyliktos“. Mes labai nustebom, bet Masonas paaiškino, kad pavalgėm labai anksti ir kad tai natūralu, nes pietaujama tada, kada norisi valgyti. Kaž­ kodėl tai prajuokino Mari. Man atrodo, ji truputį per daug iš­ gėrė. Tada Masonas paklausė, ar aš nenorėčiau pasivaikščioti su juo po paplūdimį. „Po pietų mano žmona visuomet gula po­ gulio. O aš ne, nemėgstu. Man reikia vaikščioti. Aš jai visuomet kartoju, kad tai sveikiau. Bet ji gali elgtis kaip nori“. Mari pa­ reiškė, kad ji pasiliks ir padės poniai Mason suplauti indus. Ma­ žoji paryžietė atsakė, kad prieš tai reikia išvaryti vyrus lauk. Mes visi trys išėjome.

Saulės spinduliai beveik vertikaliai smigo į smėlį, o jūra spindėjo tiesiog nepakenčiamai. Paplūdimyje nebuvo nė gyvos dvasios. Visu plynaukštės pakraščiu buvo išsibarstę viršum jūros pakibę vasarnamiai: juose žvangėjo lėkštės ir peiliai. Nuo įkai­ tintų akmenų kilo toks karštis, kad vos galėjai kvėpuoti. Iš pra­

džių Reimonas su Masonu kalbėjo apie man nežinomus daly­ kus ir nepažįstamus žmones. Supratau, kad jie seni pažįstami ir vienu metu net drauge gyveno. Mes nusileidom prie vandens ir traukėm pačiu jūros pakraščiu. Kartais kokia bangelė, pra­ lenkusi kitas, aptėkšdavo mūsų drobinius batelius. Aš ėjau apie nieką negalvodamas, apsnūdęs nuo saulės, kuri kaitino vien­ plaukę galvą.

Tuo metu Reimonas kažką pasakė Masonui, tik aš nenugir­ dau ką. Tačiau tą pat akimirką pačiame paplūdimio gale, labai toli nuo mūsų, pamačiau du arabus su mėlynais kombinezonais, einančius mūsų link. Aš žvilgtelėjau į Reimoną, ir jis sumurmė­ jo: „Tai jis“. Mes žingsniavome toliau. Masonas paklausė, kokiu būdu jie galėjo mus iki čia atsekti. Aš pagalvojau, kad jie tik­ riausiai matė, kaip mes su paplūdimio krepšiais įlipom į autobu­ są; bet nieko nesakiau.

Arabai ėjo neskubėdami ir jau buvo netoli mūsų. Mes ne-sulėtinom žingsnio, bet Reimonas pasakė: „Jeigu kils peštynės, tau, Masonai, pavedu antrąjį. Aš imuosi savojo tipo. Tau, Merso, liks trečiasis, jeigu pasirodys“. Aš atsakiau: „Gerai“. Masonas susikišo rankas į kišenes. Įkaitintas smėlis man dabar atrodė raudonas. Tuo pačiu žingsniu artinomės prie arabų. Atstumas tarp mūsų tolydžio mažėjo. Kai mus beskyrė vos keli žingsniai, arabai sustojo. Mes su Masonu sulėtinom žingsnį. Reimonas nudrožė tiesiai prie savo tipo. Aš nenugirdau, ką jis pasakė jam, bet arabas pasilenkė, tarsi ketindamas smogti galva. Tada Rei­ monas trenkė jam ir iškart šūktelėjo Masoną. Masonas prišoko prie antrojo tipo ir iš visų jėgų smogė jam du kartus. Arabas pliumptelėjo vandenin, veidu į smėlį, ir keletą akimirkų tysojo, o apie jo galvą kilo ir sproginėjo oro burbulai. Tuo tarpu Rei­ monas trenkė savajam, ir arabo veidas apsipylė krauju. Reimo­ nas atsisuko į mane ir tarė: „Tuoj pamatysi, kaip jis gaus į kai­ lį“. Aš Sušukau: „Atsargiai, jis turi peilį!“ Bet Reimonui jau bu­ vo perdurta ranka ir perrėžta lūpa.

Masonas šoko į priekį. Bet antrasis arabas jau buvo atsi­ kėlęs ir dabar stovėjo už arabo, kuris turėjo peilį. Mes nedrį­ som pajudėti. Arabai iš lėto traukėsi, nenuleisdami nuo mūsų akių ir laikydami atkištą peilį. Įsitikinę, kad jų nebesivysim, jie greitai spruko šalin, o mes lyg įbesti likom stovėti kaitrioje saulėje. Reimonas laikė užspaudęs kraujuojančią ranką. Tada Masonas pasakė, kad netoliese yra gydytojas, kuris

paprastai leidžia sekmadienius plynaukštėje. Reimonas pasišovė eiti tuojau pat jo pakviesti. Bet, vos pravėrus burną, iš lūpos jam imdavo srūti kraujas. Prilaikydami Reimoną, mes ganėti­ nai greit parsigavome namo. Reimonas pasakė, kad žaizdos negilios ir kad jis gali pats nueiti pas gydytoją. Jiedu su Masonu išėjo, o aš pasilikau ir papasakojau moterims, kas nutiko. Ponia Mason verkė, Mari buvo labai išblyškusi. Bet man įgriso joms aiškinti. Aš nutilau ir, žvelgdamas į jūrą, ėmiau rūkyti.

Apie pusę pirmos Reimonas ir Masonas grįžo. Reimono ranka buvo aprišta, lūpų kamputis užklijuotas pleistru. Gydy­ tojas pasakė, kad žaizdos nepavojingos, bet Reimonas buvo niū­ rus. Masonas bandė jį prajuokinti, bet jis vis tylėjo. Paskui pasa­ kė einąs į paplūdimį. Aš paklausiau, į kurią pusę. Jis atsakė no­ rįs pasivaikščioti grynam ore. Mudu su Masonu norėjom eiti kartu, bet Reimonas supyko ir aprėkė mus. Masonas pasakė, kad neverta jam prieštarauti. Bet aš vis tiek nuėjau drauge su juo.

Mes ilgai ėjome pajūriu. Saulė dabar svilinte svilino. Jos šviesa tiško ant smėlio ir ribuliavo jūros paviršiumi. Man pasi­ rodė, kad Reimonas žino, kur eina, bet aš turbūt klydau. Paga­ liau priėjome pačiam paplūdimio gale mažą šaltinį, kuris tryško iš už didelės uolos ir sroveno per smėlį. Čia ir radom abu arabus. Jie gulėjo, nenusivilkę savo riebaluotų kombinezonų. Atrodė visiškai ramūs ir net patenkinti. Net mums atėjus jie nė nekrus­ telėjo. Tas, kuris buvo sužeidęs Reimoną peiliu, tylėdamas žiū­ rėjo į jį. Antrasis pūtė nendrinę dūdelę ir, stebėdamas mus akies krašteliu, be perstogės kartojo tas pačias tris natas, kurias jam pavyko išgauti savo instrumentu.

Aplink mus tebuvo saulė ir tyla, švelnus šaltinio čiurle­ nimas ir tos trys natos. Paskui Reimonas įkišo ranką į kišenę, ku­ rioje buvo revolveris, bet arabas nė nekrustelėjo, ir jiedu tik žiūrėjo viens į kitą. Aš pastebėjau, kad grojančio fleita arabo kojų pirštai plačiai išsiskėtę. Nenuleisdamas nuo priešininko akių, Reimonas manęs paklausė: „Nudėti?“ Pagalvojau, kad jeigu atsakysiu neigiamai, jis susierzins ir tikrai iššaus. Aš jam tik tiek pasakiau: „Jis dar nė burnos nepravėrė. Būtų niekšiška nei iš šio, nei iš to šauti“. Tvankioje tyloje tesigirdėjo vien švel­ nūs vandens ir fleitos garsai. Paskui Reimonas tarė: „Tada aš jį išplūsiu, ir kai jis atsikirs, nukepsiu jį“. Aš atsakiau: „Taip, bet jeigu jis neišsitrauks peilio, tu negali šauti“. Reimonas jau

ėmė nervintis. Antrasis arabas visą laiką grojo, ir abu akimis sekė kiekvieną Reimono judesį. „Taip netinka,—tariau Rei-monui.—Susiimkite vienas prieš vieną, o revolverį atiduok man. Jeigu antrasis įsikiš arba išsitrauks peilį, aš jį nudėsiu“.

Reimonas padavė man revolverį, jo metalu blykstelėjo sau­ lės spindulys. Mes vis dar tebestovėjom nejudėdami, lyg atsidūrę uždaram rate. Nenuleisdami akių žiūrėjom vieni į kitus, ir laikas tarsi sustojo —tebuvo vien jūra, smėlis, saulė, nuščiuvusi fleita, liovęsis čiurlenti vanduo. Tą akimirką pagalvojau, kad man vis tiek —šauti ar ne. Bet staiga arabai, traukdamiesi atbulo­ mis, nusirito už uolos. Tada mes su Reimonu patraukėm atgal. Jo nuotaika, regis, pasitaisė ir jis ėmė kalbėti, jog laikas grįžti į miestą.

Aš palydėjau jį iki namelio, ir kol jis lipo mediniais laip­ tais, likau stovėti apačioje; nuo saulės man ūžė galva, aš bijojau pajudėti, neturėjau jėgų nei noro lipti aukštyn, o dar labiau — kalbėtis su moterimis. Tačiau buvo taip karšta, kad negalėjau ilgiau nejudėdamas stovėti po akinamu ugniniu lietum, krin­ tančiu iš dangaus. Man buvo vis vien —ar stovėti čia, ar eiti kur nors. Po valandėlės apsisukau ir patraukiau paplūdimio link.

Aplinkui viskas tebetvoskė akinamu raudoniu. Jūra duso smėlyje, godžiai alsuodama neramiomis, ošiančiomis bangelėmis. Iš lėto ėjau uolų link ir jaučiau, kaip nuo saulės plyšta kakta. Karštis slėgė ir trukdė eiti pirmyn. Kiekvienąkart, kai ant veido pajusdavau jo kaitrų dvelksmą, sukąsdavau dantis, sugniaužda­ vau kišenėse kumščius, visas įsitempdavau, stengdamasis perga­ lėti saulę ir jos liejamą mieguistą svaigulį. Kiekvienąsyk, kai saulės blizgesys, atsispindėjęs nuo smėlio, nuo baltutės kriauk­ lės ar nuo stiklo šukės it špagos dūris apžilpindavo mane, man nevalingai imdavo trūkčioti žandikauliai. Ėjau ilgai.

Tolumoje mačiau dunksant tamsią uolą, apsuptą žilpinančia šviesos ir vandens dulkelių aureole. Aš pagalvojau apie tą gaivų šaltinį už uolos. Norėjau vėl išgirsti švelnų jo vandens čiurleni­ mą, norėjau pabėgti nuo saulės, įtempimo ir moters ašarų, norė­ jau pagaliau rasti pavėsį ir atilsį. Bet kai priėjau arčiau, pama­ čiau, kad Reimono priešas grįžęs.

Jis buvo vienas. Gulėjo ant nugaros, pasidėjęs rankas po galva. Jo veidas buvo uolos paunksnėje, o visas kūnas —sau­ lėje. Kombinezonas garavo nuo karščio. Aš kiek nustebau: ma­

niau, kad ta istorija jau baigta, ir atėjau čia visai apie nieką nebe­ galvodamas. Pamatęs mane, arabas kilstelėjo ir įkišo ranką į kišenę. Aš, suprantama, suspaudžiau Reimono revolverį švarko kiše­ nėje. Neištraukdamas rankos iš kišenės, arabas vėl atvirto atgal. Aš buvau gana toli nuo jo, mus skyrė kokie dešimt metru. Ret­ karčiais sugaudavau jo žvilgsnį, besiskverbiantį iš po primerktų blakstienų. Bet dažniausiai arabo veidas, visa jo figūra nuo įkai­ tusio oro tik tavaravo man akyse. Bangų pleškenimas buvo dar tingesnis ir tylesnis negu vidurdienį. Tvieskė ta pati saulė, ta pati šviesa tiško ant to paties smėlio. Jau dvi valandos, kai die­ na stovėjo vietoje, dvi valandos, kai buvo įmetusi inkarą į ver­ dančio metalo okeaną. Akiratyje praplaukė nedidelis garlaivis — pamačiau tą juodą taškelį tik akies krašteliu, nes vis nenuleidau akių nuo arabo.

Pagalvojau, kad užtektų man nusisukti į šalį, nueiti, ir viskas baigtųsi. Bet virpantis nuo saulės paplūdimys tarsi užgulė man pečius ir stūmė pirmyn. Aš žengiau kelis žingsnius prie šaltinio. Arabas nė nekrustelėjo. Vis dėlto jis buvo dar gana toli. Ant vei­ do jam krito šešėliai, ir turbūt todėl atrodė, lyg jis juoktųsi. Aš palaukiau. Saulė svilino man veidą, antakiuose susitvenkė prakaito lašai. Tai buvo ta pati saulė kaip ir tą dieną, kai laidojau mamą, ir lygiai taip kaip tada man baisiausiai skaudėjo kaktą, smilkiniuose tvinkčiojo kraujas. Nebegalėdamas ištverti il­ giau tokio karščio, žingtelėjau į priekį. Žinojau, kad tai kvai­ la, kad žengęs tik vieną žingsnį nenusikratysiu saule. Bet aš žengiau žingsnį, tik vieną žingsnį į priekį. Ir šį kartą arabas, net neatsistodamas, išsitraukė peilį ir iškėlė jį man prieš akis. Peilio plienas sutvisko saulėje, ir man pasiregėjo, tarsi ilgi bliz­ gantys ašmenys susmigo į kaktą. Tą pačią akimirką prakaito lašai, susitvenkę antakiuose, staiga ėmė tekėti vokais ir apgaubė juos šiltu ir tankiu šydu. Mane apakino ašarų ir druskos uždanga. Nieko nebejaučiau, tik kaip kaktoje muša saulės cimbolai, ir neaiškiai mačiau prieš save iš peilio iššokusį šviesos kalaviją. Ši liepsnojanti špaga badė blakstienas ir skaudžiai žeidė akis. Ir tada viskas susiūbavo. Jūra tvokstelėjo į mane karšta oro ban­ ga. Man pasirodė, kad prakiuro dangus ir iš jo pradėjo lyti ug­ nimi. Aš visas įsitempiau ir ranka mėšlungiškai sugniaužiau re­ volverį. Gaidukas pasidavė, pirštas slystelėjo lygia vamzdžio apa­ čia, ir būtent tada, pasigirdus trumpam kurtinančiam trenksmui,

viskas ir prasidėjo. Aš nusipurčiau prakaito lašus ir saulės tvis­ kėjimą. Supratau, kad suardžiau dienos pusiausvyrą, neįprastą tylą paplūdimyje, kur buvau laimingas. Tada iššoviau dar keturis kartus, ir kulkos nepastebimai susmigo į nejudantį kūną. Tai bu­ vo tarsi keturi trumpi smūgiai, kuriais aš pasibeldžiau į nelaimės duris.

ANTRA DALIS

I

Tuojau po arešto mane kvotė daugybę kartų. Bet šitai buvo da­ roma mano asmens tapatybei nustatyti ir neilgai truko. Per pir­ mą apklausą policijos nuovadoje atrodė, kad mano byla nieko nedomina. Užtat po savaitės teismo tardytojas jau pažvelgė į ma­ ne susidomėjęs. Tiesa, pradžiai tepaklausė mano pavardės, ad­ reso, profesijos, gimimo datos ir vietos. Paskui pasiteiravo, ar išsirinkau advokatą. Prisipažinau, kad ne, ir paklausiau, ar tai būtina. „Kodėl jūs klausiate?“ —nustebo jis. Atsakiau, kad ma­ nau, jog mano byla visai nesudėtinga. „Tai jūs taip manote,—ta­ rė jis šypsodamasis,—tačiau toks įstatymas. Jeigu jūs pats neišsi­ rinksite, mes paskirsime advokatą oficialiai“. Man pasirodė labai patogu, kad justicija rūpinasi tokiomis smulkmenomis. Pasakiau tai tardytojui. Jis pritarė ir užbaigė tą kalbą pasakyda­ mas, kad teismo įstatymas apgalvotas puikiai.

Iš pradžių rimtai į tardytoją nežiūrėjau. Jis mane priėmė kambaryje su užtrauktomis užuolaidomis; ant rašomojo stalo stovėjo lempa, šviečianti krėslą, į kurį jis pasodino mane, pats likdamas šešėlyje. Buvau skaitęs panašų aprašymą knygose, ir visa tai man atrodė kaip vaidinimas. Tačiau po mūsų pokalbio geriau įsižiūrėjau į jį ir pamačiau, kad vyriškis subtilių veido bruožų, giliomis, tamsiai mėlynomis akimis, aukšto ūgio, ilgais žilais ūsais ir vešliais, beveik baltais plaukais. Jis man pasirodė labai protingas ir apskritai simpatiškas, nors jam nuolat nervingai trūkčiojo lūpos. Išeidamas net norėjau paduoti jam ranką, bet laiku prisiminiau, kad esu nužudęs žmogų.

Rytojaus dieną pas mane į kalėjimą atėjo advokatas. Jis buvo žemaūgis, rubuilis, gana jaunas, sulaižytais plaukais. Nors buvo karšta (aš sėdėjau vienmarškinis), advokatas vilkėjo tamsų kostiumą, buvo su kieta apykakle ir keistu kaklaraiščiu plačiais juodais ir baltais dryžiais. Jis pasidėjo ant lovos portfelį,

kurį laikė po pažastim, pasisakė kas esąs ir pareiškė išstudijavęs mano bylą. Byla kebli, bet jis neabejojąs pasisekimu, jeigu aš juo pasitikėsiu. Aš padėkojau, ir jis tarė: „Įsigilinkim į esmę“.

Jis atsisėdo ant lovos ir pasakė, kad surinktos žinios apie mano asmeninį gyvenimą. Išsiaiškinta, kad prieglaudoje neseniai mirė mano motina. Tada buvo atlikta apklausa Marengo. Jos metu nustatyta, kad mamos laidotuvių dieną aš „parodęs abejin­ gumą“. „Jūs suprantate,—pasakė advokatas,—man kiek nepa­ togu jus to klausti. Bet tai labai svarbu. Tai būtų labai rimtas kaltinimo argumentas, jeigu aš neturėčiau ką atsakyti“. Jis no­ rėjo, kad aš jam padėčiau. Jis paklausė, ar aš buvau tą dieną sielvarto prislėgtas. Šis klausimas mane labai nustebino, ir pa­ galvojau, kad vargu ar aš pats taip būčiau galėjęs paklausti. Tačiau atsakiau, kad esu kiek atpratęs analizuoti savo jausmus, ir todėl man sunku jam atsakyti. Be abejo, aš labai mylėjau mamą, bet tai nieko nereiškia. Visi sveiki žmonės visada daugiau ar mažiau trokšta mirties tų, kuriuos myli. Čia advokatas mane nutraukė —jis atrodė labai susijaudinęs. Jis paprašė manęs pa­ sižadėti, kad to nesakysiu nei teismo metu, nei tardytojui. Tačiau aš jam paaiškinau, kad tokia jau mano prigimtis —fiziniai porei­ kiai dažnai sutrikdo mano jausmus. Mamos laidotuvių dieną buvau labai pavargęs ir norėjau miego. Todėl ne visai suvokiau tai, kas vyko. Tikrai galiu pasakyti tik tiek: man atrodė, kad būtų buvę geriau, jei mama nebūtų mirusi. Bet advokatas vis tiek atrodė nepatenkintas. Jis pasakė: „To nepakanka“.

Jis kiek pamąstė. Paskui paklausė, ar galėtų pasakyti, kad tą dieną aš sutramdžiau savo įgimtus jausmus. Aš atsakiau: „Ne, negalėtų, nes tai netiesa“. Jis keistai pasižiūrėjo į mane, re­ gis, net kiek bjaurėdamasis. Ir kone piktai pasakė, kad, šiaip ar taip, prieglaudos direktorius ir personalas bus išklausyti kaip liudytojai ir kad „tai gali man labai pakenkti“. Atsakiau, kad ši istorija neturi nieko bendra su mano byla, bet advokatas te­ pasakė, kad iš karto matyti, jog nesu turėjęs reikalų su teismu.

Išėjo labai nepatenkintas. Norėjau jį sulaikyti ir pasakyti, kad man reikia jo užuojautos —ne tam, kad būčiau geriau gina­ mas, o, taip sakant, paprasčiausios žmogiškos užuojautos. Svar­ biausia aš mačiau, kad gadinu jam nuotaiką. Jis manęs nesupra­ to ir todėl pyko. O aš norėjau jam pasakyti, kad esu toks pat kaip

ir visi, absoliučiai kaip visi. Tačiau iš tikrųjų visa tai neturėjo jokios prasmės, ir aš iš tingumo nieko jam nesakiau.

Netrukus vėl buvau nuvestas pas tardytoją. Buvo antra valanda dienos, ir šį kartą jo kabinetas buvo sklidinas šviesos, kurią truputį švelnino užuolaidos. Buvo labai karšta. Jis mane pasodino ir labai mandagiai paaiškino, kad mano advokatas negalėjo ateiti dėl „nenumatytų kliūčių44. Bet aš turįs teisę ne­ atsakinėti ir palaukti kito karto. Pasakiau, kad galiu atsakinėti ir be advokato. Jis paspaudė pirštu mygtuką ant stalo. Atėjo jaunas teismo sekretorius ir įsitaisė kone man už nugaros.

Abu susėdom į krėslus. Prasidėjo apklausa. Pirmiausia jis pasakė, kad žmonės mane apibūdina kaip tylų ir užsidariusį, ir norėjo sužinoti, ką aš pats apie tai galvoju. Aš atsakiau: „Kad aš niekad neturiu ko svarbaus pasakyti, tai ir tyliu44. Jis nusi­ šypsojo kaip ir pirmąjį kartą, pritarė, kad tai rimčiausia prie­ žastis tylėti, ir pridūrė: „Pagaliau tai visai nesvarbu“. Jis nutilo, pasižiūrėjo į mane ir, gana staigiai atsitiesęs, skubiai ištarė: „Mane dominate tik jūs“. Ne visai suvokiau, ką jis nori tuo pasa­ kyti, ir tylėjau. „Jūsų poelgyje,—pridūrė jis,—daug ko nesu­ prantu. Esu tikras, kad jūs padėsite man tai išsiaiškinti“. Atsa­ kiau, kad viskas buvo labai paprasta. Jis mane paragino atpa­ sakoti tą dieną. Pakartojau tai, ką jau buvau minėjęs: Reimo-nas, paplūdimys, maudymasis, arabai, vėl paplūdimys, šaltinis, saulė ir penki revolverio šūviai. Po kiekvieno sakinio jis karto­ jo: „Taip, taip44. Kai ėmiau kalbėti apie gulintį ant žemės kūną, jis irgi pritarė sakydamas: „Gerai44. O man nusibodo visą laiką kartoti tą pačią istoriją; man atrodė, kad dar niekad nebuvau tiek kalbėjęs.

Truputį patylėjęs jis atsistojo ir pasakė, kad nori man pa­ dėti, kad jis manim susidomėjo ir kad, Dievui padedant, jis galėtų ką nors padaryti mano labui. Bet prieš tai norįs man už­ duoti dar keletą klausimų. Ir be jokios įžangos paklausė, ar aš mylėjau mamą. Aš atsakiau: „Taip, kaip visi“, ir sekretorius, kuris iki šiol ritmingai stukseno savo mašinėle, tikriausiai sumaišė klavišus, nes sustojo ir pradėjo iš naujo. Ir vėl, regis, be jokio logiško ryšio tardytojas paklausė, ar aš iš tikrųjų paleidau pen­ kis šūvius iš eilės. Aš pagalvojau ir patikslinau, kad pirmiausia šoviau vieną kartą, o po kelių sekundžių dar keturis kartus. „Ko­ dėl jūs palaukėte prieš šaudamas antrą sykį?“ —paklausė jis. Ir vėl man prieš akis iškilo raudonas paplūdimys ir pajutau, kad

Jtaktą~kepina saulė. Bet šį kartą nieko neatsakiau. Stojo tyla; tardytojas atrodė susijaudinęs. Jis atsisėdo, susitaršė plaukus, pa­ sirėmė alkūnėmis į stalą, truputį pasilenkė prie manęs ir su la­ bai keista išraiška paklausė: „Kodėl, kodėl jūs šovėte į gulintį ant žemės kūną?“ Aš vėl nieko negalėjau atsakyti. Tardytojas perbraukė ranka per kaktą ir pakartojo savo klausimą truputį pasikeitusiu balsu: „Kodėl? Jūs privalote man tai pasakyti. Ko­ dėl?“ Aš tebetylėjau.

Staiga jis pakilo, dideliais žingsniais nuėjo į kabineto galą ir atidarė spintos stalčių. Iš ten ištraukė sidabrinį nukryžiuo­ tąjį ir, artindamasis prie manęs, ėmė mojuoti juo. Ir visiškai pasikeitusiu, beveik drebančiu balsu suriko: „Ar jūs žinote, kas čia toks?“ Aš atsakiau: „Taip, be abejo“. Tada greitakalbe ir labai susijaudinęs pradėjo berti, kad jis tiki Dievą ir yra tikras, jog nė vienas žmogus nėra tiek kaltas, kad Dievas jam neatleis­ tų, tik reikia, kad atgailaujantysis taptų panašus į kūdikį su tuš­ čia ir pasirengusia viską priimti siela. Visu kūnu jis buvo palin­ kęs virš stalo ir mojavo kryžium beveik ties mano galva. Tiesą pasakius, aš menkai tesigilinau į jo samprotavimus pirmiausia to­ dėl, kad man buvo karšta ir kabinete skraidė didelės musės, ku­ rios nuolat taikėsi nutūpti man ant veido, ir dar dėl to, kad šis žmogus mane truputėlį gąsdino. Aš žinojau, kad tai juokinga, nes, šiaip ar taip, juk nusikaltėlis buvau aš. Tačiau jis tęsė toliau. Pamažu pradėjau suvokti, kad, jo nuomone, mano išpažintyje tėra viena neaiški vieta, būtent faktas, kodėl aš padariau pauzę prieš šaudamas antrą kartą. Visa kita jam buvo aišku, jis nega­ lėjo suprasti tik šito dalyko.

Buvau beketinąs pasakyti, kad jis bergždžiai stengiasi išsiaiš­ kinti šią aplinkybę: ji nėra jau tokia svarbi. Bet jis mane nutrau­ kė ir, išsitiesdamas visu ūgiu, paskutinį kartą paklausė, ar aš tikiu Dievą. Atsakiau, kad ne. Jis pasipiktinęs atsisėdo. Pasakė, kad to negali būti, kad visi žmonės tiki Dievą, netgi tie, kurie nusigręžia nuo jo veido. Jis buvo tuo tvirtai įsitikinęs, ir jeigu kada jam tektų tuo suabejoti, jo gyvenimas nebeturėtų prasmės. „Ar jūs norite,—sušuko jis,—kad mano gyvenimas nebeturėtų prasmės?“ Man atrodė, kad tai neturi nieko bendra su manim, ir aš taip jam ir pasakiau. Bet per stalą jis jau kišo man Kristų prie veido ir kaip beprotis šaukė: „Aš esu krikščionis. Aš jo pra­ šau atleisti tavo kaltes. Kaip tu gali netikėti, kad jis kentėjo už tave?“ Pastebėjau, kad jis kreipiasi į mane „tu“, bet man jau

viskas buvo nusibodę. Karštis dusinte dusino. Kaip ir visuomet, kada noriu nusikratyti kalbančiuoju, kurio beveik nesiklausau, apsimetu, kad jam pritariu. Mano nuostabai, tardytojas ėmė džiūgauti: „Matai, matai,—kartojo jis.—Juk tu tiki, juk tu išpažinsi jam savo kaltes?“ Tikriausiai aš dar kartą pasakiau: „Ne“. Jis vėl žnektelėjo į krėslą. Jis atrodė labai pavargęs. Kiek patylėjo, tuo tarpu mašinė­ lė, be perstogės sekusi mūsų pokalbį, dar stukseno paskutines frazes. Paskui tardytojas įdėmiai ir truputį liūdnai pažiūrėjo į mane ir sumurmėjo: „Dar niekad nebuvau regėjęs tokios sudu­ žusios sielos kaip jūsų. Nusikaltėliai, kurie čia ateidavo, visuomet verkdavo, išvydę šį kančios simbolį“. Aš norėjau atsakyti: „Todėl jie ir verkdavo, kad buvo nusikaltėliai“. Bet man toptelėjo, kad ir aš esu toks kaip ir jie. Su šia mintim aš vis dar niekaip negalė­ jau apsiprasti. Tardytojas pakilo tarsi norėdamas pasakyti, kad tardymas baigtas. Tik su kiek nuvargusia veido išraiška paklau­ sė, ar aš gailiuosi taip pasielgęs. Pagalvojau ir atsakiau, kad vei­ kiau jaučiu ne gailestį, o kažkokį nepasitenkinimą. Man pasirodė, kad jis manęs nesuprato. Bet tą dieną viskas tuo ir baigėsi.

Vėliau aš dažnai matydavausi su tardytoju. Tik dabar mane lydėdavo advokatas. O tardytojas tiktai patikslindavo kai kuriuos mano ankstesnius parodymus. Arba drauge su advokatu aptari­ nėdavo mano nusikaltimą. Bet iš tikrųjų tuo metu jie visai nesi­ rūpino manimi. Šiaip ar taip, tardymų tonas pamažu pasikeitė. Atrodė, kad tardytojas manimi nebesidomi ir kad mano byla jam pasidarė aiški. Jis jau nebekalbėjo man apie Dievą, ir aš niekad nebemačiau jo taip susijaudinusio kaip tą pirmąją dieną. Todėl mūsų pokalbiai pasidarė nuoširdesni. Keli klausimai, trumpas pokalbis su advokatu —ir tardymas baigdavosi. Mano byla, anot tardytojo, „ėjo savo keliu“. Kartais, kai pokalbis būdavo bendro pobūdžio, įtraukdavo į jį ir mane. Aš pradėjau atitokti. Tokiom valandėlėm jie nebūdavo man priešiški. Viskas atrodė taip pap­ rasta, taip gerai sustyguota ir taip santūriai vaidinama, jog man susidarė keistas įspūdis, tarsi būčiau tapęs „vienos šeimos nariu“. Ir, prabėgus tiems vienuolikai mėnesių, kurių metu buvau tardo­ mas, beveik stebėdamasis galiu pasakyti, kad vargu ar kas mane taip džiugino, kaip tos retos akimirkos, kai tardytojas išlydėdavo mane pro kabineto duris ir plodamas ranka per petį nuoširdžiu balsu ištardavo: „Šiai dienai užteks, pone Antikriste“. Ir tada mane perduodavo į žandarų rankas.

II

Yra, dalykų, apie kuriuos niekad nemėgau kalbėti. Peržengęs kalėjimo slenkstį, jau po kelių dienų supratau, kad niekada neno­ rėčiau kalbėti apie šį savo gyvenimo tarpsnį.

Vėliau suvokiau, kad šios mano antipatijos visai be pagrin­ do. Iš teisybės, pirmomis dienomis dar nesijaučiau esąs tikrame kalėjime: vis neaiškiai laukiau kokio naujo įvykio. Ir viskas pra­ sidėjo tiktai po pirmo ir vienintelio Mari vizito. Nuo tos dienos, kai gavau jos laišką (ji rašė, kad jos nebeįleidžia, nes ji nėra ma­ no žmona), nuo tos dienos aš pajutau, kad kalėjimo vienutė yra mano namai ir kad čia sustojo mano gyvenimas. Tą dieną, kai buvau suimtas, mane uždarė į kamerą, kurioje jau buvo daug ka­ linių, daugiausia arabų. Mane pamatę, jie ėmė juoktis. Paskui paklausė, ką aš padariau. Pasakiau, kad nušoviau arabą, ir jie nutilo. Bet greit atėjo vakaras. Jie man parodė, kaip pasitaisyti demblį, ant kurio turėjau miegoti. Suritinęs voleliu vieną jo galą, pasidariau priegalvį. Visą naktį mano veidu ropojo blakės. Po kelių dienų mane perkėlė į vienutę, kur gulėjau ant medinių na­ rų. Turėjau rėčką savo reikalams ir geležinį dubenį. Kalėjimas buvo aukščiausioje miesto vietoje, ir pro langelį galėjau matyti jūrą. Ir štai vieną dieną, kai aš, įsikibęs į grotas, stiebiausi į šviesą, įėjo sargas ir pasakė, kad kažkas atėjo manęs aplankyti. Pagalvojau, kad tai Mari. Ir tikrai, tai buvo ji.

Ėjau paskui sargą ilgu koridoriumi, paskui laiptais ir vėl koridoriumi. Įžengiau į labai didelę salę, į kurią pro plačią angą veržėsi šviesa. Dvi eilės aukštų pinučių salę dalijo į tris dalis. Tarp pinučių buvo aštuonių ar dešimties metrų atstumas, kuris skyrė lankytojus nuo kalinių. Tiesiai prieš save pamačiau Mari: ji buvo su dryžuota suknele, įdegusiu veidu. Mano pusėje buvo apie dešimt kalinių, daugiausia arabų. Aplink Mari spietėsi mau-rės; prie pat jos stovėjo dvi lankytojos: nedidelė, juodai apsiren­ gusi senutė kietai sučiauptomis lūpomis ir stora, vienplaukė mo­ teris, kuri labai garsiai kalbėjo ir gyvai skeryčiojo rankomis.

Tarp pinučių buvo didelis tarpas, todėl lankytojai ir kaliniai buvo priversti rėkte rėkti. Įėjęs apsvaigau nuo balsų aido, atsimušan­

čio nuo plikų salės sienų, ir aštrios, krintančios iš dangaus pro langus ir besisklaidančios salėje šviesos. Mano vienutė buvo ramesnė ir tamsesnė. Praėjo kelios sekundės, kol pripratau prie dienos šviesos. Bet paskui jau kiekvieną veidą mačiau labai

ryškiai ir aiškiai. Pastebėjau, kad koridoriaus gale tarp pinučių sėdi sargas. Daugelis kalinių arabų ir jų šeimos tupėjo vieni prieš kitus. Jie nešaukė. Kad ir per tokį triukšmą jie suprato vieni kitus kalbėdami labai tyliai. Jų duslus, kylantis iš apačios murmėjimas buvo tartum boso akompanimentas choro balsams, aidintiems virš jų galvų. Visa tai pastebėjau labai greit, ženg­ damas artyn prie Mari. Prisispaudusi prie pinučių, ji įtemptai šypsojosi. Ji pasirodė man labai graži, bet aš nemokėjau jai to pasakyti.

— Na kaip? —garsiai sušuko ji.—Na kaip? Ar sveikas, ar turi viską, ko reikia? — Taip, viską.

Mes nutilome, Mari visą laiką šypsojosi. Storoji moteris kažką stūgavo mano kaimynui, be abejo, savo vyrui, aukštam, atviro žvilgsnio blondinui. Jie tęsė anksčiau pradėtą pokalbį. — Žana nenorėjo jo imti,—plyšojo ji. — Taip, taip,—atsakinėjo vyriškis.

— Aš pasakiau, kad atsiimsi grįžęs, bet ji nenorėjo jo imti. Mari sušuko, kad Reimonas man siunčia linkėjimus, ir aš

atsakiau: „Ačiū“. Bet mano balsą užgožė kaimynas, paklaus­ damas, „ar jis gerai jaučiasi“. Jo žmona juokėsi, atsakydama, „kad jis niekad dar taip gerai nesijautė“. Mano kaimynas iš kai­ rės, nedidelis jaunuolis švelniomis rankomis, tylėjo. Aš pastebė­ jau, kad jis stovi prieš mažą senučiukę, ir jie abu įtemptai žiūri vienas į kitą. Bet aš neturėjau laiko juos ilgiau stebėti, nes Mari sušuko, jog reikia neprarasti vilties. Aš atsakiau: „Taip“. Tuo metu žiūrėjau į ją ir norėjau suspausti per suknelę jos pečius. Aš norėjau prisiliesti prie to plono audinio ir nelabai susivokiau, ko dar būčiau galėjęs viltis. Tikriausiai Mari tai ir norėjo pasakyti, nes visą laiką šypsojosi. Mačiau tik jos blizgančius dantis ir ma­ žytes raukšleles prie akių. Ji vėl sušuko: „Tu išeisi, ir mes susi-tuoksim“. Aš atsakiau: „Tu taip manai?“, bet tik todėl, kad reikė­ jo ką nors sakyti. Tada ji skubiai ir taip pat labai garsiai pasakė, kad taip, kad mane išteisins ir kad mudu dar kartu maudysimės jūroje. Bet ana moteris stūgavo, kad palikusi pintinę teismo raštinėje, ir ėmė vardinti viską, ką joje atnešusi. Reikia viską patikrinti, nes lauktuvės brangiai kainavusios. Kitas mano kai­ mynas ir jo motina tebežiūrėjo vienas į kitą. Apačioje be perstogės murmėjo arabai. Už plačios angos šviesa atrodė begalinė.

Aš jaučiausi nekaip ir būčiau bemeilijęs baigti šį pasimaty­ mą. Nuo triukšmo man darėsi bloga. Antra vertus, norėjau dar pabūti su Mari. Nežinau, kiek praėjo laiko. Mari pasakojo apie savo darbą ir be perstogės šypsojosi. Ore pynėsi murmėjimas, šauksmai, pokalbiai. Vienintelė tylos salelė buvo šalia manęs — tai jaunuolis ir senutė, tyliai stovį ir bežiūrį kits į kitą. Pamažu, vieną po kito, išvedė arabus. Pirmajam išėjus, beveik visi nuti­ lo. Senučiukė prisiartino prie grotų, bet tuo pačiu metu sargas davė ženklą jos sūnui. Sūnus pasakė: „Iki pasimatymo, mama“, o ji, įkišusi ranką tarp grotų, ilgai ir lėtai mojavo atsisveikin­ dama.

Jai pasišalinus, įėjo vyras su skrybėle rankoje ir užėmė jos vietą. Įvedė naują kalinį, ir jie gyvai ėmė kalbėtis, bet pus­ balsiu, nes kambarys jau buvo aptilęs. Atėjo išsivesti mano kai­ myno iš dešinės, ir jo žmona, lyg nepastebėjus, kad nebereikia rėkti, garsiai sušuko: „Žiūrėk savęs ir būk atsargus“. Paskui atėjo mano eilė. Mari pasiuntė man bučinį. Tarpduryje atsigrę­ žiau. Ji stovėjo nejudėdama, veidu prisispaudusi prie pinučių, ir tebesišypsojo ta pačia mėšlungiška skausminga šypsena.

Netrukus ji man parašė. Nuo to laiko ir prasidėjo dalykai, kurių niekuomet nenorėčiau prisiminti. Kas be ko, nereiktų ir perdėti: man šitai buvo lengviau pergyventi nei kitiems. Iš pra­ džių, vos patekus į kalėjimą, sunkiausia buvo tai, kad aš tebe-mąsčiau kaip laisvas žmogus. Pavyzdžiui, kartais man užeidavo noras būti paplūdimyje ir iš lėto bristi į jūrą. Įsivaizduodavau, kaip prie kojų pliuškena bangelės ir koks beribės laisvės jaus­ mas apima, kai vanduo pamažu apsemia kūną: tada ūmai pajus­ davau, kokios ankštos mano kalėjimo sienos. Bet tai truko tik ke­ letą mėnesių. Vėliau jau mąsčiau kaip tikras kalinys. Telaukda­ vau vien kasdieninių pasivaikščiojimų kalėjimo kieme arba ad­

vokato vizitų. Aš labai gerai sugebėjau prisitaikyti prie visko. Man dažnai šaudavo į galvą mintis, kad net tada, jeigu būčiau

priverstas gyventi išdžiūvusio medžio drevėje ir neturėčiau dau­ giau ką veikti, tik žiūrėti į dangų virš galvos, pamažu pripras­ čiau ir prie to. Laukčiau praskrendančio paukščio arba atslen­ kančio debesies, kaip čia laukiu keistų advokato kaklaraiščių, arba kaip ankstesniame pasaulyje kantriai laukdavau šeštadie­ nio, kada galėsiu apkabinti Mari. Geriau pamąstęs susivokdavau, kad aš juk nesu išdžiūvusio medžio drevėj. Yra nelaimin­

gesnių žmonių už mane. Beje, tai mamos mintis; ji dažnai kar­ todavo, kad prie visko galima priprasti.

Paprastai aš ir nesileisdavau taip toli. Pirmieji mėnesiai buvo sunkūs. Bet kaip tik mano pastangos ir padėjo juos ištverti. Pavyzdžiui, aš kankinamai geidžiau moters. Tai visai natūralu, kai esi jaunas. Niekada negalvodavau būtent apie Ma­ ri. Bet aš tiek įsigalvodavau apie moterį, apie moteris, apie visas moteris, kurias turėjau, apie aplinkybes, kuriomis jas my­ lėjau, jog mano kamera būdavo pilnut pilnutėlė jų veidų, ir aš nežinodavau kur dėtis nuo geidulių. Viena vertus, tai mane vary­ davo iš proto. Antra vertus, padėdavo prastumti laiką. Galiau­ siai man pavyko pelnyti palankumą vyriausiojo prižiūrėtojo, kuris valgymo valandomis lydėdavo virtuvės tarną. Tai jis ir už­ vedė kalbą su manimi apie moteris. Pasakė, kad kiti kaliniai pirmiausia tuo ir skundžiasi. Aš atsakiau, kad esu toks pat kaip kiti ir kad tokį elgesį su mumis laikau neteisingu. „Bet dėl to jus ir uždaro į kalėjimą“,—tarė jis.—„Kaip tai „dėl to“? — „Ogi dėl to, kad moterys ir yra laisvė. O ji iš jūsų atimama“. Aš niekad apie tai nesusimąsčiau. Aš pritariau jam: „Jūsų teisy­ bė,—pasakiau,—nes kas gi tada būtų bausmė?“ —„Taigi, taigi, jūs suprantat. O kiti ne. Bet galų gale jie patys sau pasi­ lengvina“. Paskui sargas išėjo. Bėdos buvo su cigaretėmis. Kai patekau į kalėjimą, iš manęs atėmė diržą, batų raištelius, kaklaraištį ir ką tik turėjau kišenėse —svarbiausia cigaretes. Atsidūręs vienutėje, papra­ šiau jas grąžinti. Man atsakė, kad tai draudžiama. Pirmosios dienos buvo labai sunkios. Turbūt be rūkalų ir buvo sunkiau­ sia. Aš čiulpiau medžio skiedreles, kurias atplėšdavau nuo lovos lentų. Visą dieną vaikščiodavau po kamerą su šleikštuliu bur­ noje. Niekaip nesupratau, kodėl iš manęs atima daiktą, kuris niekam nedaro bloga. Vėliau supratau, kad tai taip pat yra dalis bausmės. Bet dabar jau atpratau rūkyti, ir tai man jokia bausmė.

Be šių nemalonumų, aš nesijaučiau per daug nelaimingas. Svarbiausia, kaip sakiau, prastumti laiką. Nuobodulys visiškai liovėsi mane kamavęs, kai išmokau gyventi prisiminimais. Kar­ tais imdavau galvoti apie savo kambarį: įsivaizduodavau, kaip vaikščioju iš kampo į kampą, mintyse vardindamas viską, ką sutikdavau savo kelyje. Iš pradžių tai greitai pasibaigdavo.

Bet kiekvieną kartą ta mano kelionė užtrukdavo vis ilgiau. Aš prisimindavau kiekvieną baldą, kiekvieną daiktą ant to bal­ do, kiekvieną to daikto detalę, kiekvieną tos detalės inkrustaciją, įskilimą ar atlūžusį kraštelį, spalvą ir faktūrą. Kartu stengiausi nepamesti savo inventorizacijos gijos, nepamiršti nė vieno daik­ to. Aš taip įgudau, kad praėjus kelioms savaitėms jau galėjau mintyse vardyti savo kambario daiktus valandų valandas. Tad kuo daugiau galvodavau, tuo daugiau užmirštų ar anksčiau ne­ vertintų daiktų išplaukdavo mano atmintyje. Aš supratau, kad žmogus, išgyvenęs nors vieną vienintelę dieną, galėtų nesunkiai išgyventi šimtą metų kalėjime. Jam pakaktų prisiminimų, kurie neleistų nuobodžiauti. Tam tikra prasme tai jau privilegija.

Dar man padėdavo miegas. Iš pradžių blogai miegojau naktimis ir visai neužmigdavau dieną. Po truputį nakties nemiga praėjo, galėjau miegoti ir dieną. Sakyčiau, kad pastaraisiais mėnesiais miegodavau nuo šešiolikos iki aštuoniolikos valandų per parą. Taigi man tekdavo kaip nors prastumti tik šešias va­ landas, bet ir jas užimdavo valgis, gamtinių poreikių tenkini­ mas, prisiminimai ir vieno čeko istorija.

Tarp čiužinio ir lovos radau laikraščio skiautelę, kone prilipusią prie drobės, pageltusią ir permatomą. Tai buvo žinutė su nuplėšta pradžia apie atsitikimą, tikriausiai įvykusį Čekoslo­ vakijoje. Vienas žmogus išvyko iš vieno čekų miestelio tikėda­ mas prasigyventi. Po dvidešimt penkerių metų grįžo praturtėjęs su žmona ir vaiku. Jo motina su seseria gimtajame miestelyje laikė viešbutį. Norėdamas jas nustebinti, jis paliko žmoną su vai­ ku kitame viešbutyje ir nuėjo pas motiną, kuri jo nepažino. No­ rėdamas pajuokauti, jis sumanė išsinuomoti kambarį. Parodė savo pinigus. Naktį motina su seseria jį užmušė plaktuku, ap­ vogė, o lavoną įmetė į upę. Rytą atėjo žmona ir, nieko nežino­ dama, pasakė keleivio vardą. Motina pasikorė, sesuo nusiskan­ dino šulinyje. Šitą istoriją aš skaitydavau šimtus kartų. Ji buvo neįtikėtina. Kita vertus —visiškai paprasta. Kad ir kaip ten būtų, man atrodo, kad keleivis gal ir nusipelnė tokios bausmės: kam apsimetinėti?

Laikas taip ir bėgo, užpildytas ilgo miego, prisiminimų, tos laikraščio žinutės skaitymo, šviesos ir tamsos kaitos. Aš buvau kažkur skaitęs, kad kalėjime galų gale išnyksta laiko sąvoka. Bet man tai neturėjo didesnės reikšmės. Niekad nemaniau, kad dienos gali būti tokios ilgos ir kartu tokios trumpos. O jos, regis,

buvo tokios ilgos ir ištįsusios, kad nė nepastebėdavai, kaip ga­ liausiai susiliedavo su kitomis dienomis. Ilgainiui išbluko iš at­ minties ir jų pavadinimai. Vieninteliai žodžiai, išlaikę savo prasmę, tebuvo „vakar“ ar „rytoj“.

Kai vieną dieną sargas man pasakė, kad jau penki mėne­ siai, kai sėdžiu čia, aš patikėjau tuo, bet negalėjau suvokti. Man tai buvo vis ta pati nesibaigianti diena, kurios šviesa užplūsdavo mano vienutę, ir tie patys kasdieniai darbai. Tąsyk, išėjus sar­ gui, aš pasižiūrėjau į save geležinio katiliuko dugne. Man pasi­ rodė, kad mano atvaizdas liko rimtas net tada, kai pamėginau jam nusišypsoti. Aš pajudinau katiliuką priešais save. Nusišyp­ sojau, bet atvaizdas žvelgė į mane rūsčiai ir liūdnai. Diena geso; tai buvo valanda, apie kurią nenoriu kalbėti,—bevardė valan­ da, kada į bežadės tylos procesiją iš visų kalėjimų aukštų įsi­ lieja vakariai bruzdesiai. Prisiartinau prie stogo langelio ir be­ gęstančioje šviesoje dar kartą pasižiūrėjau į savo atvaizdą. Jis kaip visada buvo rimtas, tik ko čia stebėtis,—juk šią akimirką aš iš tikrųjų buvau rimtas. Bet šįsyk —pirmą kartą per visus tuos mėnesius —aiškiai išgirdau savo balsą. Aš pažinau tą patį balsą, kuris jau daugelį dienų skambėjo mano ausyse, ir supratau, kad visą tą laiką kalbėjau garsiai pats su savimi. Tada prisimi­ niau, ką sakė slaugė per mamos laidotuves. Ne, išeities nėra, ir niekas nė negali įsivaizduoti, kas tai yra vakaras kalėjime.

III

Galiu pasakyti, kad iš esmės vieną vasarą labai greit pakeitė kita vasara. Aš žinojau, kad su pirmaisiais karščiais atsitiks kažkas nauja ir mano gyvenime. Mano byla buvo numatyta svarstyti paskutinėje prisiekusiųjų teismo sesijoje ir turėjo baigtis bir­ želio pabaigoje. Teismas prasidėjo per patį karštį, spiginant saulei. Advokatas mane užtikrino, kad tai nesitęs ilgiau kaip porą trejetą dienų. „Be to,—pridūrė jis,—teismas skubės, nes jūsų byla nėra pati svarbiausia šioje sesijoje. Tuojau po jūsų svarstys tėvažudžio bylą“.

Pusę aštuonių ryto mane išvedė ir kalėjimo mašina nu­ vežė į teismo rūmus. Du žandarai įvedė į mažą kambarėlį, trenkiantį priplėkusia tamsa. Mes laukėme susėdę prie durų, už kurių buvo girdėti balsai, šauksmai, stumdomų kėdžių braz­ desys; tas šurmulys man priminė priemiesčio šventes, kai po

koncerto salė ruošiama šokiams. Žandarai pasakė, kad teks palaukti teisėjų, ir vienas jų pasiūlė man cigaretę, bet aš atsi­ sakiau. Po valandėlės jis paklausė, ar aš bijau. Atsakiau, kad ne. Tam tikra prasme man kažkaip netgi buvo įdomu pamatyti teismo procesą. Niekad gyvenime nebuvau turėjęs tokios pro­ gos. „Taip,—pasakė kitas žandaras,—bet tai galų gale išvar­ gina“.

Po kurio laiko kambaryje suskambėjo varpelis. Tada man nuėmė antrankius. Atidarė duris ir mane įvedė į teisiamųjų užtvarą. Salė buvo sausakimša. Kur ne kur pro užuolaidas skverbėsi saulė, ir salėje jau buvo sunku kvėpuoti. Langai buvo uždaryti. Aš atsisėdau, abipus manęs sustojo žandarai. Ir tik tada pamačiau prieš save veidų eilę. Visi žiūrėjo į mane: su­ pratau, kad tai prisiekusieji. Bet aš negalėjau pasakyti, kuo jie skyrėsi vieni nuo kitų. Mane apėmė toks jausmas, tarsi būčiau sėdėjęs priešais suolelį tramvajuje, o visi tie nepažįstami ke­ leiviai būtų stebeiliję į ką tik įėjusįjį, norėdami jame pastebėti ką nors juokinga. Puikiai žinau, kad tai kvaila mintis, nes čia juos domino ne koks kuriozas, o nusikaltimas. Beje, skirtumas ne toks jau didelis, tokia mintis man, šiaip ar taip, buvo top­ telėjusi.

Man truputį svaigo galva ir nuo gausios minios, sėdin­ čios uždaroje salėje. Aš dar kartą žvilgtelėjau į publiką ir ne­ galėjau išskirti nė vieno veido. Iš pradžių, regis, nė nesupratau, kad visi tie žmonės grūdosi, norėdami pamatyti mane. Pap­ rastai mano persona niekam nerūpėdavo. Tik gerokai pasukęs galvą supratau, kad visas tas šurmulys dėl manęs. Aš pasakiau žandarui: „Kiek žmonių!“ Jis atsakė, kad dėl to kalti laikraš­ čiai, ir parodė būrelį žmonių, susispietusių prie stalo, stovinčio kiek žemiau prisiekusiųjų tribūnos. Jis pasakė: „Antai jie“. Aš paklausiau: „Kas?“, ir jis pakartojo: „Laikraštininkai“. Jis pažinojo vieną žurnalistą, kuris tą akimirką jį pamatė ir pa­ suko prie mūsų. Tai buvo jau pagyvenęs, simpatiškas vyras, kiek besivaipančiu veidu. Jis karštai paspaudė žandaro ranką. Tuo metu aš pastebėjau, kad žmonės čia ieškojo pažįstamų, sveikinosi su jais ir kalbėjo lyg kokiam klube, kur kiekvienas jaučiasi laimingas, atsidūręs tarp savo aplinkos žmonių. Tuo, matyt, ir galėjau paaiškinti keistą mane apėmusį jausmą, lyg būčiau čia nereikalingas, tarsi koks įsibrovėlis. Tačiau žurnalis­ tas kreipėsi į mane šypsodamasis. Jis išreiškė viltį, kad viskas

bus gerai. Aš padėkojau, o jis pridūrė: „Žinote, mes truputį išpūtėme jūsų bylą. Vasara —bergždžias metas laikraščiams. Tik jūsų ir to tėvažudžio bylos šio to vertos“. Paskui būrelyje, kurį ką tik buvo palikęs, jis parodė nedidelį žmogutį, užsįdė-jusį didelius akinius juodais rėmais, panašų į nupenėtą žebenk­ štį. Jis pasakė, kad tai specialus vieno Paryžiaus laikraščio korespondentas. „Tačiau jis atvyko ne dėl jūsų. Bet kadangi yra įgaliotas parašyti apie tėvažudžio procesą, jo paprašė te­ legrafuoti ir apie jūsų bylą“. Ir vėl vos nepadėkojau. Bet pa­ galvojau, kad tai būtų buvę juokinga. Jis draugiškai pamo­ javo man ranka ir paliko mus. Paskui mes dar luktelėjom ke­ letą minučių.

Pasirodė mano advokatas, jau su mantija, apsuptas kole­ gų. Jis pasuko prie žurnalistų, paspaudė jiems rankas. Jie pokš­ tavo, juokėsi ir jautėsi visiškai laisvai, kol salėje pasigirdo skambutis. Visi susėdo į savo vietas. Mano advokatas priėjo prie manęs, paspaudė ranką ir patarė man atsakinėti į klausimus trumpai, neišsišokti, jei manęs neklaus, o dėl viso kito —pasi­ kliauti juo.

Kairėje išgirdau atitraukiamos kėdės bilstelėjimą ir pama­ čiau aukštą liesą vyrą su raudona mantija ir pensnė. Jis atsi­ sėdo, rūpestingai lygindamas savo drabužio klostes. Tai buvo prokuroras. Teismo vykdytojas pranešė: „Teismas eina“. Ir tuojau pat pradėjo burgzti du dideli ventiliatoriai. Įėjo trys teisėjai su bylomis —du apsirengę juodai, trečias raudonai,— ir skubiai pasuko prie stovinčios ant paaukštinimo tribūnos. Žmogus su raudona mantija atsisėdo į vidurinį krėslą, pasidėjo priešais kepuraitę, nusišluostė nosine mažą pliką pakaušį ir pa­ skelbė, kad teismo posėdis pradedamas.

Žurnalistai jau laikė rankose parkerius. Visi buvo nutaisę abejingus ir truputį pašaipius veidus. Tačiau vienas jų, daug jaunesnis už kitus, su pilku flaneliniu kostiumu ir mėlynu kak­ laraiščiu, pasidėjo parkerį prieš save ir neatitraukė nuo manęs akių. Jo kiek asimetriškam veide temačiau vien šviesias akis, įdėmiai tyrinėjančias mane su kažkokia neapibrėžta išraiška. Mane apėmė keistas jausmas, lyg pats žiūrėčiau į save. Galbūt dėl to, o gal todėl, kad nežinojau šios įstaigos tvarkos, aš ne visai supratau, kas vyko vėliau: tesuvokiau tik tiek, kad prisie­ kusieji traukė burtus, pirmininkas uždavinėjo klausimus advo­ katui, prokurorui ir prisiekusiems (kiekvieną kartą jų galvos

sutartinai atsigręždavo į teismo pirmininką), greitai perskaitė kaltinamąjį aktą, iš kurio išgirdau man žinomus vietų pavadi­ nimus, vardus ir pavardes,—paskui ir vėl klausimai mano advokatui.

Bet štai pirmininkas pasakė, kad reikia pereiti prie liudy­ tojų apklausos. Teismo vykdytojas perskaitė vardus, kurie pa­ traukė mano dėmesį. Šioje, dar neseniai beveidėje minioje pama­ čiau vieną po kito pakylančius ir paskui dingstančius už šoninių durų prieglaudos direktorių su durininku, senąjį Toma Pe-resą, Reimoną, Masoną, Salamano, Mari. Ji nerimastingai mostelėjo man ranka. Aš vis dar negalėjau suvokti, kodėl ne­ pastebėjau jų anksčiau, kai, išgirdęs savo pavardę, paskutinis pakilo Selestas. Šalia jo pamačiau mažąją moteriškę iš restorano, ji biwo su tuo pačiu švarkeliu ir tokių pat tikslių judesių ir ryž­ tinga. Ji spoksojo į mane nenuleisdama akių. Bet aš neturėjau laiko apmąstymams, nes pirmininkas pradėjo savo kalbą. Jis pasakė, kad dabar prasidės tikrasis bylos svarstymas ir kad jis mano esant nereikalinga priminti publikai, jog laikytųsi tylos. Anot jo, jis čia esąs tam, kad nešališkai vadovautų bylai, kurią norįs objektyviai išnagrinėti. Prisiekusiųjų nuosprendis būsiąs padarytas vadovaujantis teisingumo dvasia, ir kiekvieno mažiau­ sio incidento atveju jis įsakysiąs visiems palikti salę.

Karštis didėjo, ir aš mačiau, kad žmonės salėje vėduojasi laikraščiais. Be perstogės šnarėjo glamžomas popierius. Pirmi­ ninkas davė ženklą, ir teismo vykdytojas atnešė tris pintų šiaudų vėduokles, kurias visi trys teisėjai tuojau paleido į darbą.

Netrukus prasidėjo mano apklausa. Pirmininkas klausinėjo ramiai ir net, kaip man pasirodė, kažkaip nuoširdžiai. Dar kartą turėjau patvirtinti savo asmenybę, ir nors tie klausimai man įky­ rėjo, aš pagalvojau, kad taip reikia, nes būtų jau per daug rimta nuteisti vieną žmogų vietoj kito. Paskui pirmininkas ėmė pa­ sakoti apie tai, ką buvau padaręs, kas trečią sakinį kreipda­ masis į mane klausimu: „Ar taip?“ Kiekvieną kartą atsakyda­ vau: „Taip, pone pirmininke“, kaip buvo liepęs advokatas. Tai tęsėsi ilgai, nes pasakodamas pirmininkas minėjo daugybę smulkmenų. Visą tą laiką žurnalistai užsirašinėjo. Jaučiau jauniausiojo žurnalisto ir tos mažos moters-automato žvilgsnius. Visas tramvajaus suolelis buvo pasisukęs į pirmininką. Šis kostelėjo, greitomis pervertė bylą ir vėduodamasis pasisuko į mane.

Jis pasakė, kad dabar palies klausimus, kurie, kaip atrodo iš šalies, neturi akivaizdaus ryšio su mano byla, bet galbūt yra artimai su ja susiję. Supratau, kad jis vėl kalbės apie mamą, ir pajutau, kad tai man jau įgriso. Jis paklausė, kodėl atidaviau mamą į prieglaudą. Atsakiau, kad todėl, jog neturėjau pinigų mokėti už jos priežiūrą ir gydymą. Jis paklausė, ar dėl to krim­ tausi, ir aš atsakiau, kad nei mama, nei aš nieko nebesitikėjom vienas iš kito, nei iš kitų žmonių, ir kad mudu kiekvienas apsi­ pratome su savo nauju gyvenimu. Tada pirmininkas pasakė, kad šis dalykas jam aiškus, ir paklausė prokurorą, ar jis neno­ rėtų ko manęs paklausti.

Šis kiek pasisuko į mano pusę ir, nežiūrėdamas į mane, pareiškė, kad, pirmininkui leidus, jis norėtų sužinoti, ar aš grį­ žau prie šaltinio vienas, ketindamas nušauti arabą. „Ne“,— atsakiau. „Tai kodėl jūs buvot ginkluotas ir grįžot būtent į tą pačią vietą?“ Aš pasakiau, kad tai buvo atsitiktinumas. Tada prokuroras grėsmingu balsu nukirto: „Šiam kartui viskas“. Kas vyko toliau, buvo truputį neaišku, bent man. Trumpai tylomis pasitaręs pirmininkas pareiškė, kad posėdis baigiamas ir liudytojų apklausa atidedama popiečiui. Aš vėl neturėjau laiko pagalvoti. Mane išvedė, pasodino

į kalėjimo mašiną, nuvežė į kalėjimą, ir ten aš pavalgiau. Labai greit, taip greit, kad vos spėjau pajusti, jog esu pavargęs, vėl atėjo manęs išsivesti; viskas prasidėjo iš pradžių, aš vėl atsi­ dūriau toje pačioje salėje, prieš tuos pačius veidus. Tik karštis buvo daug didesnis ir, lyg mostelėjus stebuklingąja lazdele, kiek­ vieno prisiekusiojo, prokuroro, advokato ir kai kurių žurnalistų rankose atsirado šiaudinės vėduoklės. Jaunasis žurnalistas ir mažoji moteris sėdėjo savo vietose. Bet jie nesivėdavo ir tylė­ dami tebežiūrėjo į mane.

Nusišluosčiau srūvantį veidu prakaitą ir kiek atsitokėjau kur ir kas esąs tik tada, kai išgirdau, kad kviečiamas prieglau­ dos direktorius. Jis buvo paklaustas, ar mama skųsdavosi manimi, ir jis atsakė, kad taip, bet, girdi, visi prieglaudos gyventojai turi maniją amžinai skųstis savo artimaisiais. Pirmininkas pa­ prašė patikslinti, ar ji man priekaištavo už tai, kad atidaviau ją

į prieglaudą, ir direktorius dar kartą pasakė, kad taip, priekaiš­ tavo. Bet šį kartą jis nieko nebepridūrė. \ kitą klausimą jis atsa­ kė, jog buvo nustebintas, kad aš laidotuvių dieną buvau toks ramus. Jo paklausė, ką jis nori pasakyti žodžiu „ramus“. Tada

direktorius nudelbė akis į savo batų galus ir pasakė, kad aš nenorėjau pamatyti mirusios mamos, kad aš nė karto nepravir­ kau ir kad po laidotuvių tuoj pat išvykau, nepasilikęs nė valan­ dėlės susikaupti ir pamąstyti prie jos kapo. Jį nustebino dar vie­ nas dalykas: laidotuvių biuro tarnautojas jam pasakė, kad aš nežinojęs mamos amžiaus. Stojo trumpa tyla, ir pirmininkas paklausė, ar jis kalba tikrai apie mane. Kadangi direktorius nesuprato klausimo, pirmininkas paaiškino: „Toks įstatymas“. Paskui pirmininkas paklausė valstybės gynėją, ar jis neturėtų klausimų liudytojui, ir prokuroras sušuko: „O ne, užtenka ir to, ką mes girdėjome!“, bet taip nušvitęs ir su tokiu triumfu žiū­ rėdamas į mane, jog pirmą kartą po daugelio metų man užėjo kvailas noras pravirkti, nes pajutau, kaip visi tie žmonės manęs nekenčia.

Pasiteiravęs prisiekusiųjų ir mano advokato, ar jie neturi klausimų, pirmininkas išklausė durininko parodymų. Su juo, kaip ir su visais kitais, buvo pakartotas tas pats ceremonialas. Eidamas per salę, durininkas pažiūrėjo į mane ir nusuko akis į šalį. Atsakinėdamas į klausimus jis pasakė, kad aš nenorėjau pamatyti mamos, kad rūkiau, kad miegojau ir kad gėriau kavą su pienu. Tada pajutau salėje kylant pasipiktinimą, ir pirmą kartą supratau, jog esu kaltas. Durininką privertė pakartoti pasakojimą apie kavą su pienu ir cigarete. Valstybės gynėjas pažiūrėjo į mane su ironija. Tą akimirką mano advokatas paklausė durininką, ar jis nerūkė kartu su manimi. Bet pro­ kuroras griežtai užprotestavo: „Kas čia nusikaltėlis ir kas per metodai juodinti kaltinimo liudytojus, norint sumenkinti jų parodymus, kurie vis tiek yra triuškinantys!“ Vis dėlto pir­ mininkas paprašė durininką atsakyti į klausimą. Senis suglumęs tarė: „Aš žinau, jog buvau neteisus. Bet nedrįsau atsisakyti cigaretės, kurią ponas man pasiūlė“. Pabaigoj buvau paklaustas, ar neturėčiau ką pridurti. „Nieko,—atsakiau,—tik tiek, kad liudytojas teisus. Iš tiesų aš jam pasiūliau cigaretę“. Tada durininkas pažiūrėjo į mane truputį nustebusiu ir netgi dėkingu žvilgsniu. Kiek padvejojęs pasakė, kad kavą su pienu pasiūlęs jis. Mano advokatas ėmė garsiai džiūgauti ir pareiškė, kad pri­ siekusieji turėtų atkreipti į tai dėmesį. Bet virš mūsų galvų su­ griaudėjo prokuroro balsas: „Taip, ponai prisiekusieji atkreips į tai dėmesį. Ir jie prieis prie išvados, kad pašalinis žmogus gali

pasiūlyti kavos, bet sūnus turi jos atsisakyti prie lavono tos, kuri davė jam gyvybę“. Durininkas grįžo į savo vietą.

Kai atėjo Toma Pereso eilė, teismo vykdytojas gavo vesti jį prilaikydamas iki pat barjero. Peresas pasakė, kad jis pažinojo vien mano motiną, o mane matęs tik vieną kartą, lai­ dotuvių dieną. Paklaustas, ką aš veikiau tą dieną, jis atsakė: „Jūs suprantate, aš pats labai sielojausi. Taigi nieko nemačiau. Mane slėgė sielvartas, ir aš nieko nemačiau. Man buvo labai sunku. Aš net buvau apalpęs. Vadinas, aš negalėjau matyti po­ no“. Valstybės gynėjas paklausė, ar jis nors matė mane ver­ kiant. Peresas atsakė, kad ne. Tada prokuroras savo ruožtu pareiškė: „Ponai prisiekusieji atsižvelgs į šią aplinkybę“. Bet mano advokatas supyko. Jis paklausė Peresą truputį susierzi­ nusiu, kaip man pasirodė, balsu, ar jis matęs, kad aš neverkiau. Peresas pasakė: „Ne“. Salėje pasigirdo juokas. O mano advo­ katas, pasiraitodamas rankovę, griežtu tonu tarė: „Štai koks šis teismo procesas. Viskas tiesa ir viskas netiesa!“ Prokuroro vei­ do išraiška buvo neįžvelgiama, ir jis baksnojo pieštuku į bylos antraštę.

Po penkių minučių pertraukos, kurios metu advokatas man pasakė, kad viskas klostosi kuo puikiausiai, buvo išklau­ sytas gynimo liudytojas Selestas. Ginamasis buvau aš. Retkar­ čiais Selestas, maigydamas rankose plačiakraštę skrybėlę, pa­ žvelgdavo į mane. Jis vilkėjo nauju kostiumu, kuriuo pasipuoš­ davo tais sekmadieniais, kai eidavome kartu į arklių lenktynes. Bet, man regis, apykaklė jam buvo per ankšta ir jis turėjo užsi­ segti marškinius variniu segtuku. Paklaustas, ar aš buvau jo klientas, jis atsakė: „Ne tik klientas, bet ir draugas“; į tai, ką jis galvoja apie mane, atsakė, kad aš esu žmogus; į klausimą, ką jis tuo nori pasakyti, jis atkirto, kad visi žino, ką tas žodis reiš­ kia; į klausimą, ar jis pastebėjęs, jog esu užsidaręs, jis atsakė, kad aš tylėdavau tada, kai neturėdavau ką pasakyti. Valstybės gynėjas paklausė, ar aš reguliariai užsimokėdavau už valgį. Selestas nusijuokė ir pasakė: „Tai smulkmenos, įdomios tik mudviem“. Dar jo paklausė, ką jis galvoja apie mano nusikal­ timą. Tada jis atsirėmė rankomis į barjerą, ir buvo matyti, kad tam klausimui iš anksto pasiruošęs. Jis pasakė: „Mano manymu, tai nelaimė. Visi žino, kas tai yra nelaimė. Ji žmogų padaro beginklį. Tai va, man jo nusikaltimas —nelaimė“. Jis norėjo kalbėti toliau, bet pirmininkas pasakė, kad užtenka ir kad dė­

koja jam. Selestas truputį suglumo. Bet pareiškė, jog nori dar kalbėti. Buvo paprašytas kalbėti trumpiau. Jis dar kartą pabrėžė, kad tai nelaimė. Pirmininkas pasakė: „Taip, be abejo. BePmes čia ir esame tam, kad teistume tokias nelaimes. Dėkojame jums“. Tarsi būtų išsakęs visą savo išmintį ir išreiškęs savo gerą valią, Selestas atsisuko į mane. Man pasirodė, kad jo akys blizga ir lūpos virpa. Atrodė, kad jis manęs klausia, ką dar galėtų pada­ ryti. Aš nieko neatsakiau, net nekrustelėjau, bet pirmą kartą savo gyvenime panorau apkabinti žmogų. Pirmininkas dar kartą jam liepė palikti užtvarą. Selestas nuėjo į salę ir atsisėdo. Taip per visą teismo posėdį jis ir sėdėjo, truputį palinkęs į prie­ kį, alkūnėmis pasirėmęs į kelius, laikydamas rankose skrybėlę ir klausydamasis visko, kas čia buvo kalbama. Įėjo Mari. Šįkart buvo užsidėjusi skrybėlaitę ir kaip anksčiau tebeatrodė graži. Tačiau man ji labiau patiko palaidais plaukais. Iš tos vietos, kur aš sėdėjau, gerai mačiau jos mažas standžias krūtis ir tru­ putį papūstą apatinę lūpą. Ji atrodė labai susinervinusi. Pir­ miausia jos paklausė, nuo kada mane pažįstanti. Ji paminėjo tą laiką, kai dirbo pas mus. Pirmininkas panoro sužinoti, kokie buvo mūsų santykiai. Ji pasakė, kad buvo mano draugė. \ kitą klausimą ji atsakė, kad rimtai ketinusi tekėti už manęs. Proku­ roras, vartydamas bylą, staiga paklausė, nuo kada prasidėjo mūsų intymūs santykiai. Ji pasakė datą. Prokuroras abejingu tonu įterpė, kad jam atrodą, jog tai buvę kitą dieną po mamos mirties. Paskui tarsi su ironija pasakė, kad jis nenorėtų gilintis į tokius delikačius dalykus, kad gerai suprantąs Mari drovumą, bet (čia jo balsas tapo šiurkštesnis) pareiga jį verčianti pakilti virš prietarų. Ir jis paprašė Mari nuosekliai papasakoti apie tą dieną, kada ji man atsidavė. Mari nenorėjo kalbėti, bet pro­ kurorui primygtinai reikalaujant papasakojo, kaip mes mau­ dėmės, kaip ėjome į kiną ir grįžome namo. Valstybės gynėjas pasakė, kad, susipažinęs su Mari parodymais tardymo metu, jis peržiūrėjo tos dienos kino teatrų programas. Jis pridūrė, jog Mari pati turėtų pasakyti, koks tądien buvo rodomas filmas. Nesavu balsu ji iš tikrųjų pasakė, kad tai buvo filmas su Fernan-deliu. Kai ji baigė, salėje stojo mirtina tyla. Tada pakilo pro­ kuroras ir labai iškilmingai ir, kaip man pasirodė, tikrai susijau­ dinęs, rodydamas į mane pirštu ir lėtai tardamas kiekvieną skie­ menį, ištarė: „Ponai prisiekusieji, šis žmogus rytojaus dieną po motinos mirties maudosi, sueina į neteisėtus santykius su mo­

terimi ir juokiasi žiūrėdamas komišką filmą. Daugiau nieko neturiu jums pasakyti“. Jis atsisėdo, salėje tebetvyrojo tyla. Bet staiga Mari pradėjo raudoti ir pasakė, kad viskas buvo visai ne taip, viskas kitaip, kad ją privertė kalbėti priešingai, negu ji galvoja, kad ji mane gerai pažįstanti ir kad aš nepadaręs nieko blogo. Bet pirmininkui davus ženklą, teismo vykdytojas ją išvedė, ir procesas vyko toliau.

Vargu ar kas besiklausė, ką liudijo Masonas. Jis pareiškė, jog aš esu padorus žmogus ir „jis pasakytų dar daugiau —gar­ bingas žmogus“. Taip pat probėgšmais buvo išklausytas Sala-mano pasakojimas, kad aš buvęs geras jo šuniui; į klausimą apie mano motiną ir mane atsakė, kad aš nebeturėjęs ką su mama kalbėti ir dėl tos priežasties ją atidavęs į prieglaudą. „Reikia suprasti,—kartojo Salamano,—reikia suprasti“. Bet niekas, atrodė, nieko nesuprato. Jį išvedė.

Paskui atėjo Reimono, paskutiniojo liudytojo, eilė. Reimo-nas linktelėjo man galva ir tučtuojau išdrožė, kad aš nekaltas. Bet pirmininkas pareiškė, kad jo klausiama ne mano veiksmų įvertinimo, bet faktų. Liudytojas turįs laukti klausimų ir atsa­ kinėti į juos. Reimonas buvo paprašytas apibūdinti savo santykius su auka. Liudytojas tuo pasinaudojo ir pasakė, kad nužudytasis jo nekentęs už tai, kad jis skėlęs antausį jo seseriai. Tačiau pirmininkas jo paklausė, ar auka neturėjusi pagrindo nekęsti manęs. Reimonas atsakė, kad į paplūdimį aš patekęs atsitiktinai. Tada prokuroras paklausė, kaip tai atsitiko, kad laišką, tapusį tragedijos priežastimi, parašiau aš. Reimonas atsakė, kad tai vien atsitiktinumas. Remdamasis jo argumentais prokuroras atkirto, kad atsitiktinumų šioje istorijoje jau ir taip per akis. Jis panūdo sužinoti, ar aš atsitiktinai nesikišau, kai Reimonas mušė savo meilužę, ar atsitiktinai buvau jam liudytoju policijos nuovadoje, taip pat ar atsitiktinai tada mano parodymai buvo jam tokie palankūs. Baigdamas jis paklausė Reimoną, koks yra jo pragyvenimo šaltinis, ir kai šis atsakė: „Sandėlininkas“, valstybės gynėjas pareiškė prisiekusiesiems, kad visiems žinoma, jog šis liudytojas yra suteneris. O aš —jo bendrininkas ir drau­ gas. Ši visuomenės padugnių drama esanti tuo pavojingesnė, kad jos kaltininkas yra moralinis iškrypėlis. Reimonas norėjo pasiteisinti, mano advokatas pareiškė protestą, bet jiems buvo atkirsta, kad prokuroras turįs baigti savo kalbą. Prokuroras pasakė: „Aš tuojau baigsiu. Ar kaltinamasis buvo jūsų drau­

gas?“ —paklausė jis Reimoną. „Taip,—atsakė tas,—tai bu­ vo mano bičiulis“. Tada prokuroras uždavė tą patį klausimą man. Aš pažiūrėjau į Reimoną —jis nenusuko akių. Aš atsa­ kiau: „Taip“. Prokuroras atsigręžė į prisiekusiuosius ir pareiškė: „Tas pats žmogus, kuris rytojaus dieną po motinos mirties atsidavė begėdiškiausiam ištvirkavimui, įvykdė žmogžudystę dėl niekingų priežasčių, paprasčiausiai norėdamas užbaigti šlykš­ tų buitinį reikalą“.

Tai taręs jis atsisėdo. Bet mano advokatas pritrūko kant­ rybės. Kilstelėjo aukštyn rankas taip, kad iš po atsismaukusių rankovių pasirodė krakmolytų marškinių klostės, ir sušuko: „Tai kuo pagaliau jis kaltinamas: ar kad palaidojo motiną, ar kad nušovė žmogų?“ Publika ėmė juoktis. Bet prokuroras, puikuodamasis savo mantija, atsilošė ir pareiškė, kad garbinga­ sis gynėjas yra naivus, jeigu jis nejaučia gilaus, jaudinamo ir esminio ryšio tarp šių faktų. „Taip,—sušuko jis garsiai,—aš kaltinu šį žmogų tuo, kad jis laidojo motiną, jau turėdamas nusikaltėlio širdį“. Šis pareiškimas, atrodo, padarė didelį įspūdį publikai. Mano advokatas gūžtelėjo pečiais ir nusišluostė nuo kaktos prakaitą. Jis ir pats atrodė sukrėstas, ir aš supratau, kad mano reikalai nekokie.

Teismo posėdis baigėsi. Eidamas iš teismo rūmų ir paskui lipdamas į mašiną trumpą valandėlę vėl pajutau vasaros vakaro kvapus ir spalvas. Riedančio kalėjimo prietemoje tarsi iš nuo­ vargio gilumos mane vėl pasiekė miesto, kurį mylėjau, įprastinis triukšmas ir padvelkė ta ypatinga prievakario meto nuotaika, kai retkarčiais pasijusdavau laimingas. Laikraščių pardavėjų šauksmai jau atvėsusiam ore, paskutiniųjų paukščių čiulbėjimas skvere, sumuštinių pardavėjų šūkavimai, graudus tramvajų čerškesys staigiuose posūkiuose ir ūžesys danguje, kol naktis nusileis virš uosto —visi tie garsai man padėjo prisiminti tą aklio maršrutą, kurį taip gerai žinojau prieš patekdamas į kalė­ jimą. Taip, tai buvo tasai metas, kai aš, labai labai seniai, jausdavausi laimingas. Tada manęs telaukdavo miegas —leng­ vas ir be sapnų. Ir vis dėlto kažkas buvo pasikeitę, nes dabar aš grįžau į kalėjimo vienutę laukti rytdienos. Tarytum tie pažįstami keliai, nubrėžti vasaros danguje, būtų galėję lygiai taip pat vesti į kalėjimą kaip ir į nekaltą miegą.

IV

Net kaltinamųjų suole visuomet įdomu pasiklausyti kalbant apie save. Galiu pasakyti, kad savo kalbose prokuroras ir advo­ katas daug šnekėjo apie mane, ir gal net daugiau apie mane negu apie mano nusikaltimą. Ar tos kalbos taip jau skyrėsi viena nuo kitos? Advokatas pakeldavo rankas ir atsiprašinėda­ mas gindavo kaltinamąjį. Prokuroras ištiesdavo rankas į pub­ liką ir neatsiprašinėdamas kaltindavo. Vis dėlto mane trikdė vienas dalykas. Nors ir buvau labai susirūpinęs, kartais norėda­ vau įsikišti, bet tada mano advokatas sakydavo: „Tylėkite, nuo to jums bus tik geriau“. Kažkaip atrodė, kad jie svarsto bylą be manęs. Viskas vyko man nedalyvaujant. Mano likimas buvo sprendžiamas neatsiklausiant mano nuomonės. Tarpais norė­ davau nutraukti visas kalbas ir pasakyti: „Bet kas čia kaltinama­ sis? Labai juk svarbu būti kaltinamuoju. Juk ir aš turiu kai ką pasakyti!“ Bet, gerai pagalvojus, aš nieko neturėjau pasakyti. Beje, turiu pripažinti, kad apskritai sudominti kitus žmones gali tik trumpam. Pavyzdžiui, prokuroro kalba man labai greit įgriso. Mane nustebino ar sudomino tiktai atskiri frag­ mentai, rankų mostai ar ištisos tirados, tačiau irgi tarsi iškritusios iš bendro konteksto.

Jeigu teisingai supratau, jo pagrindinė mintis buvo ta, kad mano nusikaltimas buvo apgalvotas iš anksto. Bent jis tai sten­ gėsi įrodyti. Štai jo paties žodžiai: „Aš tai įrodysiu, ponai, įro­ dysiu dvigubai. Pirmiausia remdamasis nenuneigiamais faktais,

o paskui atskleisdamas šios tamsios nusikaltėlio sielos psicho­ logiją“. Jis trumpai išvardino visus įvykius po mamos mirties. Priminė, kad buvau abejingas, nežinojau mamos amžiaus, kitą dieną po laidotuvių maudžiausi su moterimi, priminė kiną, Fernandelį ir pagaliau tą faktą, kad grįžau namo su Mari. Ne iškart supratau, apie ką jis kalba, nes jis sakė „jo meilužė“, o man ji buvo Mari. Paskui perėjo prie Reimono istorijos. Man pasirodė, kad jo samprotavimams nestigo logikos. Tai, ką jis sakė, buvo panašu į tiesą. Susitaręs su Reimonu, aš parašiau laišką, norėdamas privilioti jo meilužę ir atiduoti ją į nagus „abejotinos moralės“ žmogui. Paplūdimy išprovokavau Reimono priešus. Reimonas buvo sužeistas. Aš paprašiau jį revolverio. \ pliažą grįžau vienas, ketindamas pasinaudoti ginklu. Buvau numatęs nušauti arabą ir nušoviau jį. Paskui kiek palaukiau ir,

„norėdamas įsitikinti, kad darbas gerai atliktas“, ramiai, tiks­ liai ir tam tikra prasme apgalvotai iššoviau dar keturis kartus.

— Tai ir viskas, ponai prisiekusieji,—tarė valstybės gy­ nėjas.—Atkūriau jums eigą įvykių, atvedusių šį žmogų ligi sąmoningos žmogžudystės. Pabrėžiu, tai nėra paprasta žmogžu­ dystė arba neapgalvotas poelgis, kuriame galėtume įžvelgti švelninančių aplinkybių. Šis žmogus, ponai, šis žmogus yra protingas. Jūs girdėjot jį kalbant, ar ne tiesa? Jis moka atsaki­ nėti. Jis žino žodžių vertę. Apie jį negalima pasakyti, kad jis pasielgė, nesuvokdamas ką darąs. Aš klausiausi jo kalbos ir štai išgirdau, kad mane laiko protingu. Bet aš negalėjau suprasti, kaip eilinio žmogaus gero­ sios savybės gali pasidaryti triuškinamu jo kaltumo įrodymu. Garbės žodis, tai mane taip nustebino, kad aš daugiau nebesi­ klausiau prokuroro kalbos, kol vėl išgirdau sakant: „Ar jis nors parodė, jog gailisi? Ne, ponai, niekada. Nė karto per visą tardy­ mo laiką šis žmogus netgi neatrodė susijaudinęs dėl tokios šlykščios piktadarystės“. Tuo metu jis atsisuko ir, rodydamas į mane pirštu, vėl ėmė berti kaltinimus, kurių prasmės aš, tiesą sakant, ne visai supratau. Žinoma, aš negalėjau nepripažinti, kad jo žodžiuose yra dalis tiesos. Aš ne per labiausiai gailėjausi dėl savo poelgio. Bet toks jo įtūžis mane stebino. Norėjau pamė­ ginti jam nuoširdžiai, beveik draugiškai paaiškinti, kad aš, iš teisybės, niekad dėl nieko nesigailėjau. Aš visuomet priimdavau tai, ką man atnešdavo ši arba rytojaus diena. Bet, žinoma, dėl tokios savo būklės, kurioje buvau atsidūręs, su nieku negalė­ jau kalbėti tokiu tonu. Neturėjau teisės būti nuoširdus, rodyti gerą valią. Ir aš nusprendžiau klausytis toliau, nes prokuroras ėmė postringauti apie mano sielą.

Jis pasakė, kad bandęs pažvelgti į mano sielą, bet, ponai prisiekusieji, jos neradęs. Jis kalbėjo, kad aš besielis žmogus

ir neturįs nieko žmogiška, ir kad bet kokie moraliniai principai, kuriais vadovaujasi žmogaus širdis, man svetimi. „Žinoma, mes negalime jam to prikišti,—pridūrė prokuroras.—Mes galime jo tik gailėtis, nes jis neturi to, kas jam ir neprieinama. Bet jei kal­ bėsime apie mūsų teismą, tai čia visiškai neigiama ir pasyvi tolerancijos dorybė turi būti pakeista sunkesne, bet kilnesne dorybe —teisingumu. Ypač tais atvejais, kai tuštuma, kokią mes išvydome šio žmogaus širdyje, tampa bedugne, galinčia pražu­ dyti mūsų visuomenę“. Tada jis ir išsakė viską apie mano požiūrį

į mamą. Jis pakartojo tai, ką jau buvo minėjęs anksčiau. Bet dabar jis kalbėjo apie tai daug ilgiau negu apie mano nusikaltimą, taip ilgai, kad galiausiai aš jau nieko negirdėjau, tik pajutau, koks nepakeliamas šio ryto karštis. Bent iki to momento, kai prokuroras nutilo ir po trumpos tylos tarė labai žemu ir labai skvarbiu balsu: „Mūsų teismas, ponai prisiekusieji, rytoj teis patį šlykščiausią nusikaltimą —tėvažudystę“. Jo manymu, vaizduotė yra bejėgė prieš šį žiaurų nusikaltimą. Jis drįstąs tikėtis, jog žmonės nepasiduos silpnybei ir nubaus šį piktadarį visu griežtu­ mu. Bet jis nebijąs pasakyti, kad siaubas, kurį jam kelia šis nusikaltimas, beveik nublanksta prieš mano abejingumą. Jo manymu, žmogus, morališkai nužudęs savo motiną, pats pasiša­ lina iš žmonių visuomenės lygiai kaip ir tas, kuris pakėlė ranką ir nužudė savo gimdytoją. Bet kuriuo atveju pirmasis parodo kelią antrajam, tampa jo pirmtaku ir įteisina jo piktadarystę. „Esu įsitikinęs, ponai prisiekusieji,—pridūrė jis, pakeldamas balsą,—kad jums neatrodys per daug drąsus mano tvirtinimas, jeigu aš pasakysiu, kad žmogus, sėdintis ant šito suolo, yra kaltas ir dėl žmogžudystės, kurią teismas nagrinės rytoj. Todėl jis turi būti nubaustas“. Tai pasakęs prokuroras nusišluostė blizgantį nuo prakaito veidą. Paskui pridūrė, kad nors jo pareiga yra labai sunki ir skausminga, bet jis tvirtai ją atliks. Jis pareiškė, kad man nėra ko veikti visuomenėje, nes aš nepripažįstąs pagrin­ dinių jos įstatymų ir negalįs apeliuoti į žmogaus širdį, nes man nežinomi patys paprasčiausi žmogiškieji jausmai. „Aš reika­ lauju šio žmogaus galvos,—pasakė jis,—ir reikalauju jos lengva širdim. Nors per ilgą savo praktiką man teko ne sykį skelbti mirties bausmes, tačiau dar niekad taip aiškiai nejaučiau kaip šiandien, kad atlikti šią sunkią priedermę mane skatina visapu­ siškai apgalvotas, gerai įsisąmonintas šventas ir įsakmus būti­ numas ir siaubas, kurį patiriu žvelgdamas į šio žmogaus veidą, neišreiškiantį nieko daugiau, tik išsigimimą“.

Kai prokuroras atsisėdo, salėje gana ilgai viešpatavo tyla. Sėdėjau apkvaitęs nuo karščio ir nuostabos. Pirmininkas kos­ telėjo ir labai tyliai paklausė, ar aš nieko neturiu pridurti. Paki­ lau ir kadangi seniai ruošiausi kalbėti, pasakiau, beje, ne visai vietoje, kad aš neketinau nušauti arabo. Pirmininkas atsakė, kad tai tik žodžiai, kad iki šiol jis blogai supratęs mano gynimosi sistemą ir kad jis būtų laimingas, jeigu aš, kol dar nekalbėjo mano advokatas, patikslinčiau savo poelgio motyvus. Skubiai

atsakiau, truputį painiodamas žodžius ir suvokdamas, koks esu juokingas, kad dėl to kalta saulė. Salėje pasigirdo juokas. Mano advokatas gūžtelėjo pečiais, ir pirmininkas netrukus jam suteikė žodį. Bet jis pareiškė, kad jau vėlu, kad jo kalba būsianti ilga, todėl jis siūlo ją atidėti popiečiui. Teismas sutiko.

Po pietų dideli ventiliatoriai be atvangos košė tirštą salės orą, ir mažytės įvairiaspalvės teisėjų vėduoklės judėjo į vieną pusę. Mano advokato kalba, atrodė, niekada nesibaigs. Tačiau vienu metu aš suklusau, nes jis pasakė: „Tai tiesa, aš nušoviau“. Paskui tęsė tuo pačiu tonu, sakydamas „aš“ kiekvieną kartą, kai kalbėjo apie mane. Aš labai nustebau. Pasilenkiau prie žandaro ir paklausiau, ką tai reiškia. Jis man liepė nutilti, bet po valandėlės pridūrė: „Visi advokatai taip daro“. Pagalvojau, kad taip daroma, norint dar labiau mane nušalinti nuo bylos, prilyginti mane nuliui ir tam tikra prasme pakeisti mane. Bet man atrodo, kad aš ir taip buvau jau labai toli nuo teismo salės. Be to, mano advokatas man pasirodė juokingas. Jis probėgom atsakė į kaltinimus, o paskui irgi pradėjo postringauti apie mano sielą. Bet, mano supratimu, jis nebuvo toks talentingas kaip prokuro­ ras. „Aš taip pat,—sakė jis,—pažvelgiau į jo sielą, bet priešingai negu žymusis prokuratūros atstovas kai ką radau ir galiu pasa­ kyti, kad ją skaičiau tarsi atverstą knygą“. Jis joje perskaitęs, kad aš esąs doras žmogus, tvarkingas, nenuilstantis, atsidavęs savo įstaigai tarnautojas, visų mylimas ir jautrus savo artimo nelaimei. Pasak jo, aš buvau pavyzdingas sūnus ir išlaikiau savo motiną, kol galėjau. Paskui aš tikėjęsis, kad senelių prieglauda suteiksianti senai moteriai visus patogumus, kurių aš, mažai uždirbdamas, nepajėgiau jai duoti. „Aš stebiuosi, ponai prisie­ kusieji,—pridūrė jis,—kad buvo sukelta tiek triukšmo dėl šios prieglaudos. Juk jeigu tektų įrodinėti didelę šių įstaigų naudą ir kilnią paskirtį, pirmiausia reikėtų pasakyti, kad jas išlaiko pati valstybė“. Jis nepaminėjo tiktai laidotuvių, ir aš pajutau jo kalboje spragą. Bet dėl visų tų ilgų frazių, tų nesibaigiančių dienų ir valandų, kurių metu buvo kalbama apie mano sielą, man atrodė, jog visas mano mintis užlieja bespalvis vanduo ir man sukasi galva.

Toliau aš prisimenu vien tai, kad, kalbant mano advokatui, iš gatvės per visas sales mano ausis pasiekė ledų pardavėjo ra­ gelio garsas. Mane užplūdo prisiminimai apie gyvenimą, kuris man nebepriklausė, bet kuriame aš buvau patyręs pačius papras­

čiausius ir pačius pastoviausius savo džiaugsmus: prisiminiau vasaros kvapus, priemiestį, kurį mylėjau, vakarėjantį dangų, Mari juoką ir sukneles. Ir tada man užgniaužė gerklę nuo beprasmybės, nuo viso to, ką aš čia veikiu, ir aš nekantraudamas tetroškau viena: kad viskas baigtųsi, aš grįžčiau į kamerą ir užmigčiau. Vos nugirdau, kaip baigdamas savo kalbą advokatas sušuko, kad prisiekusieji nepasmerksią myriop garbingo darbo žmogaus, pražudžiusio savo sielą per vieną paklydimo minutę, ir paprašė atsižvelgti į švelninančias aplinkybes teisiant nusi­ kaltėlį, kuris ir taip jau yra skaudžiai nubaustas —jį amžinai grauš sąžinė. Teismas paskelbė pertrauką, ir nuvargęs advokatas atsisėdo. Prie jo ėjo kolegos ir spaudė jam ranką. Aš išgirdau: „Puiku, brangusis“. Vienas jų net kreipėsi į mane kaip į liudytoją: „Šauniai, ar ne?“ —paklausė jis. Aš pritariau, bet mano pagyrimas nebuvo nuoširdus —buvau per daug pavargęs.

O diena ėjo vakarop, ir karštis kiek atslūgo. Iš kelių mane pasiekusių gatvės garsų spėjau, kad artėja švelnios sutemos. Mes visi sėdėjom ir laukėm. O tai, ko mes visi laukėm, lietė tiktai mane. Dar kartą apžvelgiau salę. Viskas buvo taip pat kaip ir pirmąją dieną. Sugavau žurnalisto pilku švarku ir moters-automato žvilgsnius. Tada man dingtelėjo, kad per visą procesą nė karto žvilgsniu nepaieškojau Mari. Aš jos neužmiršau, bet buvau per daug užsiėmęs. Pamačiau ją sėdinčią tarp Selesto ir Reimono. Ji nežymiai man linktelėjo lyg sakydama: „Pagaliau“, ir aš pamačiau jos kiek nusigandusį, tačiau besišypsantį veidą. Bet mano širdis liko uždara ir aš net negalėjau atsakyti į jos šypseną. Teismas grįžo. Labai greitai buvo perskaitytas sąrašas klau­ simų prisiekusiesiems. Aš išgirdau „kaltinamas žmogžudyste“…

„iš anksto, apgalvotai“… „švelninančios aplinkybės“. Prisieku­ sieji išėjo, o mane išvedė į kambarėlį, kuriame jau buvau pirmąją dieną. Prie manęs priėjo advokatas: jis buvo labai pagyvėjęs ir kalbėjo su manimi taip atvirai ir nuoširdžiai kaip niekada. Jis manąs, kad viskas būsią gerai ir kad aš išsisuksiąs keleriais ka­ lėjimo ar katorgos metais. Paklausiau, ar yra kasacijos galimybė nepalankaus nuosprendžio atveju. Jis atsakė, kad ne. Jo takti­ ka —viešai nedėstyti savo išvadų ir nenuteikti prieš save teisė­ jų. Jis man paaiškino, kad kasacinis teismas nepanaikina nuosp­ rendžio taip sau, be priežasties. Man tai pasirodė visiškai aišku, ir aš sutikau su jo samprotavimais. Jeigu į šį reikalą pažiūrėtume

šaltakraujiškai, viskas atrodytų natūralu. Juk priešingu atveju prireiktų daug nereikalingos rašliavos. „Bet kuriuo atveju,— tarė mano advokatas,—dar yra malonės prašymas. Bet esu įsitikinęs, kad viskas baigsis gerai“.

Mes laukėme labai ilgai, manau, beveik tris ketvirčius va­ landos. Pagaliau suskambėjo varpelis. Advokatas paliko mane sakydamas: „Prisiekusiųjų seniūnas perskaitys atsakymus. Jus įves tik skelbiant nuosprendį“. Sutrinksėjo durys. Žmonės bėgi­ nėjo laiptais, ir aš negalėjau suprasti, kur —arti ar toli. Paskui išgirdau, kad salėje kažkas dusliu balsu kažką skaito. Kai vėl suskambėjo varpelis ir atsidarė kambarėlio durys, mane visą užliejo salės tyla, tyla ir keistas jausmas, kuris užplūdo mane pastebėjus, kad jaunasis žurnalistas nusuko į šalį akis. Aš net nepasižiūrėjau į Mari. Nespėjau, nes pirmininkas —kažkaip keistai —pareiškė, kad prancūzų tautos vardu viešai aikštėje man bus nukirsta galva. Ir tada man pasirodė, jog visų veiduose aš atpažinau tą patį jausmą. Man regis, tai buvo pagarba. Žan­ darai su manim buvo labai mandagūs. Advokatas uždėjo delną man ant riešo. Aš daugiau nieko nebegalvojau. Bet teismo pir­ mininkas paklausė, ar aš neturiu ką pridurti. Aš pamąsčiau ir pasakiau: „Ne“. Ir tada mane išvedė.

V

Aš trečią kartą atsisakiau priimti kapelioną. Aš nieko neturiu jam pasakyti, aš nenoriu su juo kalbėti, aš ir taip jį gana greitai pamatysiu. Šiuo metu mane domina tik viena —ištrūkti iš to mechanizmo, sužinoti, ar neišvengiamybė gali turėti išeitį. Mane perkėlė į kitą kamerą. Dabar, gulėdamas lovoje, aš matau tiktai dangų ir nieko daugiau. Visos mano dienos praeina stebint besikeičiančias dangaus spalvas artėjant nakčiai. Išsitiesiu, susi­ dedu rankas po galva ir laukiu. Jau nežinau kelintą kartą klausiu save, ar buvo tarp pasmerktųjų mirti tokių, kuriems būtų pavykę ištrūkti iš to nepermaldaujamo mechanizmo, dingti prieš pat egzekuciją, prasiveržti pro policijos kordonus. Prikai-šioju sau, kodėl anksčiau neskyriau pakankamai dėmesio egze­ kucijų aprašymams. Visuomet reikėtų domėtis tais klausimais. Niekuomet nežinai, kas gali atsitikti. Kaip ir visi skaitydavau bylų apžvalgas laikraščiuose. Bet tikriausiai yra specialių veika­

lų, kuriais niekuomet nesidomėjau. Ten gal būčiau radęs aprašy­ mų, kaip pasmerktieji pabėga. Gal būčiau sužinojęs, kad buvo bent vienas atvejis, kai ratas sustojo, kad nesulaikomą jo sukimąsi bent vieną vienintelį kartą sustabdė ar pakeitė atsitiktinumas ir laimė. Nors vieną kartą! Tam tikra prasme to man būtų užtekę. Mano širdis būtų atlikusi visa kita. Laikraščiai dažnai rašo apie skolą visuomenei. Pasak jų, tą skolą reikia grąžinti. Bet tai neteikia peno vaizduotei. Visai kas kita —galimybė pabėgti, galimybė pažeisti šį negailestingą ritualą, sudėti į tą beprotišką bėgimą visą viltį. Be abejo, ta viltis savotiška —tai viltis būti nušautam ant gatvės kampo ar bėgant gauti kulką į pakaušį. Bet, gerai pasvarsčius, niekas man negalėjo duoti tokios prabangos, viskas man buvo užginta, mane glemžėsi bausmės mechanizmas.

Kad ir labai norėdamas, aš negalėjau susitaikyti su šia užgaulia tiesa. Juk galų gale atrodė absurdiškai juokingas nea­ titikimas tarp nuosprendžio, tą tiesą pagrindusio, ir nesutrik­ domos jo eigos nuo tos akimirkos, kai nuosprendis buvo pas­ kelbtas. Tas faktas, kad nuosprendis buvo perskaitytas aštun­ tą, o ne penktą valandą, faktas, kad nuosprendis galėjo būti visai kitoks, kad jį padarė žmonės, kurie keičia baltinius, kad jis pa­ skelbtas vardu tokios netikslios sąvokos, kaip prancūzų (arba vokiečių, arba kinų) tauta, gerokai menkino, mano nuomone, tokio sprendimo rimtumą. Tačiau turiu pripažinti, kad nuo tos akimirkos, kai nuosprendis buvo priimtas, jo rezultatai tapo tokie pat rimti, tokie pat apčiuopiami kaip ir ši siena, prie kurios gulėjau prisiplojęs visu kūnu.

Tomis valandomis aš prisiminiau vieną istoriją, kurią mama man pasakojo apie tėvą. Aš jo nepažinojau. Galbūt tik tiek ir žinojau apie tą žmogų, kiek apie jį anuomet pasakojo mama: kartą jis nuėjo pasižiūrėti, kaip bus įvykdyta mirties bausmė vienam žmogžudžiui. Jam darėsi bloga vien nuo minties, kad jis eis žiūrėti to reginio. Tačiau jis vis dėlto nuėjo ir grįžęs kone visą rytą vėmė. Tada kurį laiką tėvas man kėlė pasibjaurėjimą. Dabar supratau, kad tai labai paprasta. Kaipgi aš tada nepa­ galvojau, kad juk nieko nėra svarbiau už mirties bausmę ir kad žmogui apskritai ji tėra vienintelis tikrai įdomus dalykas! Jeigu kada nors man pavyktų ištrūkti iš kalėjimo, aš eičiau žiūrėti visų egzekucijų. Bet, man regis, aš be reikalo pagalvojau apie tokią galimybę. Nes vos tik įsivaizdavau save laisvą, stovintį ankstų

rytą, taip sakant, kitapus policijos kordono, vos tik įsivaizdavau esąs žiūrovas, atėjęs stebėti egzekucijos, o paskui bevemiantis, širdį man užliejo nuodinga džiaugsmo banga. Bet juk tai buvo tikra beprotybė. Aš be reikalo leidau sau daryti tokias prielaidas, nes po valandėlės man pasidarė taip bjauriai šalta, kad aš susirangiau po apklotu. Kalenau dantimis, negalėdamas susi­ valdyti.

Bet, žinoma, žmogus ne visuomet gali būti protingas. Kitais kartais, pavyzdžiui, aš sudarinėdavau įstatymų projektus. Reformuodavau baudžiamąjį kodeksą. Aš maniau, kad svar­ biausia —palikti pasmerktajam kai kurių išsigelbėjimo galimy­ bių. Pakaktų vienos iš tūkstančio, kad daug kas pasikeistų. Man atrodo, kad galima išrasti tokį cheminį junginį, kurį prarijęs pacientas (aš taip ir pagalvojau: pacientas) mirtų devyniais atvejais iš dešimties. Jis tai žinotų iš anksto —tokia būtina sąlyga. Juk, gerai pagalvojęs, ramiai viską apsvarstęs aš konsta­ tavau, kad giljotina turi didelį trūkumą: ji nepalieka jokios vilties, absoliučiai jokios. Žodžiu, paciento mirtis garantuota. Viskas baigta, gerai sutvarkyta, klausimas išspręstas ir prie jo nebėra ko grįžti. Jeigu giljotinos peilis užsikirstų, smūgį pa­ kartotų iš naujo. Tokiu būdu liūdniausia yra tai, kad nuteis­ tasis būtų priverstas norėti, kad mašina gerai veiktų. Man atrodo, kad tai giljotinos trūkumas. Tam tikra prasme tai tiesa, bet antra vertus, turėjau pripažinti, kad čia būtent ir yra gero bausmės organizavimo paslaptis. Žodžiu, nuteistasis priverstas bendradarbiauti. Jis suinteresuotas, kad viskas vyktų sklandžiai.

Aš taip pat buvau priverstas konstatuoti, kad iki šiol mano požiūris šiais klausimais buvo neteisingas. Ilgai įsivaizdavau — nežinau kodėl,—kad einant į giljotiną reikia užlipti laipteliais ant ešafoto. Manau, dėl ko kalta 1789 metų revoliucija —’tai yra visa tai, ką buvau skaitęs ar matęs paveikslėliuose. Bet vieną rytą prisiminiau nuotrauką, atspausdintą laikraštyje vienos plačiai nuskambėjusios bausmės proga. Giljotina buvo paprastų paprasčiausiai pastatyta ant žemės. Ji buvo daug siauresnė, negu aš galvojau. Kaip keista, kad nežinojau to anksčiau. Nuot­ raukoje mane pribloškė tos mašinos išvaizda —tai buvo tiks­ lus, tobulas ir blizgantis kūrinys. Visuomet perdėtai galvoji apie tai, ko nežinai. Turiu pasakyti, kad iš tikrųjų čia viskas labai paprasta: mechanizmas stovi tame pačiame lygyje kaip ir einantis

prie jos žmogus. Jis eina prie jos taip, kaip paprastai žmogus eina prie žmogaus. Tai irgi man pasirodė labai neįdomu. Lipti ant ešafoto, kopti tarsi į atvirą dangų —štai kas gali įkaitinti vaizduotę. O čia viską padaro tas baisus mechanizmas: nuteis­ tajam nukerta galvą kažkaip taktiškai, tarsi kiek gėdydamasis, bet labai tiksliai.

Dar buvo du dalykai, apie kuriuos nuolat galvojau: aušra ir malonės prašymas. Tačiau stengiausi būti protingas ir apie tai negalvoti. Pasistiebdavau, žiūrėdavau į dangų, stengdavausi juo susidomėti. Štai jis tampa žalias —vadinasi, artėja vakaras. Paskui aš stengiausi nukreipti savo mintis. Klausydavausi, kaip plaka širdis. Aš negalėjau įsivaizduoti, kad šis jau taip seniai mane lydintis garsas galėtų nutilti. Mano vaizduotė niekada nebuvo laki. Ir vis dėlto stengiausi įsivaizduoti tą akimirką, kai nebejausiu širdies dūžių tvinksint smilkiniuose. Bet veltui. Visą laiką nedavė ramybės aušra ir malonės prašymas. Galop nusprendžiau, jog protingiausia —susitaikyti.

Jie ateina auštant, aš tai žinojau. Apskritai visas naktis praleisdavau belaukdamas aušros. Niekada nemėgau būti už­ kluptas netikėtai. Stengiausi būti viskam pasiruošęs. Štai kodėl visai nustojau miegojęs, tik truputį nusnūsdavau dieną, o kiauras naktis kantriai laukdavau, kol aukštai, už lango, įsižiebs šviesa. Sunkiausia buvo ta baisi valanda, kai, mano žiniomis, jie pap­ rastai darbuodavosi. Iškart po vidurnakčio imdavau laukti. Dar niekad mano ausis nebuvo pagavusi šitiek bruzdesio, šitiek tylių garsų. Tačiau galiu pasakyti, kad tam tikra prasme man sekėsi, nes per visą tą laikotarpį nė karto neišgirdau žingsnių. Mama dažnai sakydavo, kad niekuomet žmogus nėra visiškai nelaimingas. Aš tai patyriau kalėjime, kai dangus parausdavo ir į mano kamerą prasiskverbdavo naujos dienos šviesa. O juk galėjau išgirsti žingsnius, ir mano širdis būtų galėjusi plyšti. Nuo menkiausio šnarėjimo puldavau prie durų, beprotiškai laukdavau prispaudęs ausį prie lentų tol, kol suvokdavau girdįs tik savo kvėpavimą, gąsdinantį mane kimiu, nelyginant šuns, urzgimu, ir vis dėlto mano širdis neplyšdavo ir aš išlošdavau dar dvidešimt keturias valandas.

O ištisą dieną tegalvodavau apie malonės prašymą. Man atrodo, kad iš tų minčių paėmiau viską, kas jose buvo geriausia. Aš įvairiapusiškai įvertindavau prašymą ir iš savo apmąstymų darydavau kuo palankiausias sau išvadas. Aš visada imdavau

išeities tašku pačią blogiausią prielaidą: mano prašymas atmes­ tas. „Na ką gi, vadinasi, aš mirsiu“. Ir, aišku, anksčiau už kitus. Bet visi žino, kad gyvenimas nėra vertas tų pastangų, kuriomis už jį mokama. Aš žinau, kad iš esmės mažas skirtumas —ar mirsi trisdešimties metų, ar septyniasdešimties,—šiaip ar taip, abiem atvejais kiti vyrai ir kitos moterys tebegyvens, ir taip bus tūkstančius metų. Žodžiu, čia viskas aišku kaip dieną. Mirsiu juk aš —ar dabar, ar po dvidešimties metų. Mane kiek trikdė tai, kad šioje apmąstymų vietoje imdavo pašėlusiai plakti širdis, pagalvojus apie galimybę pragyventi dar dvidešimt metų. Man belikdavo tik užgniaužti šias mintis ir įsivaizduoti, kokios mintys ateitų į galvą po tų dvidešimties metų, kai vis tiek rei­ kėtų mirti. Kai žmogus miršta, akivaizdu, kad tada pasidaro nesvarbu, kaip ir kada tatai įvyksta. Vadinasi (svarbiausia atsiminti, ką reiškia tas „vadinasi“), vadinasi, aš turiu susitai­ kyti su mintim, kad prašymas bus atmestas.

Ir tada, tik tada aš turėjau, taip sakant, teisę apsvarstyti ir antrąją hipotezę: manęs bus pasigailėta. Sunku būdavo su­ tramdyti tą karštą kraujo bangą, kuri užtvindydavo mane beprotišku džiaugsmu. Reikėjo išmokti slopinti tą sielos riksmą, apmalšinti jį protu. Šią antrąją hipotezę reikėjo priimti paprastai, natūraliai, kad atrodytų įtikinamesnis mano susitaikymas nepa­ sisekus pirmajai. Kai man pavykdavo įveikti save, aš laimėdavau valandą ramybės. O tai jau šis tas.

Kaip tik tokią valandą aš dar kartą atsisakiau priimti ka­ pelioną. Gulėjau lovoje ir iš tam tikros gelsvai auksinės dangaus spalvos spėjau besiartinant vasaros vakarą. Ką tik buvau susi­ taikęs mintyse, jog mano malonės prašymas atmestas, ir jaučiau, kaip gyslomis ritmingai teka kraujas. Kam man reikalingas tas kapelionas? Pirmą kartą po ilgo laiko pagalvojau apie Mari. Jau seniai ji man neberašė. Šį vakarą ilgiau pasamprotavęs supratau, kad jai tikriausiai nusibodo būti nuteistojo myriop meiluže. Taip pat pagalvojau, kad ji gal serga arba numirė. Nebūtų nieko nuostabaus. Iš kur aš galėjau ką nors žinoti dabar, kai fiziškai mes buvome atskirti ir niekas daugiau mūsų nesiejo, niekas nebetraukė prie kits kito? Beje, Mari dabar aš prisi­ miniau visai abejingai. Mirusi ji manęs nebedomino. Man tai atrodė visai normalu, nes gerai supratau, kad po mano mirties žmonės mane pamirš. O ir kam aš jiems būsiu reikalin­ gas? Aš netgi negalėjau tvirtinti, kad ta mintis mane būtų slėgusi.

Kaip tik tą akimirką įėjo kapelionas. Jį pamatęs krūpte­ lėjau. Jis tai pastebėjo ir paprašė nebijoti. Aš pasakiau, kad paprastai jis ateidavo kitu laiku. Jis atsakė, kad tai draugiškas vizitas, neturįs nieko bendra su mano malonės prašymu, apie kurį jis nieko nežinąs. Jis atsisėdo ant mano lovos ir pakvietė mane sėstis šalia savęs. Aš atsisakiau. Ir vis dėlto man patiko jo lipšnus tonas.

Valandėlę jis sėdėjo, atsirėmęs alkūnėmis į kelius, nuleidęs galvą, ir žiūrėjo į savo rankas. Jos buvo laibos ir raumeningos, panašios į du guvius žvėrelius. Lėtai patrynė jas vieną į kitą. Paskui vėl tarsi apmirė ir sėdėjo nuleidęs galvą taip ilgai, jog vienu metu buvau jį beveik pamiršęs.

Bet staiga jis pakėlė galvą ir pažvelgė tiesiai man į veidą. „Kodėl jūs atsisakote mane priimti?“ —paklausė jis. Atsakiau, jog netikiu Dievu. Jis pasiteiravo, ar aš tuo įsitikinęs. Atsakiau, kad nesigilinau į šį klausimą, nes man jis nėra svarbus. Tada jis atsitiesė ir atsikolė pečiais į sieną, pasidėjęs rankas ant kelių. Tarsi kalbėdamas su kuo nors kitu, o ne su manim, jis pasakė, kad dažnai mes tariamės esą kuo nors įsitikinę, o iš tikrųjų taip nėra. Aš nieko neatsakiau. Jis pažiūrėjo į mane ir paklausė: „Ką jūs apie tai galvojate?“ Atsakiau, kad tai visai galimas daiktas, kad, šiaip ar taip, jeigu aš nesu tikras, kas mane iš tikrųjų domina, tai esu visiškai tikras tuo, kas manęs nedomina. Ir būtent tai, apie ką jis kalba, manęs nedomina.

Jis nukreipė akis į šalį ir, nekeisdamas kūno padėties, pa­ klausė, ar aš taip kalbąs iš begalinės nevilties. Paaiškinau, kad nesu nusivylęs. Tiktai bijau, o tai juk visiškai natūralu. „Dievas jums padėtų,—pridūrė jis.—Kiek tik pamenu, visi, patekę į

panašią padėtį, sugrįždavo prie jo“. Aš sutikau, kad tai jų teisė. Be to, vadinasi, jie turėjo tam laiko. O aš nenoriu, kad man padėtų, ir iš tikrųjų turiu per mažai laiko, kad domėčiausi tuo, kas manęs nedomina. Tuo metu jo rankos nervingai sujudėjo, bet jis susivaldė ir ėmė lyginti sutanos raukšles. Baigęs kreipėsi į mane žodžiais „mielas drauge“; jis šitaip kalbąs ne todėl, kad aš pasmerktas mirti; jo nuomone, mes visi pasmerkti mirti. Bet aš jį nutraukiau, sakydamas, kad tai ne tas pats, ir kad tai, beje, jokiu būdu negali manęs paguosti. „Tiesa,—sutiko jis.—Bet jeigu nemirsite šian­ dien, vis tiek mirsite vėliau. Ir tada kils tas pats klausimas.

Kaip jūs pakelsite tokį baisų išbandymą?“ Atsakiau, kad lygiai taip pat kaip ir dabar.

Sulig šiais žodžiais jis pakilo ir pažiūrėjo man tiesiai į akis. Aš puikiai moku tą žaidimą. Pats dažnai taip darydavau su Emanueliu arba Selestu, ir paprastai jie nuleisdavo akis. Kape­ lionas taip pat gerai mokėjo tą žaidimą, aš iš karto tai supratau: jis žiūrėjo į mane nė nemirktelėdamas. Ir be jokio virpesio balse paklausė: „Vadinas, jūs niekuo netikite ir gyvenat mintimi, jog su mirtimi viskas baigias?“ —„Taip“,—atsakiau aš.

Tada jis nuleido galvą ir vėl atsisėdo. Pasakė, kad jam manęs gaila. Jo nuomone, žmogui tokios mintys nepakeliamos.

O aš pajutau, kad jis man pradeda nusibosti. Tada irgi nusisukau ir nuėjęs atsistojau po langeliu ir atsirėmiau pečiu į sieną. Aš neatidžiai klausiausi, ką jis šneka, bet išgirdau, kad vėl pradeda mane klausinėti. Jis kalbėjo susirūpinusiu, įsakmiu balsu. Supratau, kad jis jaudinasi, ir aš pradėjau atidžiau klausytis.

Jis sakė esąs įsitikinęs, kad mano prašymas bus išklausytas, bet kad aš vis tiek jausiąs kaltės naštą, kurios turiu atsikratyti. Jo manymu, žmonių teismas yra niekas, o Dievo teismas — viskas. Pasakiau, kad vis dėlto mane nuteisė pirmasis. Bet dvasi­ ninkas atsakė, kad tai nenuplovė mano nuodėmės. Atkirtau, kad nežinau, kas tai yra nuodėmė. Man tiktai buvo pareikšta, kad esu kaltas. Aš kaltas, aš ir užmokėsiu —niekas negali iš manęs reikalauti daugiau. Tada jis vėl atsistojo, ir aš pagalvojau, kad norėdamas pajudėti tokioje siauroje vienutėje jis neturi pasi­ rinkimo gali tiktai sėdėti arba stovėti.

Stovėjau įbedęs akis į žemę. Jis žengė žingsnį į mano pusę ir sustojo, lyg nedrįsdamas prisiartinti. Žiūrėjau pro grotas į dangų. „Jūs klystate, sūnau,—tarė jis.—Iš jūsų gali pareikalau­ ti daugiau. Ir tikriausiai pareikalaus“.—„Ir ko gi?“ —„Gali pareikalauti, kad pamatytumėt“.—„Ką pamatyčiau?“ Kunigas apsižvalgė ir staiga atsakė pavargusiu balsu: „Visi tie akmenys alsuoja skausmu, aš tai žinau. Visuomet žiūriu

į juos su liūdesiu. Bet gerai žinau, kad ir patys didžiausi varguo­ liai matė iš vienutės tamsos kylantį Dievo veidą. Štai iš jūsų ir reikalaujama, kad jūs išvystumėte šį veidą“. Truputį pagyvėjau. Pasakiau, kad ištisus mėnesius matau vien šias sienas. Nieko nėra pasaulyje, ką pažinčiau geriau už jas. Gal anksčiau ir ieškojau čia kažkieno veido. Bet šis veidas

švytėjo kaip saulė ir degė geismo liepsna: tai buvo Mari veidas. Veltui jo ieškojau. Dabar viskas baigta. Juk galų gale niekas taip ir nepasirodė iš tų tamsa alsuojančių akmenų.

Kapelionas pažvelgė į mane kažkaip liūdnai. Dabar stovė­ jau nugara atsikolęs į sieną, ir dienos šviesa krito man ant kaktos. Jis pasakė porą žodžių, kurių neišgirdau, ir skubiai paklausė, ar leisčiau jam mane pabučiuoti. „Ne“,—atsakiau. Jis nusisuko, nuėjo prie sienos ir lėtai ją perbraukė ranka. „Nejaugi jūs taip mylite šią žemę?“ —sumurmėjo. Aš nieko neatsakiau.

Jis ilgai stovėjo nusisukęs. Jo buvimas mane slėgė ir erzino. Jau ruošiausi pasakyti, kad išeitų, kad paliktų mane, bet jis staiga atsisuko ir, pagautas kažkokio įkvėpimo, sušuko: „Ne, aš negaliu patikėti. Esu įsitikinęs, kad jūs kada nors troškote kito gyveni­ mo“. Atsakiau, kad tikrai taip ir buvo, bet tai nėra nė kiek svar­ biau negu įsivaizduoti, jog tu esi turtingas, greitai plauki ar turi gražesnį nei kitų veidą. Visos tos svajonės —to paties galo. Bet jis mane nutraukė ir paklausė, kaip aš įsivaizduoju tą kitą gyve­ nimą. Tada aš surikau: „Tokį gyvenimą, kuriame galėčiau prisiminti šitą!“ ir tučtuojau pasakiau, kad man gana. Jis norėjo dar pakalbėti apie Dievą, bet aš priėjau prie jo ir paskutinį kartą pamėginau paaiškinti, kad man liko nedaug laiko ir aš nenoriu jo gaišinti su Dievu. Jis bandė pakeisti temą, paklausdamas, kodėl aš jam sakau „pone“ užuot sakęs „tėve“. Tai mane suerzino, ir aš atsakiau, kad jis nėra mano tėvas: jis —su kitais.

— Ne, sūnau,—tarė jis, dėdamas ranką ant peties.—Aš su jumis. Bet jūs to nežinote, nes jūsų širdis akla. Aš melsiuosi už jus.

Nežinau kodėl, bet tada mano viduje kažkas trūko. Aš ėmiau visa gerkle šaukti, plūdau jį ir draudžiau jam melstis už mane. Aš sugriebiau jį už sutanos apykaklės. Išliejau jam viską, ką turėjau širdy, peršokdamas nuo džiaugsmo prie įsiūčio. Koks jis atrodo teisuolis, ar ne? Tačiau jokia jo tiesa nėra verta nors vieno moters plauko. Jis netgi nėra tikras, ar gyvena, nes jis gyvena kaip numirėlis. Taip, aš jam atrodau nieko neturįs. Bet aš esu tikras savimi, tikras viskuo, tikresnis už jį, tikras tuo, kad gyvenu ir kad tuoj ateis mirtis. Taip, aš teturiu vien tai. Tačiau ši tiesa bent priklauso man, lygiai kaip ir aš jai. Aš buvau teisus, esu teisus ir visuomet būsiu teisus. Aš gyvenau taip, o galėjau gyventi ir kitaip.- Dariau viena ir nedariau kita. Aš

nepadariau šito, nes padariau aną. Na ir kas iš to? Atrodo, lyg visą laiką būčiau laukęs šios minutės ir šio pragiedrulio, kada būsiu išteisintas. Niekas, niekas nesvarbu, ir aš puikiai žinau kodėl. Jis taip pat tai žino. Iš mano ateities gelmių per dar neatėjusius metus visą mano absurdišką gyvenimą nuodijo tamsos dvelksmas ir šis dvelksmas sulygino viską, ką man siūlė metai, nerealesni už mano išgyventuosius. Ką man reiškia kitų mirtis, motinos meilė, ką man reiškia jo Dievas, vienokie ar kitokie žmonių gyvenimai ir likimai, jeigu vienintelis likimas turėjo pasirinkti mane patį, o kartu su manimi milijardus iš­ rinktųjų, kurie kaip ir jis sakosi esą mano broliai. Ar jis supranta, ar jis pagaliau tai supranta? Visi —išrinktieji. Visi, visi —išrinktieji. Jie taip pat vieną dieną bus nuteisti. Jis taip pat bus nuteistas. Jį apkaltins žmogžudyste, bet nužudys už tai, kad neverkė per savo motinos laidotuves. Salamano šuo vertas tiek pat kiek ir jo žmona. Mažoji moteris-automatas tiek pat kalta kiek ir paryžietė, kurią buvo vedęs Masonas, arba Mari, kuri norėjo, kad aš ją vesčiau. Nesvarbu, kad Reimonas buvo mano draugas, taip pat ir Selestas, kuris buvo daug vertesnis už jį. Nesvarbu, kad Mari šiandien bučiuojasi su kokiu nors nauju Merso. Ar jis supranta, šis nuteistasis, kad iš mano atei­ ties gelmių… Pritrūkau kvapo bešaukdamas. Bet sargai jau plėšė kapelioną man iš rankų ir grasino man. Tačiau jis nura­ mino juos ir valandėlę tylėdamas žiūrėjo į mane. Jo akys buvo pilnos ašarų. Jis apsisuko ir dingo už durų.

Jam išėjus aš nusiraminau. Buvau išsekęs ir kritau ant lovos. Tikriausiai buvau užmigęs, nes mane pažadino žvaigž­ džių šviesa ant veido. Iki manęs atplaukė kaimo garsai. Nakties, žemės ir druskos kvapai gaivino mano smilkinius. Kaip vilnis užliejo nuostabi šios užmigusios vasaros ramybė. Tą akimirką kažkur toli tamsoje, baigiantis nakčiai, suūkė sirenos. Jos skelbė, kad laivai išplaukia į pasaulį, kuriam aš dabar jau abejin­ gas. Po ilgo laiko pirmą kartą pagalvojau apie mamą. Rodos, aš supratau, kodėl gyvenimo pabaigoje ji išsirinko sau „su­ žadėtinį“, kodėl ji žaidė naujo gyvenimo pradžią. Ten, ten irgi, toje prieglaudoje, kurioje geso gyvenimai, vakaras buvo kaip liūdnas atokvėpis. Stovėdama ties mirties slenksčiu, mama, matyt, jautėsi išsivadavusi nuo jos ir pasiruošusi viską pergy­ venti iš naujo. Niekas, niekas neturėjo teisės jos apverkti. Ir aš taip pat pasijutau galįs viską vėl išgyventi iš naujo. Lyg šis

didžiulis pykčio protrūkis būtų mane nuvalęs nuo blogio, išva­ davęs nuo vilties, šią naktį, pilną ženklų ir žvaigždžių, aš pirmą kartą atsivėriau švelniam pasaulio abejingumui. Išvydęs jį, tokį panašų į save, tokį giminingą, pajutau, jog buvau ir dar tebesu laimingas. Kad viskas būtų baigta, kad aš jausčiausi ne toks vienišas, man belieka palinkėti sau, kad mirties bausmės įvyk­ dymo dieną susirinktų daug žiūrovų ir kad jie sutiktų mane neapykantos šūksniais.